|
Pasitinkant Pasaulinę maldos už kūriniją dieną
Mindaugas Buika
|
Popiežiui Pranciškui Globalinio
katalikų klimato sąjūdžio peticiją
būsimai Paryžiaus klimato kaitos
konferencijai pristato G KKS vadovai
Tomas Insva ir Alenas Otaras (centre)
|
Vienyti visų krikščionių pastangas Po to, kai popiežius Pranciškus paskelbė savo pirmąją socialinę encikliką Laudato Si Apie rūpinimąsi bendraisiais namais, buvo galima tikėtis, kad šia svarbia ekologine intencija į Katalikų Bažnyčios kalendorių bus oficialiai įvesta dar viena Pasaulinė maldos diena. Birželio 18 dieną paskelbtos minėtos enciklikos pristatyme dalyvavęs Konstantinopolio ekumeninio patriarchato atstovas metropolitas Joanis (Ziziulas) priminė, kad kaip tik maldos dieną kasmet rugsėjo pirmąją jau nuo 1989 metų švenčia Stačiatikių Bažnyčia ir siūlė prisijungti katalikams (plačiau apie tai rašyta XXI amžiaus Nr. 25). Ir štai rugpjūčio 10 dieną buvo paskelbtas Šventojo Tėvo laiškas, datuotas Kristaus Atsinaujinimo švente, kuriame jis patvirtina, jog dalindamasis mylimo brolio Ekumeninio patriarcho Baltramiejaus rūpesčiais dėl kūrinijos ateities ir priimdamas jo atstovo Pergamono metropolito Joanio siūlymus nusprendė Katalikų Bažnyčioje įsteigti Pasaulinę maldos už rūpinimąsi kūrinija dieną, kuri, pradedant šiais metais bus švenčiama rugsėjo 1-ąją. Šiam tikslui pasirinkdamas tą pačią kalendorinę dieną kaip ir Stačiatikių Bažnyčia, popiežius Pranciškus skatina stiprinti katalikų pamaldų apmąstymą ir sąmoningą veikimą dėl mūsų egzistencijai reikšmingos gamtinės aplinkos išsaugojimo ir vystyti ekumeninį bendradarbiavimą šioje visuomeninio gyvenimo srityje, kuri turi rūpėti visai žmonijai. Minėtame laiške, kuris adresuotas Popiežiškosios taikos ir teisingumo tarybos pirmininkui kardinolui Piteriui Turksonui (Piter Kodwo Appiah Turkson), pabrėžiama, jog visi nori ir turi prisidėti prie įveikimo dabar išgyvenamos ekologinės krizės, kuri įgavo pavojingą mastą, kuris, daugelio ekspertų teigimu, gali tapti negrįžtamas.
|
|
Vidus yra daugiau nei išorė
Kun. Vytenis Vaškelis
Kai žmogus nukrypsta nuo tiesos, užsiima savivale: mano mąstymas mano tiesa. Tai kelias, vedantis į aklavietę, nes reliatyvi tiesa, užmauta ant melo kurpaliaus, yra tarsi muilo burbulas, pasmerktas subliūkšti. Vieni iš klaidingo etinio reliatyvizmo pradininkų buvo fariziejai, kurie žmonių sukurtus įsakymų nuostatus ne tik lygino su Mozės Įstatymu, bet netgi Dievo žodį pavertė niekais (Mk 7, 13). Jų moralinį sugedimą Jėzus taikliai apibūdino pranašo Izaijo žodžiais: Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų (Mk 7, 67). Jie savo vidaus tuštumą stengėsi skrupulingai užpildyti vien išorinių veiksmų praktika. Tai žmonių elgesio falsifikacija, stokojanti esminės malonės atramos. Perfekcionizmas kyla iš asmens dvasios tuštybės, kai dieviškųjų įstatymų etika paverčiama individualistinės estetikos tarnaite.
|
|
|