|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kelionė į Latvijos katalikų šventovių šventovę
Gegužės 23 dieną Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) studentai, vadovaujami seniūnės Sofijos Stankevičienės bei prof. habil. dr. Alfonso Motuzo, autobusu keliavo į Latvijos Katalikų Bažnyčios šventovių šventovę Agluonos baziliką. Iš Kauno išvykome ankstyvą rytą. Latviją pasiekėme po kelių valandų. Važiuojant pro Daugpilio miestą, jo istoriją išsamiai pristatė prof. A. Motuzas. Į Agluoną atvykome skambant bazilikos varpams, kurie kvietė bendrai Viešpaties Angelo maldai. Iki Šv. Mišių suspėta pabuvoti prie Šv. Antano šaltinio. Visi atsigaivinome skaniu šaltu vandeniu, o kas turėjo kokį tuščią indą, į jį prisipylė. Žinoma, kad šis daug sieros turintis šaltinio vanduo turi ir gydomųjų savybių. 12 val. bazilikoje dalyvavome šv. Mišiose, kurias aukojo kunigas Bernardas. Po jų susitikome su kunigu. Jis buvo apdovanotas seniūnės Sofijos Stankevičienės sakraliniais rankdarbiais. Bažnyčios požemio mirusiųjų pagerbimo koplyčioje apie Agluonos katalikybės centro atsiradimą plačiai ir įdomiai papasakojo prof. A. Motuzas. Po paskaitos pakilome prie centrinio altoriaus, kuriame yra stebuklingas Dievo Motinos paveikslas. Kunigas visus palaimino ir pakvietė rugpjūčio 15 dieną atvykti į Agluonoje švenčiamą Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventę. Įspūdinga ir įdomi mums buvo bazilikos aplinka. Iš dviejų pusių ją supa ežerai, gausūs eglynai. Prie bazilikos prisiglaudė kuklus miestelis ir kapinės. Bazilikos šventorių supa mūro siena su septyneriais vartais. Čia įrengti 14 Kryžiaus kelio stočių bareljefai. Su malda apėjome šį Kryžiaus kelią, kuris pasibaigia įspūdingą Trijų Kryžių kalnu-stotimi. Apie Trijų Kryžių kalno, kuris mažai žinomas pasaulyje, jo unikalumą papasakojo prof. A. Motuzas. Po to aplankėme bazilikos aikštėje statomo paminklo Lietuvos karaliui Mindaugui postamentą, nedidelį skulptūrinį ansamblį, skirtą Agluonos bazilikai pagerbti (Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas vietos dvarininkės tarnaitei) bei po atviru dangumi išsaugotą pagrindinio pirmosios bažnyčios altoriaus fragmentą. Šventoriaus centre, prie bažnyčios yra išsaugota vieta, kur šv. Mišias aukojo šv. popiežius Jonas Paulius II. Kitas lankymo objektas buvo netoliese esantis Kristaus Karaliaus kalnas ir šalia esantis parkas. Jis yra kitoje Agluonos ežero pakrantėje, už 2 km nuo bazilikos. Po Kristaus Karaliaus kalno parką mus lydėjo ir išsamiai apie jį pasakojo prof. A. Motuzos kolega iš Latvijos prof. dr. Vladislovas Malakauskas. Jis sakė, kad ši vietovė iki 2006 metų buvo apleista, pelkėta, be kelių ir apaugusi medžiais bei krūmais. Šios vietovės žemės savininkas verslininkas Janis Stupans kartu su skulptoriumi Eriksu Delpersu bei landšafto dailininke Anita Kazaki suprojektavo ir sukūrė Kristaus Karaliaus kalną ir parką su daugiau kaip 50 skulptūrų ir 500 skirtingų augalų rūšių. Parke pasodinta 120 ąžuolų ir 130 vaismedžių. Šimtai žmonių dirba čia neatlyginamai, talkina, nes įsitikinę, kad daro gerą darbą Dievo garbei! Pavyko susitikti ir pasikalbėti su šios vietovės savininku ir skulptūrų autoriumi bei kūrėju Eriksu Delpersu. Jis papasakojo, kad staliaus amato išmoko dar vaikystėje iš tėvo ir senelio, bet labai svajojo būti lakūnu, tad 17 metų skraidė viršgarsinais lėktuvais. Ponas E. Delpersas pasakojo, kad įkvėpimą gauna iš Dievo. Jis visai nejaučia nuovargio, nors tenka įtemptai darbuotis daug valandų. Jis norėtų kad visi žmones mylėtų Dievą ir gyventų taikoje, ir pažadėjo, kad su malonumu atvažiuos pas mus į Kauną ir paskaitys paskaitą VDU Katalikų teologijos fakulteto studentams. Paskutinė kelionės vieta buvo pasakojimais ir legendomis apipintas liaudies vadinamas Kipšo (Velnio) ežeras. Legendos liudija, kad netoliese ties Agluonos Dievo Motinos bazilika ir Šv. Antano šaltiniu sau vietą buvo susiradęs ir nelabasis miškų glūdumoje pasislėpusiame ovalo formos ežere. Sakoma, kad ten geriau neplaukioti, nes, kas bando maudytis, velnias įtraukia. Skenduoliai vandenyje randami stovintys. Beje, ežero vanduo keičia spalvą: gali būti kartais mėlynos, kartais žalios o kartais juodos spalvos. Kai mes apsilankėme, vanduo buvo juodos spalvos, maudytis niekas nenorėjo. Daug kam ežeras savo paslaptingumu paliko gilų įspūdį. Patiko ir jį supantis pasakiškai gražus miškas. Kaimo parduotuvėlėje pirkome tikrai labai skanios ir šviežios latviškos duonos ir pieniškų saldainių Karvutė. Už šią įdomią ekskursiją dėkojame seniūnei Sofijai Stankevičienei, lektoriams prof. Alfonsui Motuzui ir prof. dr. Vladislovui Malakauskui ir visiems dalyviams, kurie buvo kantrūs, draugiški ir geranoriški. Tamara Pakulienė
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |