|
Istorijos, išdavysčių įteisinimo ir teisingumo vingiuose
Linas ŠALNA
Minėjome liepos 6-ąją Valstybės dieną, Mindaugo karūnavimo dieną. Taip 1253 metais Lietuva tapo karalyste, lygi tarp Europos valstybių. Pagal susiklosčiusią tuometinę Lietuvai palankią padėtį Mindaugą su dvariškiais dar 1251 metais pakrikštijo Rygos arkivyskupas, o jau 1253 metais Lietuvos valdovui buvo uždėta karaliaus karūna, Lietuvą pripažįstant lygiateise tarp kitų Europos valstybių. Tačiau taip jau atsitiko, kad po 10 metų, 1263 metais, karalių Mindaugą, visai jo valdomai valstybei įgavus visas Europos karalysčių teises kaip lygias su lygiomis, nužudė jo giminaičiai. Tais laikais buvo būdinga ir priimta paveržti valdžią vienam iš kito net ir pats Mindaugas iki tol žudė savo giminaičius. Taigi Lietuva tada vėl suskilo, išsiskaidė į atskiras kunigaikštystes, o ir susijungus LDK su Lenkija tapo tik lygiateisiu vasalu, kuriuo būti vis atsikratyti siekė Lietuvos didikai. Deja, nesėkmingai. Akivaizdu, kad vaidijimasis nepadeda tautai, neveda į gėrį, netgi kenkia. Toks kelias leido kryžiuočiams dar porą šimtų metų pulti Lietuvą, nepagrįstai ir skaudžiai ją skriausti. Tačiau Lietuvos karalystės dešimtmetis ir prieš tai įvykęs jos krikštijimas išlieka kaip nepaneigiamas istorinis faktas, kuriuo turime ir privalome didžiuotis, ir jį vertinti. Betgi dažniau vyksta istorijos klastojimas. Kaip teigia aktyvus Lietuvos istorijos klastotojų demaskuotojas Arvydas Damijonaitis, istorijos dėstymas lietuvių mokyklose yra paradoksaliai chaotiškas, klaidinantis, žeminantis lietuvius, kaip karalių (rex) tautą. 2005 metais Lietuvos istorijos institutas išleido falsifikatą Mindaugo knygą. Joje sąmoningai, nepateikus dokumentų originalų, yra pateikti tik jų ir popiežiaus laiškų Mindaugui vertimai, kuriuose akivaizdžiai matomos klastotės lotyniškas rex (karalius) yra verčiamas kaip kunigaikštis, Lithuaniae regnum (Lietuvos karalystė) verčiama kaip Lietuvos kraštas. Pateikti istorinių dokumentų vertimai iškraipo popiežiaus žodžius ir sąvokas. A. Damijonaičio nuomone, tai padaryta sąmoningai. Jis primena, kad popiežius Klemensas IV vienoje savo bulių 1268 metais karalių Mindaugą, žuvusį 1263 metais, pavadino šviesios atminties valdovu. Tai yra reikšmingas faktas, įrodantis, kad amžinų Lietuvos priešų versija apie karaliaus Mindaugo apostazę (atsimetimą nuo krikščionybės) 1261 metais yra pikti, klastingi pramanai. A. Damijonaičio nuomone, minėtos biudžetinės įstaigos istorikai, Lietuvos karalystę pervadinę didžiąja kunigaikštyste, o Lietuvos karalius didžiaisiais kunigaikščiais, atkakliai tęsia okupacinių Kremliaus istorikų įprotį ir, rašydami istorine tematika, drebina kinkas (Vincas Kudirka). Trijų šimtmečių Kremliaus dvasinio ir fizinio tautos genocido aplinkoje lietuvis istorikas ilgus šimtmečius privalėjo vadovautis melo ir blogio imperijos Rusijos nustatytais kanonais, istorija buvo paversta politikų ir okupacinio režimo tarnaite. A. Damijonaitis klausia, ar laisvi nuo Kremliaus priespaudos Lietuvos istorikai teigia, kad iš istorijos pamokų Lietuvos mokyklose būtina pašalinti politines klastotes didžioji kunigaikštystė, didysis kunigaikštis. Turi būti atitinkamai Lithuaniae regnum, rex Lietuvos karalystė, karalius. Taigi būtina stabdyti Lietuvos mokyklose istorijos pamokų metu vykstančius mokinių tautinį nihilizmą, dezinformaciją, abejingumą, emigraciją skatinančius procesus. Lietuvos krikšto data yra karaliaus Mindaugo pašventinto karūnavimas 1253 metais ir Lietuvos valdžios vyrai Valstybės dienos proga galėtų Lietuvos krikšto datą įtvirtinti atitinkamu įstatymu.
Deja, įprotis klastoti istoriją, o fizinę jėgą laikyti kultu nepakito per visus amžius, tik įgavęs civilizuotas formas, išliko iki dabar, jau atkūrus nepriklausomybę. Štai visuotinai mulkinant tautą apie gerėjančią padėtį (partijų šulams ir visokiausiems milijonieriams, grobiantiems turtą iš privatizuotų valstybės ar savivaldybių įmonių), naikinant tautos atmintį apie partizanų pasiaukojimą ir jų pasiryžimą nepasiduoti okupantams (kai žuvo 23 tūkstančiai, o vėliau lageriuose buvo badu išmarinta ar nukankinta dar kita tiek, neskaičiuojant šimtų tūkstančių ištremtųjų), beveik visus tuos 25 nepriklausomybės metus vyksta šliaužiantis valstybinis perversmas, siekiantis sunaikinti tautines ir krikščioniškas vertybes. Mėgaudamiesi tariamais politiniais kivirčais, nieko naudingo, išskyrus žalą, neduodančiais valstybei, politikai iš tiesų tautai įbruka tariamas tarpppartinės kovos už rinkėjų interesus parodomąjį lenktyniavimą. Šiuo metu, tautai tylint, toliau vyksta valstybės suverenumą niekinantys ir griaunantys politikų veiksmai, rodantys, kad valstybę jie laiko buvusios imperijos dalimi, kurią reikia gerbti ir mylėti ir niekaip jos paslapčių neišduoti. Paskutinę šios Seimo sesijos dieną, 2015 m. birželio 30 d., Seimo nariai, pažeisdami galiojančius įstatymus, kad slaptumo grifą turintys dokumentai slaptais gali būti laikomi tik 15 metų, beveik vieningai nusprendė, jog toks įstatymas jiems negalioja, ir priėmė pataisą, kad duomenys apie prisipažinusius buvusius represinės okupacinės valdžios tarnybos KGB bendradarbius būtina saugoti slapta dar 75 metus. Už tokį įstatymą balsavo 80 parlamentarų, prieš buvo 12, susilaikė 17 Seimo narių. Projektą inicijavusi Vyriausybė siūlė prisipažinusius įslaptinti visam laikui, bet šiai nuostatai pasipriešino Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, esą atsižvelgiant į kitų NATO valstybių praktiką, informacija negali būti įslaptinama neribotam laikui, o tik 75 metams. Tačiau Komitetas leido suprasti, jog įslaptinimo terminą pagal galiojančius teisės aktus vėliau galima bus pratęsti. Vadinasi, geraširdis Seimo komitetas tautos priešams dirbusių nusikaltėlių pavardes įslaptino amžiams ir Seimas pritaria tokiems pasiūlymams, nors pagal įstatymą prisipažinusieji KGB agentai buvo įslaptinti tik 15 metų, o po to, t.y. nuo šių metų, jų pavardės turėjo būti atskleistos tautai. Taigi, valdžioje, matyt, yra tiek daug bendradarbiavusiųjų su represinėmis baudžiamosiomis okupacinės valdžios struktūromis, kad jie lengvai, bendru sutarimu išdavikus, o gal save, įslaptino 75 metams ir dar ilgiau, iki tol, kai mes visi jau būsime iškeliavę į kitą pasaulį. Štai kokias okupacinės valdžios paslaptis nuo tautos nuslepia vadinamieji tautos atstovai. Kitai kartai šie išdavikai gal jau nebus įdomūs, nes ji gyvens kitais rūpesčiais, o dar po trijų kartų išvis nieko nebedomins KGB agentai, išduodavę partizanus, disidentus, vykdę niekšiškiausias išdavystes. O po 75 metų išrinktiems seimūnams jau net nekils klausimas apie tokių tautos priešų išviešinimą tai bus išties neaktualus klausimas, amžiams nuslėptas nuo tokių dalykų nesuprantančios naujosios tautos bendrijos ir galutinai išbrauktas iš istorijos, kaip dabar išbraukiamas ir okupacijos faktas. Ir ne tik Rusijoje, bet ir Lietuvoje yra tokių triukšmaujančiųjų atradėjų grupelės. Kaip teismų išteisinami OMON nusikaltimai 19901991 metais, taip išdavystė paslepiama panaudojant demokratinius įstatymus, sugalvotus politikų, save laikančių imperijos dalimi ir jos neišduodančių, nes, kaip sako patys kagėbistai, jų priesaika galioja iki mirties. Liberalai Vitalijus Gailius, Dalia Kuodytė, netgi konservatorius Arvydas Anušauskas vieningai gynė amžiną KGB agentų, išdavusių savo bendražygius, draugus, gimines, netgi artimuosius, įslaptinimą esą valstybė įsipareigojo ginti jų įslaptinimą nuo tautos, tik šie politikai nepasakė, kad įstatymas garantavo išviešinimo terminą jau po15 metų nuo prisipažinimo. Nežinia, kodėl Algirdas Sysas reikalavo viešinti KGB agentus, nes jo partija, atsiradusi iš būtent tas represijas vykdžiusios ir tuos pragariškus persekiojimo būdus išradusios partijos, tačiau teisingai pastebėjo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovas Zbignevas Jedinskis, sakydamas: Prisipažinimo faktas dabar nieko nereiškia, nes būdami įslaptinti, kai visuomenė apie juos nežino, jie gali būti šantažuojami ne tik vidaus politikų, bet ir iš išorės. Tie žmonės yra potencialūs valstybės kenkėjai, ir kas gali garantuoti, kad jie iki šiol nėra kaimyninės valstybės agentai? Juokinga ir tai, kad Seimo priimta pataisa neleidžia atskleisti net ir mirusio išdaviko juk paviešinus tokį valstybinės reikšmės veikėją visuomenė pamatys, kokiomis privilegijomis nepriklausomoje Lietuvoje jis naudojosi ir kokiose aukštose pareigose jis buvo. Ir tai, nepaisant kai kurių seimūnų patikinimų, kad išdavikai neapsaugoti nuo paviešinimo, kai eina į politiką, prokuratūrą ir pan. Taip kalbėdami, parodykite, p. Anušauskai ar p. Gailiau, kuris prokuroras ar teisėjas buvo demaskuotas kaip dirbęs KGB? Buvo ir seimūnų, net VSD direktorių, užsienio reikalų ministrų, uoliai dirbusių KGB, o paskiau nepriklausomos Lietuvos aukštose pareigose. Tokie kartais net valstybinius apdovanojimus gaudavo per klaidą. Ponas Anušauskai, kuris pavedi VSD pareigūnams sekti tau neįtikusį žmogų (yra žinomi tokie faktai), dabar aiškini, kad negini slapto bendradarbiavimo (su KGB) fakto, kad įstatymas esą neliečia pretenduojančių eiti į politiką, į teisėjus, prokurorus, prezidentus, ministrus, t.y. jokia apsauga jiems netaikoma.
Bet kiek galėtum išvardyti tokių teisėjų, prokurorų, politikų, kurie neatėjo į šiuos atsakingus postus, nors uoliai bendradarbiavo su KGB? Nors p. Anušauskas giria eilinius mūsų piliečius, kurie savo laiku informavo apie tuos žmones, kurie dirbo KGB, apie jų metodus, tačiau jis privalėtų paminėti ir išvardyti tuos atsisakiusius pragaištingo darbo KGB, priverstus emigruoti iš Lietuvos, nes su jais buvo siekiama susidoroti, tad pasitraukę į užsienį jie turėjo pakeisti ne tik savo pavardes, bet ir išvaizdą, naudodamiesi plastinės chirurgijos paslaugomis ir vargti svetimuose kraštuose be menkiausių pragyvenimo šaltinių. Tad p. Anušauskas sako tik dalį tiesos, kad didžiausia FSB sėkmė būtų žinoti tuos žmones, kurie savo laiku atsisakė bendradarbiauti su KGB ir užpildė Valstybės saugumo departamento parengtas anketas. Didelė Lietuvai padėjusių KGB pareigūnų dalis, užpildžiusi anketas, turėjo pereiti į nelegalų gyvenimą, palikti Lietuvą. Tad išvis apie kokį valstybės teisingumą gali kalbėti KGB agentus amžiams nuslėpę seimūnai? Taip ir kyla klausimas, ar smagu gyventi tokioje nepriklausomoje valstybėje, kurioje gerbiami ir garbinami (suteikiant privilegijas, apdovanojimus) išdavikai, kankinę partizanus, persekioję ir į kalėjimus sodinę disidentus, trypę laisvą žodį, gniaužę laisvą mintį? Ir nėra jokių prošvaisčių teisinei valstybei, kai, pamažu traukiantis disidentams, mirštant paskutiniams partizanams ir laisvės kovotojams, priimami įstatymai, kurie išvaro kuo daugiau tautos į svetimus kraštus, kai politikams visai nesvarbu skurstančios tautos gyvenimas, o jie patys kuriasi savo gerovės gyvenimą, kai komunizmo propaguotojai teismų pagalba baudžia už tariamą jų įžeidimą ir šmeižtą, pasiimdami sau Laisvės kovotojo valstybinę pensiją ir uždirbamą algą tada pamatai tikrąjį tos demokratijos veidą. Nežinantiems Lietuvos piliečiams apie (ne)liustracijos žalą, verta priminti Estijos pavyzdį: ten jau 1991 metais buvo priimtas įstatymas, kad komunistams ir kagėbistams draudžiama užimti bet kokias atsakingas pareigas 12 metų, o į jų vietas atėjo komunistinio režimo palaikymu nesusitepę asmenys. Taip po 12 metų buvę estų tautos skriaudėjai, jau gana nusenę, grįžti į atsakingas pareigas faktiškai nebegalėjo ir bet kokia jų įtaka valstybei buvo panaikinta. Galima priminti, kad dar prieš trejus metus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė Birutė Burauskaitė ir tas pats Anušauskas tikino visuomenę, jog greitai bus paskelbtas 1700 agentų sąrašas (aišku, išskyrus tuos, kurie prisipažino bendradarbiavę su KGB), tačiau tas viešinimas taip ir nuskendo, o viešinami buvo tik senų laikų (19401950) išdavikų pavardės dažniausiai tai buvo šantažu ar kankinimais iš partizanų legalizavęsi asmenys, neatlaikę spaudimo. Tad visuomenei toks viešinimas nesukėlė jokio rezonanso, o valstybės gyvenimui kokios nors įtakos nepadarė.
Prieš pat valstybės dieną Lietuvos apeliacinis teismas paskelbė, kad palieka nepakeistą Panevėžio apygardos teismo nuosprendį, kuriuo KGB generolas Marijonas Misiukonis buvo išteisintas genocido byloje dėl paskutinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio žūties. Anot apeliacinės instancijos teismo, Panevėžio teismas yra padaręs teisingą išvadą, kad M. Misiukonio veiksmuose nėra genocido požymių. A. Kraujelis 19481949 metais buvo partizanų ryšininkas ir iki 1953 metų priklausė sovietų okupuotos Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo dalyviams, t. y. jį galima įvardyti kaip politinės grupės narį. Tačiau teismas nustatė, kad žuvus pasipriešinimo aukščiausiajai vadovybei, žemesnių grandžių vadams, artimiausiems bendražygiams, A. Kraujelis iš esmės liko vienas ir ilgiau nei dešimtmetį pagal išgales tęsė ginkluoto pasipriešinimo kovą. Tačiau, teismo sprendimu, kai iki 1965 metų aktyvi rezistencija buvo pasibaigusi, o rezistencijos vadai žuvę, nėra pagrindo M. Misiukonį kaltinti politinės grupės dalies sunaikinimu. Apeliacinis teismas patvirtino, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai neginčijamai patvirtina, kad A. Kraujelį buvo siekiama sulaikyti ne kaip partizaną, o kaip asmenį, padariusį kriminalinius nusikaltimus. Prokuroro teiginį, kad kratą atliko institucija, kuri turėjo tikslą sunaikinti partizanus, t.y. KGB, teismas atmetė kaip neargumentuotą, nes KGB darbuotojai A. Kraujelį galėjo sunaikinti, tačiau pradėjus susišaudymui visi asmenys iš namo, kuriame buvo atliekama krata, buvo pašalinti, o A. Kraujeliui buvo perduotas siūlymas pasiduoti. Byloje esą nėra jokių duomenų, įrodančių, kad M. Misiukonis žinojo A. Kraujelį esant partizanu ar kad žinojo, jog jis gali būti nužudytas ar paimtas į nelaisvę ir jam grėsė mirties bausmė. M. Misiukonis iki 1965 metų mokėsi, atliko praktiką, rašė diplominį darbą, o į Anykščių KGB padalinį dirbti įgaliotiniu atvyko likus mėnesiui iki kratos. Taigi buvo taikus okupacinės valdžios rėmėjas ir net statytojas. Tačiau yra žinoma ir tai, kad M. Misiukonis dalyvavo ruošiantis partizano A. Kraujelio-Siaubūno likvidavimo operacijai, todėl ir buvo prašoma pripažinti jį kaltu ir nuteisti kalėti 6 metus ir 6 mėnesius. Panevėžio teisėsauga buvo nustačiusi 10 asmenų, kurie prisidėjo prie partizano A. Kraujelio žūties, devyni iš jų yra mirę. Byla jau anksčiau buvo nutraukta mirusiems KGB karininkams Sergejui Tichomirovui, Rimantui Kublickui ir Petrui Raguckui, irgi dalyvavusiems A. Kraujelio kratoje. Būdamas etatiniu KGB darbuotoju Misiukonis savo veiksmais prisidėjo prie paskutiniu Aukštaitijos partizanu vadinamo Antano Kraujelio žūties 1965-ųjų kovo 17 dieną. Būtent tuomet Utenos rajone pas giminaičius slapstęsis partizanas buvo susektas, KGB bei milicijos darbuotojų apsuptas ir, nenorėdamas gyvas pasiduoti, nusišovė. Artimieji iki šiol nežino, kur A. Kraujelio žūties kaltininkai padėjo jo kūną, kur yra partizano palaikai. Tai jie tikėjosi išgirsti iš teisingumo vykdytojų, bet per 16 metų vykusių apklausų, o vėliau ir Panevėžio teismo procesą, šio fakto išsiaiškinti nepavyko. Išteisindamas Misiukonį, apeliacinis teismas net nesiaiškino, kaip studentu būdamas jis, pradėjęs dirbti KGB, net esą nežinodamas KGB tikslų, ilgai darbavosi šio okupacinio represinio aparato struktūrose, užsitarnaudamas net generolo laipsnį. Kaip Panevėžio teisme kalbėjo liudininku buvęs Kovo 11-osios signataras Algirdas Endriukaitis, Seimas yra pripažinęs KGB nusikalstama organizacija. Kyla problema, kokioje valstybėje gyvename šiandien, jeigu pripažįstame visus nusikalstamos organizacijos judesius ir veiksmus. Man, kaip politiniam kaliniui, kyla klausimas, kaip mes jaučiamės, kaip jaučiausi Panevėžio teisme. Šitie dėstymai neatitinka nei teisinės, nei politinės, nei istorinės prasmės. (...) Krata yra nusikalstamos grupės, nėra ką įvilkinėti į teisę, nusikalstama organizacija gali daryti tik nusikalstamus darbus, teisme sakė A. Endriukaitis. Nukentėjusioji J. Šyvokienė, partizano A. Kraujelio sesuo, teisme sakė, kad partizanas A. Kraujelis yra tautos didvyris ir duotos priesaikos nesulaužė. Jos nuomone, dabar visi turėtų dėti pastangas, kad tokia situacija Lietuvoje daugiau nepasikartotų. Ji apgailestavo, kad saugumiečiai iki šiol taip ir nenurodė, kur paslėpti jos brolio palaikai.
Tačiau yra ir teisingumą įtvirtinančių požymių. Partizano vado Adolfo Ramanausko-Vanago sulaikymo operacijoje 1956 metais dalyvavusį buvusį sovietų saugumo pareigūną Stanislovą Drėlingą pavasarį, kovo 12 dieną, Kauno apygardos teismas pripažino kaltu dėl genocido ir nuteisė kalėti penkerius metus. Nors kaltinamasis ir neigė tiesiogiai dalyvavęs genocido veiksmuose, t. y. apskritai neigė dalyvavęs kaltinime nurodytoje operacijoje, tačiau byloje ištirti duomenys leido teismo kolegijai teigti, jog tokioje operacijoje jis dalyvavo ir savo veiksmais padėjo kitiems sovietų okupacinės valdžios atstovams. Po 1956 metais įvykdytos operacijos, kurioje dalyvavo dabar 84 metų S. Drėlingas, buvęs mokytojas A.Ramanauskas-Vanagas buvo įkalintas KGB kalėjime Vilniuje. Maždaug metus žiauriai fiziškai ir psichologiškai kankintas Lietuvos laisvės kovotojas kitais metais buvo sušaudytas. 2015 m. liepos 10 d. Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė, kad Adolfo Ramanausko-Vanago sulaikymo operacijoje 1956 metais dalyvavęs buvęs sovietų saugumo pareigūnas S. Drėlingas turės kalėti penkerius metus. Teismas atmetė 84 metų nuteistojo genocido byloje gynėjo skundą. Po Apeliacinio teismo verdikto nuosprendis įsiteisėja, tačiau jis dar gali būti skundžiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas Linas Žukauskas sakė, kad, nors tuo metu pagal istorikų vertinimus rezistencija ir buvo pasibaigusi, žvelgiant į A. Ramanausko-Vanago veiklą, jis buvo aktyvus rezistencijos dalyvis, galima sakyti, buvo jos vadovas, dėl to jis ir jo žmona buvo persekiojami ir suimti. Į juos nukreiptus veiksmus galima vertinti kaip nukreiptus į reikšmingą tautos dalį, sakė teisėjas. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs kad sovietų vykdytus trėmimus ir represijas vykstant partizaniniam karui Lietuvos teismai gali prilyginti genocidui, įrodžius, kad šiais nusikaltimais siekta sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį. Skirdamas švelnesnę bausmę, Kauno teismas atsižvelgė į tai, kad byla truko ilgai, S. Drėlingas yra silpnos sveikatos, o jo vaidmuo nusikaltime buvo antraeilis jis buvo tik padėjėjas.
Džiuginanti žinia yra ta, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė nuo baudos mokėjimo atleido Eglę Kusaitę. Ji buvo kaltinama dėl planų įvykdyti teroro aktą Čečėnijoje, tačiau po penkerius metus besitęsiančių dvasinių ir fizinių kankinimų, atvedusių ją prie sunkios ligos, buvo išteisinta. Pernai balandžio 4 dieną Lietuvos apeliacinis teismas panaikino žemesnės instancijos teismo nuosprendį ir E. Kusaitę išteisino dėl planų įvykdyti teroro aktą Čečėnijoje. Teismas konstatavo, kad E. Kusaitė nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Vilniaus apygardos teismas pernai merginą buvo pripažinęs kalta dėl terorizmo ir skyrė 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Įskaičius suėmime praleistą laiką, E. Kusaitei tolesnė bausmė buvo panaikinta. Valstybės dienos proga Prezidentė pasirašė dekretą, pagal kurį E. Kusaitė atleista ir nuo 2823 eurų (75 MGL) dydžio piniginės baudos mokėjimo. Priimant sprendimą atsižvelgta į tai, kad nuteistoji sunkiai serga, neturi jokio turto ir pajamų, gyvena iš socialinės pašalpos, o ligos gydymas gali tęstis kelerius metus, nurodoma Prezidentūros pranešime. Šią baudą teismas E. Kusaitei paskyrė 2013 metais byloje dėl pranešimo Generalinei prokuratūrai apie esą prieš ją panaudotą fizinį smurtą.
© 2015 XXI amžius
|