Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Migrantai nėra „skaičiai“, bet žmonės

Apie Vilniuje vykusį tarptautinį išeivių sielovados pasitarimą

Mindaugas Buika

Lietuvių išeivių kapelionai Vilniuje vykusioje konferencijoje

LVK pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas ir policijos generalinis komisaras Linas Pernavas pasirašo memorandumą prieš prekybą žmonėmis

Iššūkis Europoje skelbiamoms vertybėms

Kartais mūsų žiniasklaidoje liūdna pastebėti užduodamą klausimą, „kiek tų valkatų bus įsileista į Lietuvą?“, kai kalbama apie prieglobsčio suteikimą migrantams ir pabėgėliams, dramatiškomis aplinkybėmis per Viduržemio jūrą pasiekiantiems Europos krantus. Beje, Lietuva priklauso tai grupei buvusių sovietinių respublikų, kurios yra tapusios po pasaulį besibastančių čigonų lygio valstybėmis su dramatiškomis pasekmėmis jų demografijai. Pavyzdžiui, sėsliais žemdirbiais ir darbščiais išvystytos pramonės darbininkais garsėjusioje ir klestėjusioje Gruzijoje 1990 metais turėjusioje 4,9 milijono gyventojų (neskaitant atplėštos Abchazijos ir Pietų Osetijos), dabar dėl „savanoriškos“ socialinės evakuacijos liko vos 3,7 milijono. Dėl panašių bruožų sovietine lydere laikytoje Lietuvoje (žemės ūkio produkcija vienam gyventojui ir gamybos industrijos išvystymu beveik nenusileista Vokietijai) 1990 metais po KGB ir organizuoto nusikalstamo prichvatizacijos proceso koordinuotų veiksmų buvo 3,7 mln gyventojų, o dabar dėl „ekonominio prieglobsčio“ paieškų svetur, liko vos 2,9 milijono. Ir tikrai nei gruzinų, nei lietuvių, kurie šimtais tūkstančių paliko savo gimtąsias šalis, kad galėtų išgyventi ir padėti savo šeimoms, negalima vadinti „valkatomis“ ir lygiai taip pat negalima įžeidžiančiai vadinti valkatomis ir 1,45 milijono Ukrainos gyventojų, tapusių pabėgėliais dėl rytiniame Dombaso regione vykstančio karinio konflikto. O juk dėl panašių ar dar sudėtingesnių priežasčių menkais laiveliais per Viduržemio jūrą paskutines santaupas sugrobusių nusikaltėlių yra į Europą (pirmiausia Italiją) plukdomi migrantai ir pabėgėliai iš Afrikos ir Artimųjų Rytų šalių, kuriose dėl karų ir politinio nestabilumo žlugusi ekonomika, vyksta religiniai persekiojimai ar dėl stichinių nelaimių iškilusi faktinio bado grėsmė. Šie žmonės taip pat nėra valkatos. Tie žmonės kovoja už savo išlikimą, ir yra verti krikščioniško solidarumo bei dosnaus ir svetingo gailestingumo Europoje.

Šį pavasarį, kai pasirodė žinių apie Viduržemio jūroje padažnėjusias migrantų laivelių katastrofas su šimtais žmonių, įskaitant vaikus ir moteris, ir žūtis, Europos Sąjungos „politinė klasė“ vis dar ignoravo platesnio masto pagalbos teikimą.

Vienas pirmųjų apie tai gana griežtai prabilo Europos Sąjungos vyskupų konferencijos komisijos (COMECE) pirmininkas Miuncheno (Vokietija) arkivyskupas kardinolas Rainchardas Marksas (Reinhard Marx). Balandžio 22 dieną paskelbtame pareiškime jis priminė popiežiaus Pranciškaus praėjusį rudenį Europos Parlamente sakytoje kalboje išsakytą raginimą, jog mes negalime leisti, kad Viduržemio jūra taptų didžiulėmis kapinėmis, kad šiai migrantų problemai reikalingi ne daliniai sprendimai, bet visų sutelktos pastangos. Anot kardinolo R. Markso, tas kreipimasis kelia klausimą, kiek rimtai Europos Sąjunga laikosi tų vertybių, kurias ji nuolat nurodo ir pagal kurias ji pati yra sukurta. Pripažinęs migrantų kilmės šalių vyriausybių atsakomybę dėl neveiklumo, aplaidumo, pilietinės nesantaikos ir religinio persekiojimo, verčiančių žmones išvykti iš gimtųjų vietų ir gelbėtis svetur, ganytojas pabrėžė, kad tai jokiu būdu nepateisina nepakankamo Europos Sąjungos veiklumo humanitarinės tragedijos Viduržemio jūroje akivaizdoje. „Migrantų ir pabėgėlių priėmimas, žmonių gyvybių gelbėjimas šiuo atžvilgiu nėra vien politinės problemos sprendimas, bet realus žmogiškos pareigos atlikimas. To reikalauja ir skelbiamos europinės moralės nuostatos“, – patvirtino kardinolas R. Marksas. Jis pabrėžė, kad Europa turi vieningai veikti ieškodama konkrečių sprendimų migrantų ir pabėgėlių prieglobsčiui ir kad šias pastangas įgyvendinant turi „solidariai dalyvauti visos Europos Sąjungos valstybės narės“, nes kiekviena iš jų turi jausti atsakomybę, kad tragedijos Viduržemio jūroje daugiau nepasikartotų. „Mes visi meldžiamės už tų nelaimių aukas ir jų šeimas. Bet meldžiamės ne užmerktomis, bet atviromis akimis, matydami, ko labiausiai reikia stokojantiems pagelbėti“, – tvirtino kardinolas R. Marksas, kurio pareiškimas daug prisidėjo aktyvizuojant tolesnius Europos Sąjungos veiksmus, kuriuos mes stebime pastaruoju metu.

Skleisti priėmimo ir solidarumo kultūrą

Aktualūs migrantų ir pabėgėlių priėmimo klausimai buvo aptarti ir birželio 18–21 dienomis Čekijos sostinėje Prahoje vykusiame Europos vyskupų konferencijų generalinių sekretorių susitikime. „Europos Sąjunga ir kiekviena atskira kontinento šalis turi išsiaiškinti, kokios yra jų galimybės priimti ir kaip dosniai integruoti tuos, kurie atvyksta“, – sakė savo pranešime Europos vyskupų konferencijos tarybos (CCEE) generalinis sekretorius portugalas monsinjoras Duarte da Kunja (Duarte da Cunha). Jis pabrėžė, kad europiečių, ypač politinių lyderių, ir Bažnyčios rūpestis turėtų būti aiškintis konkrečias priežastis, kurios vienoje ar kitoje šalyje verčia žmones palikti savo namus, mylimus artimuosius, ir Vakarų pasaulio atsakomybę tų humanitarinių tragedijų akivaizdoje. Galbūt ten, kur vyksta karas, kur patiriami persekiojimai ir žmogaus teisių pažeidimai, kur nesibaigia badas, gal įmanoma imtis efektyvių tarptautinės bendrijos veiksmų, kad liautųsi tas nepageidaujamas „išėjimas“ (tremtis). „Taigi Europos Sąjunga ir nacionalinės vyriausybės turi dorotis su šia situacija be veidmainystės, bet su giliu ir nuoširdžiu solidarumo jausmu“, – aiškino mons. D. da Kunja. Bažnyčia kartu su civiline valdžia, nevyriausybinėmis organizacijomis ir visa pilietine visuomene yra pasirengusi suteikti visą įmanomą karitatyvinę pagalbą priimant ir globojant pabėgėlius ir migrantus. Ji nori statyti tiltus tarp atvykėlių, regėdama juos kaip žmones su jų ginamu orumu ir vietinės tikinčiųjų bendruomenės pagalba. Bažnyčia, įgyvendindama savo evangelinį vaidmenį ir veikdama pagal Gerojo Samariečio pavyzdį, tampa ta svetingai priimančia terpe, pasirengusia gydyti gyvenimo žaizdas tų, kurie dramatiškomis aplinkybėmis buvo priversti viską palikti ir kuriems reikia daugiau nei vien materialinės paramos.

Vadovaujantis panašiomis sielovados nuostatomis Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininko Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo, išaugusio lietuvių emigrantų šeimoje, Jungtinėse Valstijose, kvietimu birželio 30 – liepos 2 dienomis Lietuvos sostinėje vyko už migrantų sielovadą atsakingų Europos vyskupų konferencijų atstovų pasitarimas. Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos patalpose vykusiame susitikime kartu su keturiomis dešimtimis delegatų iš 21 vyskupų konferencijos dalyvavo svečiai – Vatikano Popiežiškosios migrantų ir keliautojų sielovados tarybos bei Afrikos Vyskupų konferencijų tarybos (SECAM) nariai – ir pasisakė debatuose. Pasitarimą organizavęs už migrantų reikalus Europos vyskupų konferencijų taryboje atsakingas Kroatijos sostinės Zagrebo arkivyskupas Josipas Bozaničius (Josip Bozanič) savo įžanginiame pranešime ypač akcentavo Bažnyčios dosnų priimantį svetingumą tiek Jos pastoracinėje bei evangelizacinėje, tiek ir socialinėje misijoje. Pasiremdamas popiežiaus Pranciškaus nuo pontifikato pradžios teikiančio pirmenybę migrantų sielovadai, mokymu, jis sakė: „Bažnyčia neturi sienų, Ji stengiasi būti dvasine motina kiekvienam, todėl skleidžia priėmimo ir solidarumo kultūrą tomis aplinkybėmis, kuriose Ji veikia“. Bažnyčia supranta, kad viskas, ką Ji daro kitiems, daro Jėzui, todėl ir priimdama pabėgėlį ar migrantą Ji priima Viešpatį, kaip Jo išganymo dovaną. Šioje globoje ypač svarbu akcentuoti, kad priimamo asmens orumas nėra abstrakti vertybė, bet visada turi realų, žmogišką veidą – sielą, kūną, kraują, socialumą, santykių su kitais raišką. Pastarąjį bruožą sielovadininkai pirmiausia turi iškelti, kadangi dabar pasaulyje įsivyravęs individualizmas bando paneigti bendruomeniškumą ir kiekvieną iš mūsų skatina užsisklęsti savųjų reikalų „bunkeryje“. Todėl svetingai priimti ir integruoti prieglobsčio ieškantį pabėgėlį galima tik kuriant stabilius abipusius santykius, grindžiamus reikiama kantrybe, gailestingumu, supratimu, rodant sielovadinį kūrybingumą ir išmintingumą. „Dabar, moralinės sumaišties kontekste, kai tikro solidarumo pritrūksta santykiuose tarp Europos Sąjungos šalių, Bažnyčia jaučia neatidėliotiną šaukimą skelbti Evangeliją“, pradedant nuo svaraus liudijimo migrantų ir pabėgėlių globos srityje“, – aiškino kardinolas J. Bozaničius.

Prevencija savanaudiškumui ir vergystei

Tris dienas Lietuvos sostinėje vykusiame pasitarime dalyvavo Vilniaus arkivyskupas emeritas kardinolas Audrys Juozas Bačkis ir apaštalinis nuncijus Baltijos šalyse ispanas arkivyskupas Pedras Lopesas Kvintana (Pedro Lopez Quintana). Kartu su kitais savo liudijimu dalinosi lietuvių išeivių sielovados vadovas prelatas Edmundas Juozapas Putrimas (Kanada) bei tarp mūsų šalies migrantų Europoje bendradarbiaujantys dvasininkai – kunigai Egidijus Arnašius (Airija), Petras Tvarijonas (Didžioji Britanija), Oskaras Volskis (Norvegija), Valdemaras Lisovskis (Norvegija) ir Vidas Vaitiekūnas (Vokietija). Susitikimo paskelbtame gana išsamiame komunikate, pripažįstant rūpinimąsi migrantais ir pabėgėliais kaip Bažnyčios Europoje pastoracijos prioritetu, ypač akcentuojama, jog tai yra auklėjamasis ir švietėjiškas iššūkis tiek sielovadininkams, tiek ir visuomenės veikėjams bei visai pilietinei bendruomenei. Bažnyčios socialiniame mokyme pripažįstant kiekvieno asmens teisę migruoti (gyventi ten, kur jis mano, yra geresnės sąlygos savo gebėjimų įprasminimui) ar nemigruoti (nepalikti savo gimtinės ir artimųjų bei valstybės), teisę reguliuoti migracijos srautus, atsižvelgiant į bendrojo gėrio reikalavimus, kiekvienu atveju svarbiausias principas yra pagarbos žmogiškajam orumui užtikrinimas. „Į globalų migracijos reiškinį reikia atsiliepti globaliu solidarumu, artimo meile, kreipiantis į krikščionišką sąžinę“, – nurodo į Vilnių susirinkę migrantų pastoracijos koordinatoriai. Tai ypač aktualu, kad, nepaisant TV ekranuose rodomų prieglobsčio ieškančių tragedijos vaizdų, Europos šalyse vis labiau ryškėja vietinių gyventojų rodomas abejingumas, įtarumas, nepasitikėjimas, išankstinis nusistatymas ar net priešiškumas migrantų atžvilgiu. Nemažai prie tokios situacijos prisideda ir politika tiek nacionaliniu, tiek Europos lygmeniu, kai į migracijos procesą žvelgiama grynai iš biudžetinių ar saugumo pozicijų. O juk migrantai, nepriklausomai nuo to, dėl kokių priežasčių – ekonominių, politinių, religinių, karinių, – jie ieško prieglobsčio, nėra tik „skaičius“, kurį valstybės galėtų patogiai tarpusavyje pasidalinti. Beje, ir pats migrantų kiekis, kurį atskiros šalys nori kiek įmanoma sumažinti priimdamos, kartais iki kelių dešimčių, nors vien tik 2014 metais Europą pasiekė 250 tūkstančių pabėgėlių ir vien tik Sirijoje jų yra 3 milijonai, rodo, kad tai siekiama padaryti tik parodomąja akcija, jog kažkas daroma.

Tokio išaugusio socialinio savanaudiškumo akivaizdoje Bažnyčia, skatinama meilės Dievui ir kiekvienam žmogui, siunčia pavojaus signalą, jausdama atsakomybę būti pranašišku balsu, ir kviečia Europos valstybes prisiimti atsakomybę dėl ekstremalaus vargo paliestų brolių ir sesių, kurie prašosi pagalbos ir savųjų teisių bei orumo apgynimo. Baigiamajame Vilniaus susitikimo dokumente konstatuojama, kad Bažnyčia, suvokdama, jog Dievas veikia istorijoje, yra įsitikinusi, kad migracija yra dieviškosios Apvaizdos plano dalis. Taigi migrantai, priimami kaip asmenys, tampa dovana vietinei bendruomenei, o religiniu atžvilgiu tai gali tapti proga atsinaujinti ir pagyvinti vietinį bažnytinį gyvenimą. Iššūkiu lieka religinės ir kultūrinės tapatybės išsaugojimas pageidaujama migrantų integracija, tačiau ne priverstinė asimiliacija. Tam yra reikalingas pastoracinis jautrumas, kuris gebėtų tinkamai interpretuoti tikrovę bei atsižvelgiant į bendruosius evangelizacijos poreikius. Šiuo atžvilgiu yra svarbus tinkamas tarp išeivių besidarbuojančių kunigų rengimas, kad jie veiktų kaip „tiltai“ tarp migrantų bendruomenių ir vietinės Bažnyčios, galėdami spręsti daugelį iškylančių kultūrinių, kalbinių liturgijos ir sakramentų šventimo problemų. Gerinant migrantų įvaizdį bei integravimą, Vilniaus susitikime dalintasi sielovadinių iniciatyvų patirtimi kovoje su prekyba žmonėmis bei kitomis šiuolaikinės vergovės formomis. Apie tai kalbėjo vyriausias Lietuvos policijos kapelionas kunigas Algirdas Toliatas. Buvo pripažintas glaudesnio bažnytinių ekumeninių ir tarpreliginių institucijų bendradarbiavimo poreikis šioje srityje, veikiant išvien su teisėsauga ir visa pilietine visuomene, kaip numato pernai šiam tikslui Vatikane įkurtos Šv. Mortos grupės iniciatyvos. Vėlgi akcentuota, kad reikia peržengti skubių veiksmų logiką, pirmiausia gilinantis į problemos esmę, ir ieškoti šio skaudaus reiškinio prevencijos galimybių. Juk jeigu skurdas ir kitos nelaimės yra pagrindiniai faktoriai, atvedantys prie pasidavimo šiuolaikinei vergystei (prostitucijai, seksturizmui, išnaudojimui nelegaliuose darbuose, žmogaus organų pardavimui), tai svarbu pripažinti ir išaugusį poreikį šiam blogiui, kurį galima prilyginti nusikaltimui prieš žmogiškumą. Moraliai smukusioje visuomenėje vis didesnę plėtrą įgyja organizuotas nusikalstamumas bei jo valdoma šešėlinė ekonomika, išnaudojant internetą ir kitas šiuolaikines technologijas, kurias sunku kontroliuoti. Dėl to dar svarbesnės tampa švietėjiškos ir katechetinės pastangos, kurioms pasitarnauja ir šiemet Bažnyčioje įvestos Pasaulinės maldos prieš prekybą žmonėmis dienos (vasario 8-osios) minėjimas. Galima priminti, kad minėto Vilniaus susitikimo išvakarėse, birželio 26 dieną, Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas arkivyskupas G. Grušas ir Policijos generalinis komisaras Linas Pernavas pasirašė bendrą memorandumą, užkertant kelią visų formų prekybai žmonėmis ir žmogaus kūno dalimis, nustatant prekybos žmonėmis aukas, pagal kompetenciją teikiant joms pagalbą ir užtikrinant jų asmeninį saugumą.

© 2015 „XXI amžius“