Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Istorijos, išdavysčių įteisinimo ir teisingumo vingiuose

Linas ŠALNA

Minėjome liepos 6-ąją – Valstybės dieną, Mindaugo karūnavimo dieną. Taip 1253 metais Lietuva tapo karalyste, lygi tarp Europos valstybių. Pagal susiklosčiusią tuometinę Lietuvai palankią padėtį Mindaugą su dvariškiais dar 1251 metais pakrikštijo Rygos arkivyskupas, o jau 1253 metais Lietuvos valdovui buvo uždėta karaliaus karūna, Lietuvą pripažįstant lygiateise tarp kitų Europos valstybių. Tačiau taip jau atsitiko, kad po 10 metų, 1263 metais, karalių Mindaugą, visai jo valdomai valstybei įgavus visas Europos karalysčių teises „kaip lygias su lygiomis“, nužudė jo giminaičiai. Tais laikais buvo būdinga ir priimta paveržti valdžią vienam iš kito – net ir pats Mindaugas iki tol žudė savo giminaičius. Taigi Lietuva tada vėl suskilo, išsiskaidė į atskiras kunigaikštystes, o ir susijungus LDK su Lenkija tapo tik „lygiateisiu“ vasalu, kuriuo būti vis atsikratyti siekė Lietuvos didikai. Deja, nesėkmingai. Akivaizdu, kad vaidijimasis nepadeda tautai, neveda į gėrį, netgi kenkia. Toks kelias leido kryžiuočiams dar porą šimtų metų pulti Lietuvą, nepagrįstai ir skaudžiai ją skriausti. Tačiau Lietuvos karalystės dešimtmetis ir prieš tai įvykęs jos krikštijimas išlieka kaip nepaneigiamas istorinis faktas, kuriuo turime ir privalome didžiuotis, ir jį vertinti. Betgi dažniau vyksta istorijos klastojimas. Kaip teigia aktyvus Lietuvos istorijos klastotojų demaskuotojas Arvydas Damijonaitis, istorijos dėstymas lietuvių mokyklose yra paradoksaliai chaotiškas, klaidinantis, žeminantis lietuvius, kaip karalių (rex) tautą. 2005 metais Lietuvos istorijos institutas išleido falsifikatą – „Mindaugo knygą“. Joje sąmoningai, nepateikus dokumentų originalų, yra pateikti tik jų ir popiežiaus laiškų Mindaugui „vertimai“, kuriuose akivaizdžiai matomos klastotės – lotyniškas rex (karalius) yra verčiamas kaip „kunigaikštis“, Lithuaniae  regnum (Lietuvos karalystė) verčiama kaip „Lietuvos kraštas“. Pateikti istorinių dokumentų „vertimai“ iškraipo popiežiaus žodžius ir sąvokas. A. Damijonaičio nuomone, tai padaryta sąmoningai. Jis primena, kad popiežius Klemensas IV vienoje savo bulių 1268 metais karalių Mindaugą, žuvusį 1263 metais, pavadino „šviesios atminties valdovu“. Tai yra reikšmingas faktas, įrodantis, kad amžinų Lietuvos priešų versija apie karaliaus Mindaugo apostazę (atsimetimą nuo krikščionybės) 1261 metais yra pikti, klastingi pramanai. A. Damijonaičio nuomone, minėtos biudžetinės įstaigos „istorikai“, Lietuvos karalystę pervadinę „didžiąja kunigaikštyste“, o Lietuvos karalius – „didžiaisiais kunigaikščiais“, atkakliai tęsia okupacinių Kremliaus „istorikų“ įprotį ir, rašydami istorine tematika, „drebina kinkas“ (Vincas Kudirka). Trijų šimtmečių Kremliaus dvasinio ir fizinio tautos genocido aplinkoje lietuvis istorikas ilgus šimtmečius privalėjo vadovautis melo ir blogio imperijos Rusijos nustatytais kanonais, istorija buvo paversta politikų ir okupacinio režimo tarnaite. A. Damijonaitis klausia, ar laisvi nuo Kremliaus priespaudos Lietuvos istorikai teigia, kad iš istorijos pamokų Lietuvos mokyklose būtina pašalinti politines klastotes „didžioji kunigaikštystė“, „didysis kunigaikštis“. Turi būti atitinkamai Lithuaniae  regnum, rex – Lietuvos karalystė, karalius. Taigi būtina stabdyti Lietuvos mokyklose istorijos pamokų metu vykstančius mokinių tautinį nihilizmą, dezinformaciją, abejingumą, emigraciją skatinančius procesus. Lietuvos krikšto data yra karaliaus Mindaugo pašventinto karūnavimas 1253 metais ir Lietuvos valdžios vyrai Valstybės dienos proga galėtų Lietuvos krikšto datą įtvirtinti atitinkamu įstatymu.

Partinis projektas „Pilietinė tauta – valdžiai“ sėkmingai įgyvendintas

Povilas Urbšys

Europos Sąjungą sudrebino referendumas Graikijoje. Nesiimu vertinti, kurie yra teisūs: ar tie, kurie balsavo „ne“, ar tie, kurie buvo „taip‘. Viena aišku: Graikijos valstybės politikams graikų prireikė ne kaip gyventojų prie Viduržemio jūros, o kaip valstybinės bendruomenės narių – pilietinės tautos. Ar tai paveiks Europos Sąjungą, ar labiau pačius graikus, laikas parodys.

2014 metų rudenį Jungtinėje Karalystėje vyko referendumas dėl Škotijos nepriklausomybės. Tąkart Didžiosios Britanijos politikai neišsigando škotų kaip pilietinės tautos. Nors jei škotai būtų balsavę už nepriklausomybę, tai ne tik jie ir anglai būtų pajutę to apsisprendimo pasekmes, bet ir likusi Europa.

Mūsų politinėje kultūroje toks pasitikėjimas savo piliečiais yra vertinamas kaip grėsmė valstybei. Mūsų politikos elitas mano, kad lietuvių tautos sąmoningumo koeficientas yra nulinis. Todėl vardan lietuviškos demokratijos ir valstybės gerovės dar 2014 m. liepos 11 d. Konstitucinis Teismas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijos atskyrė jos šaltinį – Lietuvos pilietinę tautą it kokį nesąmoningą darinį. Tąkart Konstitucijos sargai nedviprasmiškai išaiškino, kad Konstitucijos 3 straipsnio nuostatos, jog „niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“, negalima skaityti paraidžiui.