Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Mažai pažinta asmenybė

A†A kun. Vitas Urbonas (1943 06 24–1972 04 16–2015 08 17)

Kun. Vitas Urbonas 1988 metais

Rugpjūčio 17 dieną Šakių ligoninėje mirė Vilkaviškio vyskupijos Paluobių ir Braziūkų parapijų klebonas kun. Vitas Urbonas.

Jis gimė 1943 m. birželio 24 d. Kalnynų kaime, Gudelių parapijoje. Mokėsi Gudelių vidurinėje mokykloje. Nuo 1963 iki 1967 metų dirbo Vilniuje įvairiose darbovietėse. 1967 metais įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1972 m. balandžio 16 d. Kaune buvo įšventintas kunigu ir netrukus išvyko pavaduoti susirgusio Skirsnemunės klebono. Paskui kun. V. Urbonas darbavosi šiose pareigose: nuo 1972 m. birželio 9 d. – Garliavos parapijos vikaras; nuo 1974 m. birželio 18 d. – Miroslavo parapijos vikaras; nuo 1977 m. kovo 4 d. – Simno parapijos vikaras (kurį laiką aptarnavo ir Santaikos parapiją); nuo 1982 m. gegužės 28 d. – Igliaukos parapijos administratorius; nuo 1989 m. sausio 20 d. šalia kitų pareigų tampa Daukšių parapijos administratoriumi; nuo 1989 m. gegužės 26 d. skiriamas aptarnauti Patilčių parapiją; nuo 1995 m. rugsėjo 23 d. – Igliaukos ir Patilčių parapijų klebonas; nuo 2003 m. balandžio 28 d. – Paežerėlių ir Žemosios Panemunės parapijų klebonas; nuo 2015 m. balandžio 20 d. – Paluobių ir Braziūkų parapijų klebonas. 2001–2003 metais studijavo VDU Socialinių mokslų fakultete ir įgijo edukologijos magistro laipsnį.

Neseniai išleistoje atsiminimų apie mons. Alfonsą Svarinską knygoje „Vardan Dievo, Tėvynės ir laisvės“ kun. V. Urbonas prisiminė, kaip aktyviai teko darbuotis Garliavoje, klebonu dirbant dekanui Juozui Uleckui. Tada vyko kapitalinis bažnyčios remontas, visur kalkės ir pastoliai, klebonas užsiėmęs darbais, todėl vikarui teko visa sielovada: šv. Mišios, ligonių lankymas, daug laidotuvių. Kun. V. Urbono Primicijose Gudelių Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje pamokslą pasakė tuometinis Igliaukos klebonas kun. Alfonsas Svarinskas. Vėliau į jo buvusią parapiją administratoriumi buvo paskirtas kun. V. Urbonas. Apie tuos metus jis rašo: „Stengiausi būti atsargus ir tolerantiškas. Tačiau kaip kunigui kartais tekdavo pasielgti ir ryžtingai, reikliai, vengiant pataikavimų ir kompromisų“. O kai 1983 metų pradžioje suėmė Viduklės kleboną, anksčiau Igliaukoje dirbusį kun. A. Svarinską, prasidėjo jo juodinimo kampanija. Kun. V. Urbonas iš sakyklos buvusį Igliaukos kleboną gynė primindamas jo nuopelnus Bažnyčiai, kovą su girtavimu, jo didelį dorybingumą, darbą Bažnyčiai ir Lietuvai, atiduodant visą save – sveikatą, laiką, materialinius išteklius – juk neįsigijo net padoraus kostiumo. Kunigai pasirašinėjo po kun. A. Svarinsko suėmimo protesto raštu, o vienas iš parašų rinkėjų buvo kun. V. Urbonas. Vietiniai partiniai veikėjai buvo labai nepatenkinti, kad Igliaukos klebonas gina kun. A. Svarinską, ir ėmėsi visokių puolimo akcijų: į bažnyčią siuntinėjo agentus, pasitelkti net giminės. „Tegul kalba tik apie Dievą, tik ne apie Svarinską, nes tai – politika“, – perspėjo kun. V. Urbono tėvus sekliai, sakydami, kad jei nesiliaus, tai ir jį pasodins. Tada buvo švenčiamas Igliaukos Šv. Kazimiero bažnyčios 200 metų jubiliejus. Viena bažnyčią lankiusi moteris kagėbistams pareiškė, kad kun. A. Svarinskas bus paskelbtas šventuoju, o per Igliauką bus nešami didžiuliai jo portretai. Be to, saugumiečių kabinete tarp gėlių pamačiusi paslėptą mikrofoną, ji liepė tiems veikėjams pasiimti šį aparatą, nes kai amerikonai per palydovus užfiksuos, apie ką jie kalbasi, sakys kad ta moteris tokią žinią perdavė. Kagėbistai išsigando ir po poros dienų pasikvietė apie tai pasikalbėti patį Igliaukos kleboną kun. V. Urboną. Šis išgirdo, kad saugumo viršininkas paskirtas vadovauti operacijai, stebėsiančiai iškilmes Igliaukoje, ir tuo reikalu iškviestas į Vilnių. Kun. V. Urbonas turėjo kagėbistams aiškinti, kaip Bažnyčia skelbia šventuosius. „Paaiškinau, kad šventaisiais Bažnyčia skelbia tik jau mirusius asmenis prieš tai įrodžius jų aukštas dorybes bei patvirtinus per jų užtarimą vykusius stebuklus. Ir tai daro tik Popiežius. Na, jeigu kas nors su kunigu Svarinsku lageryje negero atsitiktų, tada jis galėtų būti paskelbtas tikėjimo kankiniu. Tikimės, kad taip neatsitiks“, – tą įvykį knygoje prisimena kun. V. Urbonas. Vėliau paaiškėjo, kad į iškilmes Igliaukoje buvo mobilizuoti ne tik Kapsuko, bet ir Prienų, Alytaus, Vilniaus kagėbistai. Juos suerzino ir telegrama, pasiųsta į lagerį, kviečiant kun. A. Svarinską atvykti nors trumpam į švenčiamą jubiliejų ir aukoti šv. Mišias. Žinoma, niekas nesitikėjo, kad jį išleistų. Kagėbistams tai irgi labai nepatiko, tokiu būdu atkreiptas dėmesys į drąsų žmonių poelgį, norą pagerbti sąžinės kalinį. Nors per tą jubiliejų jokių incidentų neįvyko, bet rajono valdžia privalėjo duoti „savo darbo“ ataskaitą Vilniui, o CK jį įvertino kaip nepakankamą ir nurodė, kad viskas turi būti pakeista iš esmės, išrautos ekstremizmo šaknys. Imta ieškoti atpirkimo ožių, norėta pakeisti kleboną kun. V. Urboną, bet kagėbistai iš bažnytinio komiteto išbraukė „aršiausius“ žmones. Nepaisant to, Igliaukoje ir toliau melstasi už kalinamus kunigus, ypač buvusį kleboną kun. A. Svarinską, kalbamas Rožinis, aukojamos šv. Mišios. „Net tarp jaunimo šie kunigai buvo populiarūs. Vasaromis su jaunimu vykdavome prie Dusios ežero paatostogauti. Važiuodami kalbėdavome Rožinį“, – prisimena kun. V. Urbonas. Jis klausdavo vaikų, už ką melsimės. „Už kunigą Svarinską!“, – atsakydavo šie. Pats kun. V. Urbonas parašydavo laiškų kun. A. Svarinskui į lagerį (privalėdavo rašyti rusiškai), minėdamas, kad jį dažnai prisimena darbo vietoje „prie staklių“, t.y. altoriaus.

Kun. V. Urbonas Igliaukoje sulaukė Atgimimo. Čia daug padirbėta atstatant Mikailiškių kaimo koplyčią, priešais bažnyčią buvusį Nepriklausomybės laikų kryžių, partizanų ir tremtinių atminimą įamžinančius paminklus.

Kun. V. Urbonas buvo Dievui ir Bažnyčiai atsidavęs kunigas, ėjęs savo tarnystės keliu iki paskutinės gyvenimo akimirkos.

Kun. V. Urbonas buvo pašarvotas Paežerėlių Šv. Angelų Sargų parapijos bažnyčioje. Laidotuvių šv. Mišios aukotos rugpjūčio 20 dieną, ketvirtadienį, 12 val. Paežerėlių bažnyčioje. Joms vadovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, dalyvavo daugiau kaip 20 kunigų. Homiliją sakė Lazdijų dekanas Metelių klebonas kan. Vytautas Prajara, kilęs iš Igliaukos parapijos, kurioje klebonavo kun. V. Urbonas. Kan. V. Prajara kalbėjo apie nepaprastą savo buvusio klebono uolumą ir sąžiningumą. Po šv. Mišių ilgametis Paežerėlių parapijos klebonas kunigas Vitas Urbonas atlydėtas į bažnyčios šventorių. Čia atsisveikinimo žodį tarė Kybartų altaristas kun. Vaclovas Stakėnas. Jis sakė, kad kun. V. Urbonas buvo mažai pažinta asmenybė – tai liudija jo atsiminimai knygoje „Vardan Dievo, Tėvynės ir laisvės“. Kun. V. Urbonas amžinojo poilsio atgulė gražioje vietoje prie Nemuno – Paežerėlių bažnyčios šventoriuje.

© 2015 „XXI amžius“