|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Pirmoji vyro ir žmonos kanonizacija Šventaisiais paskelbti šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės tėvai Mindaugas Buika
Labai prasminga, kad dabar Vatikane besibaigiančios 15-osios Vyskupų Sinodo asamblėjos, kurioje intensyviai svarstytas šeimos pašaukimas ir pastoracija, metu įvyko pirmoji Bažnyčios istorijoje sutuoktinių poros kanonizacija. Sekmadienį, spalio 18-ąją, kuri buvo minima kaip pasaulinė misijų diena, Šv. Petro aikštėje popiežiaus Pranciškaus vadovautose iškilmėse šventaisiais buvo paskelbti šv. Teresės Lizjietės, kuri žinoma ir Kūdikėlio Jėzaus, ir Švenčiausiojo Veido Teresės vardu, tėvai Liudvikas Martenas (Lus Martin, 18231894) ir Zelija Geren-Marten (Zelie Guerin-Martin, 18311877). Ši prancūzų katalikų sutuoktinių pora, gyvenusi sudėtingų XIX amžiaus politinių, socialinių ir kultūrinių permainų laikotarpiu, su jų prieštaringu ekonominiu bei dvasiniu poveikiu šeimų gyvenimui, nepaisant sunkių išbandymų, ištikimai vadovavosi sakramentinės santuokos teikiama malone, teikdama sektino tvirtumo pavyzdį ir ne mažiau prieštaringai šiandienos epochai. Bendra vyro ir žmonos kanonizacija patvirtino aiškų Bažnyčios mokymą, kad į šventumą yra pašaukti ne tik individualūs asmenys vienuoliai, dvasininkai, išpažinėjai ir liudytojai, bet ir kiekviena šeima, santuokinė bendrystė, kurioje pasiaukojanti meilė yra tikras šventumo kelias. Pirminiai vienuolystės siekiai Koks yra šios meilės vaisius, paliudija ir tas faktas, kad visos penkios šventųjų Liudviko ir Zelijos Martenų dukros (keturi kiti jų vaikai mirė ankstyvoje vaikystėje) tapo vienuolėmis, įskaitant garsiąją šv. Teresę Lizjietę, kuri paskelbta dangiškąja misijų globėja ir Bažnyčios mokytoja. Nors dabar apie tai daug kalbama, tačiau svarbu pabrėžti, kad Liudvikas ir Zelija Martenai į Altorių garbę iškelti ne todėl, kad turėjo šią garsiąją dukrą, bet būtent dėl savojo šventumo liudijimo, kuris kaip tik ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę, be jokios abejonės, pirmiausia paskatino žengti šventumo keliu. Būtent tobulai darnioje ir mylinčioje šeimoje jauniausia dukrelė Teresėlė gavo pirmąją tikros tėviškos ir motiniškos meilės patirtį ir kaip tik šios meilės patirtis išvystė ir persmelkė jos artumo bei mistikos kupinus santykius su Dievu. Savo tėvų šventumą yra akcentavusi ir pati vienuolė karmelitė, kuri rašė: Gerasis Dievas davė man tėvą ir motiną, kurie labiau verti Dangaus nei žemės. Tad trumpai prisiminkime jų kilmę, pabrėždami jaunatvišką vienuolystės siekį, kuris irgi liudija apie ypatingus dvasinius sielos poreikius. Liudviko Marteno tėvas tarnavo Napoleono armijoje, įgijo karinį kapitono laipsnį. Jis vedė būdamas 39 metų aštuoniolikmetę merginą, susilaukė penkių vaikų, iš kurių visi, išskyrus jauniausiąjį Liudviką, mirė nesulaukę 30 metų. Dėl mobilios tėvo karinės tarnybos, šeimai teko daug keliauti po plačiąją šalį, todėl Liudvikas, gimęs Bordo mieste Prancūzijos pietvakariuose, pradinę mokyklą lankė Strasbūre, už 900 kilometrų į rytus, o vėliau mokėsi Alansono miestelyje, nutolusiame 600 kilometrų. Kaip tik čia krikščionių mokyklos brolių vienuolių vadovaujamoje kolegijoje jis gavo ir tvirtą religinę formaciją, juto dvasinį pašaukimą. Baigęs mokyklą dvidešimtmetis jaunuolis iškeliavo į Šveicariją ir norėjo būti priimtas į Alpių kalnuose įsikūrusią reguliariųjų kanauninkų augustiniečių vienuolinę bendruomenę. Abatas pirmiausia pareikalavo išmokti lotynų kalbą, kuri tuomet buvo privaloma, todėl grįžęs į Alansoną jis kurį laiką lankė šios kalbos pamokas pas vietos kunigus, tačiau neįveikęs gramatikos sunkumų, jas nutraukė, nusprendė imtis laikrodininko amato, kuriam irgi jautė potraukį. Po specialių pasirengimų Paryžiuje ir Strasbūre jis sėkmingai užsiėmė šiuo verslu Alansone, įkūrė laikrodžių parduotuvę, rūpestingai praktikavo krikščionišką gyvenimą, rodė didelį pamaldumą ir giliai meditavo vienumoje. Zelijos tėvas jaunystėje buvo pašauktas į Napoleono kariuomenę, tačiau vėliau perėjo į pastovią policijos tarnybą. Būdamas 39 metų jis vedė 23 metų merginą, susilaukė trijų vaikų: Zelijos, jos vyresniosios sesers Alizos, kuri tapo vienuole vizitiete, ir jaunesniojo brolio Izidoriaus, pasirinkusio vaistininko specialybę. Zelijos tėvai nebuvo priversti kraustytis iš vienos vietos į kitą ir daugiausia gyveno Alansono, maždaug 16000 gyventojų turinčio miestelio Normandijos regione, Prancūzijos šiaurėje, apylinkėse. Baigusi mokyklą pamaldi 19-metė Zelija kaip ir vyresnioji sesuo norėjo pasiaukoti Dievui ir prašėsi priimama į vietinę Šv. Vincento Pauliečio meilės seserų kongregaciją, tačiau jai buvo neigiamai atsakyta, manoma, dėl sveikatos sutrikimų. Nuliūdusi dėl šios nesėkmės ji sugrįžo į tėvų namus, pradėjo dailiojo pynimo ir siuvinėjimo verslą, kuriuo Alansonas buvo išgarsėjęs visoje Normandijoje, kurį sėkmingai plėtojo ir susikūrė nemažą įmonę, išlaikė didelį pamaldumą ir pagal Dievo valią buvo pasirengusi galimam santuokiniam gyvenimui, melsdama Viešpaties duoti daug vaikų, kurie būtų Jam paaukoti. Santuokos atvirumas gyvybei Pasakojama, kad Liudvikas ir Zelija atsitiktinai susitiko ir susipažino Alansone eidami per tiltą (dabar šis tiltas yra tapęs simboline sužadėtinių ir sutuoktinių pasimatymų ir bažnytinių renginių su ištikimybės įsipareigojimo atnaujinimu vieta), jausdami vidinį balsą, kad esantys vienas kitam skirti. Todėl po gana trumpos vos trijų mėnesių pažinties 1858 metų liepos 13 dieną vietinėje Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje (dabar jai suteiktas Mažosios bazilikos titulas) priėmė Santuokos sakramentą, Liudvikui tuomet buvo 35, o Zelijai 27 metai, taigi sutuoktinių amžius labai panašus ir šiems laikams pakankamai brandus. Pirmiausia, ką sutuoktiniai padarė, tuoj pasibaigus bažnytinėms vedybų iškilmėms, aplankė Zelijos seserį vizitiečių vienuolyne. Tai buvo emocijų ir ašarų kupinas susitikimas, nes Liudvikas ir Zelija anksčiau svajojo apie vienuolinį gyvenimą. Beveik visus pirmuosius santuokos metus pora, sekdama Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo šventosios šeimos pavyzdžiu, gyveno skaisčiai, susilaikydama nuo seksualinių santykių. Tada jų nuodėmklausys, parapijos klebonas, patarė elgtis kitaip, nes krikščioniška santuoka turi būti atvira gyvybės pradėjimui. Nuo 1860 iki 1873 metų jiems gimė net devyni vaikai. Keturios pirmosios mergaitės, tapusios vienuolėmis, buvo gana gyvybingos ir išgyveno 8090 metų. Tačiau kiti keturi vaikai mirė ankstyvoje kūdikystėje ir vaikystėje: du sūneliai ir dukrelė nesulaukė ir pirmojo gimtadienio, o dar viena dukra pakirsta ligos mirė būdama 5 metų. Ypač skaudi buvo kelių savaičių dukrelės netektis, nes ji, kaip ir kiti vaikai, buvo atiduota žindyvei maitinti, bet pasitaikė alkoholikė, todėl kūdikis tiesiog buvo numarintas badu. Tėvai sunkiai išgyveno vaikų praradimą, tačiau buvo palaikomi tvirto tikėjimo ir nepriėmė kitų žmonių pastabų, kad esą gal būtų buvę geriau, jei tie vaikai iš viso nebūtų gimę. Zelija viename laiške rašė, kad tie vaikai neprarasti visam laikui: Gyvenimas trumpas ir kupinas nelaimių, todėl netrukus mes sutiksime savo mažuosius amžinybėje. Silpna, nors vėliau ir atsigavusi, 1873 metų sausio 2 dieną gimė ir jauniausia dukrelė Marija Fransuaza Teresė (vėliau, kaip minėta, priėmusi vienuolinį Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresės vardą), kuri per 24 gyvenimo metus (mirė nuo džiovos) pasiekė tokį dvasinį ir intelektualinį tobulumą, kad buvo popiežiaus Pijaus XI 1925-aisiais kanonizuota, o popiežiaus Jono Pauliaus II netgi 1997 metais paskelbta Bažnyčios mokytoja. Šiai vienai žymiausių šių laikų šventųjų ypatingą pamaldumą rodė daugelis žymių asmenybių, įskaitant Motiną Teresę iš Kalkutos ir dabartinį popiežių Panciškų. Jos relikvijos su dideliu populiarumu keliauja per pasaulį, 2007 metų gegužės 18 liepos 1 dienomis buvo atvežtos į Lietuvą. Ligos išbandymų poveikis Martenų šeima gyveno gana pasiturinčiai. Liudvikas pardavė savąjį laikrodininko verslą ir susitelkė į žmonos tekstilės įmonę, tapo rūpestingu jos administratoriumi ir tai davė pakankamai pajamų. Tačiau ši ekonominė veikla neužgožė šeimoje vyravusio didelio katalikiško pamaldumo ir dalyvavimo rytinėse šv. Mišiose kasdien, susitelkimo vidurdienio Viešpaties Angelo maldai ir vakariniams Mišparams. Rūpestingai buvo švenčiama savaitinė Viešpaties diena, tradicinis dvasinis susitelkimas ir pasninkavimas Gavėnios ir Advento laikotarpiais. Nelengva buvo 1870 metų Prūsijos ir Prancūzijos karo patirtis su įsiveržusių vokiečių kariškių apsigyvenimu Martenų namuose ir karo sukeltais ekonominiais sunkumais. Nepaisant šių išbandymų, Martenų šeimos gyvenime netrūko natūralaus linksmumo, žaidimų, išvykų į gamtą ir tolimesnių piligrimysčių. Buvo stengiamasi materialiai padėti stokojantiems. Į savo namus Martenai kviesdavo papietauti vargšus, lankė ligonius ir senelius, mokė dukras visus laikyti vienodai svarbiais savo žmogiškojo orumo turėjimu. Kaip sakė popiežius Pranciškus prieš kanonizaciją interviu Paryžiaus savaitraščiui Paris Match, tai buvo tikras krikščioniškas durų ir širdžių atvėrimo liudijimas. Tokiu svetingumu ši šeima išsiskyrė iš kitų to meto miesčionių, kurie vardan padorumo iš aukšto žvelgė į neturtinguosius. Sunkiausiu išbandymu šeimai tapo Zelijos liga, krūties vėžys, nuo kurios po skausmingų, bet drąsiai priimtų kentėjimų ji mirė 1877-ųjų rugpjūčio 28 dieną, tebūdama tik 46 metų, palikdama našliu mylimą vyrą Liudviką su penkiomis jaunomis dukromis. Jauniausia iš jų, būsimoji šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė, tebuvo vos ketverių metus ir labiausiai išgyveno dėl motiniškos globos stygiaus, nors buvo tėvo ir vyresnių seserų dosniai globojama. Po mamos mirties mažoji Teresėlė iš guvios ir linksmos mergaitės tapo itin jautri, drovi ir dėl patirtų emocinių žaizdų vėl sunkiai susirgo. Pakilusi iš ligos patalo, po Pirmosios Šv. Komunijos ir Sutvirtinimo sakramento priėmimo, ji išgyvena be galo artimą susitikimą su Jėzumi vis sąmoningiau pasiryždama žengti minėtuoju šventuoju vienuolystės keliu seserų karmeličių bendruomenėje. Mirus žmonai supratęs, kad vienas didelės šeimos negalės prižiūrėti, ir likdamas ištikimas Zelijai apie naujas vedybas net negalvojo, Liudvikas pardavė verslą Alansone ir persikėlė į panašų nedidelį Lizjė miestelį pas žmonos brolį farmacininką Izidorių Gereną, kuris su žmona augino dvi dukras ir mielai priėmė savo giminaičius. Liudvikas vėliau irgi patyrė sunkius ligos išbandymus, po 1889 metais įvykusių dviejų insultų buvo fiziškai paralyžiuotas ir intelektualiai neįgalus, kelis metus buvo gydytas ligoninėje, o paskutiniais gyvenimo metais buvo rūpestingai dukrų prižiūrimas namuose iki mirties 1894 metų liepos 29 dieną. Liudviko ir Zelijos Mertenų kanonizacijos bylos kiekvienam atskirai buvo pradėtos tirti 1957 metais ir 1971 metais sujungtos į vieną, kartu surenkant šimtus liudijimų apie šventą sutuoktinių gyvenimą, nagrinėjant jų daugybę laiškų, kurie buvo ir viešai paskelbti. Popiežius Jonas Paulius II 1994 metų kovo 24 dieną (tuomet Bažnyčioje buvo švenčiami Šeimos metai) pripažino herojiškas jų gyvenimo vertybes ir suteikė Dievo tarnų titulą. Popiežiaus Benedikto XVI sprendimu, Liudvikas ir Zelija Martenai buvo paskelbti Bažnyčios palaimintaisiais ir jų beatifikacijai, vykusiai pačiame Lizjė miestelyje 2008 metų spalio 19 dieną, vadovavo Šventojo Tėvo delegatas kardinolas Žozė Saraiva Martinsas (José Saraiva Martins). Ir štai 2015 metų spalio 18 dieną popiežius Pranciškus Šv. Petro aikštėje vadovavo Liudviko ir Zelijos Martenų kanonizacijai, tose pačiose iškilmėse paskelbė šventaisiais italą, parapijos kleboną Vincentą Grasį (Vincenzo Grossi, 18451917), žinomą jaunimo sielovada ir įkūrusį Oratorijos dukterų kongregaciją, bei ispanę vienuolę Nekaltojo Prasidėjimo Mariją (Isabele Salvat Romero, 19261998), ilgametę Kryžiaus bendrijos seserų kongregacijos generalinę vyresniąją. Tiek sutuoktinių Martenų beatifikacijoje, tiek ir kanonizacijoje buvo patvirtinti stebuklingi sunkiai sirgusių kūdikių išgijimai (pirmu atveju Milano arkivyskupijoje Italijoje 2002 metais ir antruoju atveju Sevilijos arkivyskupijoje Ispanijoje 2009 metais). Tai garantavo sėkmingą bylų tyrimo užbaigimą. Didysis Dievo projektas Dalindamasis su žiniasklaida Martenų kanonizacijos bylos tyrimo įspūdžiais, vienas pagrindinių jos pastulatorių italas karmelitų kunigas Antonijus Sangalis OCD (Antonio Sangalli) sakė, kad Liudvikas ir Zelija, nepaisant visų šeimos gyvenimo išbandymų, o gal būtent dėl to Dievui skyrė pirmąją vietą tiek džiaugsmuose, tiek ir rūpesčiuose, suvokdami, kad tik su Viešpaties pagalba galima rasti paguodą ir įveikti visus sunkumus. Tai įmanoma, kai Dievas gyvena ir veikia šeimoje, kai Jis priimamas su visu reikiamu klusnumu ir ištikimybe. Tėvas A. Sangalis priminė, kad pats Kristus vyro ir moters santuokinę meilę iškėlė į sakramento lygmenį, o apaštalas šv. Paulius pagal tai moko, kad vyro ir moters sąjungos slėpinys atspindi Kristaus meilę savo Bažnyčiai. Dabar Bažnyčia iškilmingai kanonizuodama sutuoktinius dar kartą patvirtina šį didįjį santuokos pašaukimą, perduodama atitinkamą žinią šių dienų jaunajai kartai, kuriai dažnai bandoma įteigti per kitokius liudijimus, jog, neva, santuoka yra pasenęs reikalas arba turi tik formalią sutartinę reikšmę su juridinėmis pasekmėmis kone neišvengiamų skyrybų perspektyvoje. Bažnyčia moko, kad meile grindžiama neišardoma sakramentinė santuoka yra šventumo kelias su visu jo laipsniškumu poroms tampant sužadėtiniais, jaunavedžiais ir galiausiai atsidavusiais tėvais. Tai ne vien tik žmogiškasis kelias, bet sutuoktiniams netikėtas didysis Dievo projektas, kurį įgyvendindami jie siekia abipusio šventumo. Šeimų vaikams dabar ypač reikia šventumo siekiančių tėvų, jų spindinčio santuokinės meilės pavyzdžio, kad nepasiduotų sekuliarizuoto pasaulio vilionėms ir melagingiems pažadams. Šiuo atžvilgiu šventieji Liudvikas ir Zelija Martenai yra didieji pavyzdžiai ir dangiškieji užtarėjai viso pasaulio šeimoms. Kanonizacijos šv. Mišių iškilmėje, sveikindamas į Šv. Petro aikštę susirinkusią gausią maldininkų minią iš naujų šventųjų tėvynės Prancūzijos, popiežius Pranciškus sakė, kad patiki sutuoktinių šv. Liudviko Marteno ir šv. Zelijos Geren-Marten užtarimui prancūzų ir viso pasaulio šeimas su jų sunkumais, džiaugsmais ir viltimis.
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |