|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Prasminga išvyka
Gegužės 19-osios rytą Jonavos Suaugusiųjų švietimo centro Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) dvasinio ugdymo fakulteto klausytojai, vadovaujami vienuolės sesers Pranciškos FDCJ, išsiruošė kelionėn į Klaipėdą ir Kretingą. Pirmoji aplankyta vieta buvo Klaipėdos Šv. Pranciškaus onkologijos centras ir šalia esanti unikalios architektūros Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno koplyčia. Taip buvo įkūnytas šv. Pranciškaus troškimas su nepaprasta meile semtis gerumo versmės iš daugybės upeliukų. Koplyčioje pranciškonas brolis Evaldas Darulis OFM papasakojo apie simboliką, esančią čia, ir statybą, kuriai daug padėjo mecenatai, o menininkai daug kūrybinių darbų atliko be atlygio. Tiesa, dalis lėšų onkologijos centrui įkurti ir koplyčiai įrengti gauta iš Europos paramos fondų. Į onkologijos centrą įžengėme su tam tikru nerimu ir liūdesiu, bet pasitikusios centro direktorės Aldonos Kerpytės pasakojimas apie jų nuveiktą darbą ir veiklą nudžiugino. Centro misija, kaip sakė direktorė, yra ta, kad esame su jumis ir dėl jūsų. Drauge mokykimės įveikti vėžio ligą ir žengti nauju keliu. Čia erdvi ir graži aplinka. Etatinių darbuotojų nedaug, tačiau joms padeda savanoriai. Atvykę ligoniai ir jų artimieji gauna dvasinę ir socialinę pagalbą nemokamai. Vyksta ligonių dvasinis konsultavimas, krikščioniškos meditacijos užsiėmimai, konsultavimas psichologijos ir socialiniais klausimais, sudarytos savipagalbos grupės ligoniams ir jų artimiesiems. Įdomiai vyksta sociokultūrinis gyvenimas: muzikos, šokio, dailės, judesio terapija. Taip ši vieta žmonėms su klastinga liga tampa ramybės oaze ir naujo, ligi šiol nepatirto gyvenimo ir dažnai išgyvenimo pradžia. Išlydėdamas iš centro kitas pranciškonas ir šio centro iniciatorius br. Benediktas Jurčys OFM pakėlė dvasią, pasakodamas apie gyvenimo prasmę, tikėjimą, tikrą bendruomeniškumą, artimo meilę, apie suteiktą laimę gyventi ir džiaugtis. Paskui pasukome link Baltijos pakrantės, pasigrožėjome molu, ramiai banguojančia jūra, įkvėpėme gaivaus pajūrio oro. Po to nuvykome į Šv. Klaros seserų vienuolyną. Tarp žydinčių obelų, dekoratyvinių krūmų ir žydinčių pavasario gėlių stovi šviesus ir dailus vienuolyno pastatas. Po trumpos seserų popiečio maldos mus pasitiko vienuolė, kuri pakerėjo savo vidiniu sielos spindėjimu, o jos akyse begalinis gerumas ir ramybė. Ji labai įdomiai pasakojo apie vienuolyno buitį, gyvenimo prasmės sampratą, žmogaus pašaukimą, meilę artimui. Jos žodžiai suteikė daug dvasinio peno, privertė susimąstyti apie likusio gyvenimo prasmę. Pakeliui užsukome į Motinos Teresės, arba kitaip vadinamą Meilės misionierių vienuolyną. Tai tarsi labdaros organizacija, gyvuojanti pagal palaimintosios Motinos Teresės iš Kalkutos gyvenimo misiją visa širdimi tarnauti Dievui, vargšams, nešti jiems meilės šviesą, laimės džiaugsmą, tarnauti nemylimiems ir apleistiems. Čia pasiaukojančiai dirba seserys iš Lietuvos, Latvijos, Indijos ir kitų šalių: rengiami labdaros pietūs, prieglobstį randa asmenys, priklausomi nuo alkoholio, narkotikų, vargšai ir gyvenimo nuskriaustieji. Gera, kad daugelis iš seserų išvyksta sveikesni ir geresni, nes jų priežiūros laikas yra terminuotas. Patyrėme malonią staigmeną, apsilankydami Kretingos parapijos špitolėje. Čia įsigijome malonių smulkmenų, vertingų knygų, kad galėtume laukiančius namiškius pradžiuginti lauktuvėmis, o kai kas spėjo išgerti ir karštos arbatos. Viešint Kretingoje negalima nepamatyti Žiemos sodo. Tad ir senjorai nuvyko ten ir pasigėrėjo jo žaliuojančiu ir žydinčiu grožiu. Paskutinė apsilankymo viena buvo Kretingos bažnyčia ir vienuolynas. Dalyvavome šv. Mišiose, kurias aukojo parapijos klebonas kun. br. Antanas Blužas OFM, o ten dar vyko ir vaikų Pirmoji Šv. Komunija; po to ekskursiją po vienuolyną vedė diak. br. Bernardas Belickas OFM. Išgirdome pasakojimą apie pranciškonų indėlį į Lietuvos kultūrą, į žmonių dvasinio gyvenimo tobulinimą. Patyrėme didelį įspūdį Pranciškonų Kankinių koplyčioje, aplankėme kriptą, refektorių. Brolis paskaitė ir savo poezijos. Grįžome vėlai, tačiau nuovargis neužgožė dvasingumo. Kelionė buvo labai turininga, prasminga, sukėlė daug minčių apie žmogaus gyvenimo prasmę, suteikė malonaus bendravimo su kolegomis patirties ir galimybių, praturtino mūsų žinias apie aplankytas vietas.
Marija Kokštienė, Vandos Daškevičienės nuotraukos
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |