Apšnerkštas protas
Galvojau šias mintis pavadinti ir kitaip: Be atminties be ateities. Klausimas yra, ar mums bei apskritai kam reikalinga atmintis. Ir jei taip, tai kokia: jovalinė ar vertybinė. Jei vertybinė, tai svarbiausia puoselėti atmintį apie tai, kas mums įkūnija gyvenimo vertę.
Atmintį nešiojamės savyje (jeigu nešiojamės), dar pastipriname regimais ženklais. Tarp jų renginiais ir paminklais. Tarp vertybių laisvė, laisvės ir artimo meilė įskaitant tėvynę, tad ir kõvos už laisvę, už savo artimą. Tėvą ir močiutę ir mažą sesutę.
Nelaisvės nedera vadinti laisve, o užkariautojų išlaisvintojais.
Užkariautojų paminklo Vilniuje nukėlimas į tinkamą vietą kur nors arčiau Lenino, Stalino yra seniai brendęs, net perbrendęs veiksmas.
Sykiu nuo tilto nukelti ir kiti istorinio melo ženklai: laimingi valstiečiai, iš kurių smurtu atėmė žemę, laimingas dvasiškai bei kitaip prievartautas tarybinis jaunimas.
Kokie seka nelaisvės (epochos ir apskritai) nostalgikų veiksmai, ar jie ilgesingai spontaniški, ar atsakomieji, ar tai savo ruožtu ilgėliau brandinti puolimai prieš atmintį paaiškės per kylančią naują sumaištį arba apsivalymą. Ji kyla, drumzlių banga, nes keliama, faktas.
Yra ir fonas, naujoji kremlinių Rytų tironijos ekspansija varžybose dėl pasaulio. Pradedant nuo vertybių, kurias užsimota apmeluoti arba reliatyvizuoti. Tai beveik tas pat. Teliks jums pilkoji košė be pasiaukojimo ir didvyrių, sekant naujausią R. Valatkos V. Sinicos polemiką (žr. XXI amžius, 2015 08 14).
Rusų tautai taip baisu suvokti, kad jų pastarojo šimtmečio istorija yra pilkai kruvina košė, jog linksta verčiau į tironų, net Šošo Džiugašvilio (gangsterio Kobos) garbinimą. Nepasigenda net grynakraujo gangsterio.
Bet ar mūsų knygnešiai, savanoriai, tautos tapsmas ir išsiveržimas iš vergijos yra tokia košė? Čia gimė, atsirado Lietuvos laisvės gairė, kuri vedė į abi Vasario šešioliktąsias, ir telieka ji neišnaikinta.
Ėjome per laisvės ir nepriklausomybės karus, o kare būna ir pasiaukojimo, ir žiaurumo. Grobikai neturi dėl ko aukotis, jiems lieka žiaurumas. Laisvės kovotoją kartais veda ir skausmas, ir kerštas, tačiau tai ne grobiko psichologija. Štai kur vertėtų brėžti skiriamąją liniją. Nepatektume į reliatyvistų bei nostalgikų siūlomą košę.
Prisimenu prieš keliasdešimt metų turėtą pokalbį su atsitiktinai sutiktu jaunesniu rusu. Kartėlis ir pyktis skambėjo jo balse, kai pasakė, kad jo tėvas žuvo būtent Lietuvoje kovodamas su miškiniais.
Šmėstelėjo paklausti, nors tai vargu būtų sustiprinę tautų draugystę: o kodėl tavo tėvas ir prieš ką kariavo Lietuvoj? Ko jam ten reikėjo?
Galėjo juk nežūti kaip užkariautojas ir priešas, nuo kurio ginamasi.
Ukrainiečiai dabar ginasi ir žino, dėl ko žūsta. Nedera jų niekinti ir neoru ieškoti užpuolikus pateisinančių priekabių.
Lietuvą užpuolė 1940 m. birželio 15-ąją. Ankstų rytą raudonarmiečiai iš kitos valstybės peržengė sieną ir nužudė nesiginantį Lietuvos pareigūną. Šeimos akivaizdoje. Nėra čia nei ko išplautai suprasti, nei iš ko virti košę.
Istorikai nusideda, pamiršdami arba išplaudami šią datą (Toks yra jų bendras su rusais dokumentų rinkinys be birželio 15-osios kaip ribinės okupacijos).
Nedera taipgi pamiršti Lietuvoje gimusio mūsų garbės piliečio Česlavo Milošo nuostabios įžvalgų ir atsiminimų knygos Pavergtas protas. Vien todėl, kad ir mes buvome sovietinio vergimo aukos ir dar ne visai išsivadavę. Šiandien vėl mėgaujamės kai kurie šiukšlynu, kurio vardas būtų apšnerkštas protas. Arba apšvitintas, apš... kaip norit, kaip mėgstat ar pratę.
Pabaigai dar nedidelis testas. Gera būtų skirti piliečius nuo pilkiečių. Antai 10 nužudytų Lietuvos ministrų. Tokio paminklo pasauly nerasi. Aštuoni vien Sverdlovske. 1942-1943 metai. Jie buvo piliečiai, tarnavo savo valstybei, kol toji buvo, savo tėvynei, ir už tai buvo nužudyti. Kas padarė? Priešas. Kas nenori jų atminties?
Žinoma, pilkiečiai gal nė negirdėję apie dešimt sušaudytų ministrų.
Vytautas Landsbergis
© 2015 XXI amžius
|