Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Vilkaviškio vyskupijoje

Lazdijų dekanate

Šv. Petro ir Povilo atlaidai

Kazlauskų šeima su gerbėjomis Šv. Petro ir Povilo atlaiduose Kryžiuose

Procesijoje gieda Vilniaus mokytojų namų liaudiškos muzikos ansamblis „Kankleliai“

KRYŽIAI. Diecezinė Kryžių šventovė yra ta vieta, kur gali atsigaivinti ne tik šalia jos esančiu stebuklingojo šulinio vandeniu, bet ir gyvybės vandeniu, trykštančiu iš Jėzaus širdies. Čia esanti Stebuklingoji Dievo Motina visus priima, globia ir kartu su mumis meldžiasi...Ypatingai daug piligrimų surenka Sekminių ir Petrinių atlaidai. Birželio 28-oji, Petrinių sekmadienis, buvo ypač graži. Dangus ir Dusios ežeras buvo tarsi užkloti mėlynu Marijos apsiaustu, išpuoštu baltais debesėlių ir raibuliuojančiais bangelių raštais. Balta šventovė, plačiai atvėrusi duris, ragino įžengti vidun... Nors Alytuje vyko Lietuvos jaunimo dienos, sukvietusios visus Lietuvos vyskupus, daug kunigų, minias jaunimo ir piligrimų, bet ir į Kryžių didžiuosius Šv. Petro ir Povilo atlaidus suplaukė daug maldininkų. Metelių parapijos klebonas kan. Vytautas Prajara perdavė Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos linkėjimus, pasveikino Petrus ir Petrones, Povilus su vardadieniu ir palinkėjo jiems šventųjų užtarimo ir Švč. Mergelės Marijos globos. Šv. Mišias aukojo ir homiliją sakė Vilkaviškio Katedros klebonas ir dekanas prel. Vytautas Gustaitis. Dvasininkas klausė tikinčiųjų: „Ko reikia pasimokyti iš šventųjų apaštalų Petro ir Povilo?“ Atsakymas – drąsos ir ištvermės. Priminė skirtingas apaštalų gyvenimo, susitikimo su Dievu istorijas. Dienos Evangelijoje (Mt 16, 13–19) Kristus klausęs apaštalų, kuo jį laikantys žmonės, jie, apaštalai? Šiandien Kristus to paties klausia mūsų. Mes turime atsakyti, kas mums yra Kristus? Ar jis – legenda, ar Viešpats, ar Visagalis Dievas, kuris mums tolimas. O gal jis – draugas, gal nelabai reikalingas ir jį galima nustumti į šalį dėl pasninko, biznio kitų žemiškų dalykų, reikalų. Prelatas kalbėjo gyvenimiškais pavyzdžiais, klausė ir atsakė, kaip ieškoti kelio, panašėti į Kristų, atverti Jam širdis. Išvardijo daug Šventojo Rašto vertimų, lygino keletą Evangelijos sakinių, verstų skirtingu laiku, skirtingų dvasininkų. Kun. Č. Kavaliauskas: „Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo... Atvėręs lūpas, Jis mokė...“ (Mt 5, 1–2). Vysk. M. Valančius: „Užlipo ant kalno, atvėrė nasrus ir užbliovė...“ Pamokslininkas akcentavo, jog vis dėlto geriausias vertimas yra mamos. Tai yra meilės ir tikėjimo pamokos. Tai – ir mūsų kasdienybėje geriausias Evangelijos skelbimas. Ne kiekvienas gali pamokslauti, skelbti Dievo Žodį, bet kiekvienas gali juo gyventi mylėdamas, nemoralizuodamas. Turime pripažinti savo klaidas, nuodėmes, perlipti per savo „aš“, kaip tai padarė Petras ir Povilas.

Viena moteris, atlikdama išpažintį vis sakydavo: „Esu nuodėmių pilna kaip maišas“. Ir tai yra tiesa. Turime prašyti „Viešpatie, pasigailėk manęs nusidėjėlio“.

Kai Amerikoje vienos parapijos tikintieji vis rečiau lankė bažnyčią, kunigas paskelbė parapijos laidotuves. Tada susirinko labai daug žmonių. Bažnyčios viduryje stovėjo atidengtas karstas, pro kurį turėjo kiekvienas praeiti. Jo dugne, buvo padėtas veidrodis. Kiekvienas praeidamas pamatydavo jame savo atvaizdą... Povilas išgyveno didelį sukrėtimą, kad atsiverstų. Gal ir mums reikia didelių sukrėtimų, streso, kad atsivertume Dievui? Turime Jam kasdien atsiverti su gailesčiu, kasdien siekti panašėti į Kristų. Mūsų panašumas į Jėzų yra meilė. Mylėti – duoti, atleisti, aukotis, lenktyniauti gerumu. Papasakotas pavyzdys, kaip viena pora, neturėdama pinigų, švenčių proga stengėsi vienas kitą nudžiuginti dovanomis. Vyras pardavė jam brangiausią dovaną –tėvo paliktą auksinį laikrodį, kad galėtų nupirkti žmonai geras kaulines šukas, vešliems plaukams šukuoti. Moteris nusikirpo juos, kad galėtų parduoti ir nupirkti vyrui dovaną. Abu neteko jiems brangių daiktų, bet buvo labai laimingi. Jie sugebėjo aukotis vienas dėl kito, padovanoti meilę. Kristus tik per mūsų rankas gali dalintis meile. Jos gali nušluostyti ašarą verkiančiam, paduoti alkstančiam duonos, paprasčiausiai pasėdėti šalia, patylėti. To išmokti galime tik žvelgdami į kryžių. Jėzus, kalamas prie kryžiaus, prašė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro...“ Mes irgi dažnai nežinome, ką darome. Ar padėkojame Dievui, kad turime rankas, turime šalia žmogų? Ar pagelbstime kaimynui? „Kristus neturi kitų rankų, tik jūsų. Išmokime verkti suklydus, ne dėl to, ką žmonės pasakys, bet, kad įžeidėme tą, kuris mus myli ir mes Jį mylime. Atiduokime Jėzui rankas, protus, širdis, kad per mus Jis galėtų gera daryti pasaulyje – atnešti taiką ir ramybę, kurios mums reikia“. Šiuo raginimu baigė homiliją prel. V. Gustaitis.

Po šv. Mišių vyko Švč. Sakramento garbinimas ir procesija aplink šventovę.

Šv. Mišiose dalyvavo kaimyninių parapijų klebonai, Seimo narė Kristina Miškinienė, Seirijų seniūnė Česlova Šmulkštienė. Giedojo Vilniaus mokytojų namų liaudiškos muzikos ansamblis „Kankleliai“ (vadovė – Daiva Čičinskienė).

Kan. V. Prajara dėkojo visiems geradariams, padėjusiems pasiruošti atlaidams, kaimų žmonėms, rajono savivaldybės merui Artūrui Margeliui, kultūros centro direktoriui Arūnui Sujetai, aplinkinių seniūnijų seniūnėms, Petrui ir Livetai Kazlauskams bei jų dukrai Ingridai už labdaros koncertą.

Pasistiprinę dvasine duona, atvėrę širdis Dievo malonėms, piligrimai patraukė prie Dusios ežero. Ten juos maloniai kvietė Liveta ir Petras Kazlauskai ir jų dukra Ingrida. Dainininkai iš jau pamėgtų ir naujų dainų surinko nuostabią žodžių ir melodijų puokštę, dovanojo ją klausytojams. Iš širdies į širdį liejosi dainos... Daugumą jų dainavo visi kartu – dainininkai ir žiūrovai. Kai kurie muzikiniai kūriniai įtraukė į šokio sūkurį, sujungė į ratelius. Ne tik daina, bet ir žodžiu Liveta kvietė mylėti ir gerbti savo mamas, tėvelius, mylėti vaikus, visus žmones, džiaugėsi, gausiai susirinkusiais žiūrovais, ypač jaunimu, vaikučiais, ieškančiais Dievo, norinčiais eiti kartu su Juo.

Alvyra Grėbliūnienė

© 2015 „XXI amžius“