Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Lituanistika: tarp valstybinės kalbos gynėjų ir tvirkintojų

Jonas Burokas,

Laisvės kovų dalyvis, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas

Jono Česnavičiaus nuotrauka

Ne vienerius metus kartu su lituanistais bei istorikais teko rengti piketus, mitingus, susitikimus su Seimo nariais, bandant pastariesiems paaiškinti akivaizdų faktą, kad nevalia neigti Konstitucijoje įtvirtinto valstybinės kalbos statuso ir iš jo kylančių reikalavimų. Konstitucija reikalauja, kad asmenvardžiai visų Lietuvos piliečių pasuose ir vietovių pavadinimai visose Lietuvos savivaldybėse būtų rašomi tik valstybine kalba. Paskutinę šių metų Seimo pavasario sesijos dieną buvo svarstomi Gedimino Kirkilo ir Irenos Šiaulienės bei alternatyvus 11 Seimo narių iš skirtingų frakcijų projektai dėl vardų ir pavardžių rašymo tvarkos asmens tapatybės dokumentuose. LSDP atstovai siūlo leisti asmenvardžius rašyti pasuose kitomis kalbomis vietoje valstybinės kalbos, o alternatyvus projektas – Konstitucijai neprieštaraujantį „latvišką“ variantą, kai pagrindiniame paso puslapyje rašoma tik valstybine kalba, o papildomų įrašų puslapyje ar kitoje tapatybės kortelės pusėje leidžiama norint įsirašyti vardą ir pavardę kita norima kalba. Pastarasis variantas, nors suderinamas su Konstitucija, tarptautine teise, visuomenės nuostatomis ir elementaria pagarba valstybinei kalbai, buvo užblokuotas Teisės ir teisėtvarkos komitete vieno balso persvara 5:4, sprendimą nulėmus Juliaus Sabatausko kaip komiteto pirmininko antrajam balsui. Tačiau galutinis sprendimas dėl vardų ir pavardžių rašymo pasuose buvo atidėtas rudens sesijai. Seimo valdantieji su dalies opozicinių jėgų parama aiškiai linksta priimti G. Kirkilo ir I. Šiaulienės projektą, pagal kurio skirtingus variantus lietuvių kalbos abėcėlė būtų papildyta arba trimis naujomis raidėmis „w, q, x“ arba visa daugiau nei 150 lotyniško pagrindo rašmenų įvairove. Nepritardama tokiam antikonstituciniam ir trumparegiškam žingsniui, susibūrė iniciatyvinė grupė „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“.

Seimo nario mandatas – ne privilegija

Povilas Urbšys

Vis dar nerimsta aistros dėl Seimo ryžto antrą kartą nepatvirtinti prie Prezidentės autoritarinio valdymo stiliaus priderintos kandidatūros į Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareigas. Per Seimo posėdį, dar prieš priimant sprendimą dėl kandidatės į generalinius prokurorus Editos Dambrauskienės, kalbėjau apie egzistuojantį neliečiamą Prezidentės klaną. Tada Seimo nariams ironiškai rekomendavau už šalies vadovės siūlomus pareigūnus balsuoti ne slaptai, o atvirai – kad, neduok Dieve, Jos Ekscelencija nesuabejotų čia esančiųjų lojalumu ir taip neužsitrauktų jos rūstybės. Tik praėjus kelioms dienoms po lemtingojo balsavimo minėdama Mokytojų dieną šalies vadovė it vyriausioji mokytoja viešai pareiškė: „Matosi, kad Seimo nariai, dalis Seimo narių, mėgina pasislėpti už slapto balsavimo ir tai rodo balsavimo neskaidrumą“. Prisipažįstu: tikrai netikėjau, kad mano sarkazmas bus suprastas tiesmukai ir taps pačios prezidentės Dalios Grybauskaitės pozicija. Pasirodo, kreivų veidrodžių karalystėje absurdas – neatsiejama mūsų tikrovės dalis.

Paminklas dr. J. Basanavičiui Vilniuje bus statomas aikštėje priešais Filharmoniją

Rapolo Jakimavičiaus paminklo dr. Jonui Basanavičiui maketas

Vilniaus miesto savivaldybė kartu su vilniečiais ir kitomis suinteresuotomis institucijomis viešai aptarusi galimas paminklo dr. Jonui Basanavičiui pastatymo vietas Vilniuje, pateikė savo galutinę poziciją Vyriausybės kancleriui ir Kultūros ministerijai. Atsižvelgus į estetinę, socialinę, ekonominę vertes ir galimybes suspėti laiku pastatyti paminklą, pasiūlyta tinkamiausia vieta Vasario 16 dienos akto signatarui daktarui Jonui Basanavičiui įamžinti – aikštė priešais Lietuvos nacionalinę filharmoniją, kur 1905 metais įvyko Didysis Vilniaus Seimas, rašoma savivaldybės pranešime spaudai.

Rugsėjį savivaldybė organizavo viešą diskusiją – kur statyti paminklą dr. Jonui Basanavičiui: aikštėje priešais Nacionalinę filharmoniją (9 arų ploto dabartinės automobilių stovėjimo aikštelės vieta), ar Konstantino Sirvydo skvere (92 arų ploto erdvė) šalia Prancūzijos ambasados ir Signatarų namų. Dauguma viešoje diskusijoje pasisakiusių palaikė idėją statyti paminklą dr. J. Basanavičiui aikštėje priešais Lietuvos nacionalinę filharmoniją. Nors Vilniaus miesto savivaldybėje tvirtinama kitaip, bet vis dėlto kultūros žmonės viešoje diskusijoje daugiau palaikė K. Sirvydo skverą, tiesa, kai kurie siūlydami tarpinį – erdvės priešais skverą – variantą. Už vietą automobilių aikštelės vietoje pasisakė vos vienas kitas. Nes statyti paminklą vienai didžiausių nacionalinių figūrų tarp restorano ir filharmonijos, kur vyrauja religiniai kontekstai, kur vyko ne tik Didysis Vilniaus Seimas, bet ir kur V. Kapsukas paskelbė tarybų valdžią, kur laikui bėgant neliks šiandien svarbiausios koncertų salės (tokie planai vis darosi aktualesni), paminklas po kiek laiko, ko gero, atrodytų nustumtas nuošalėn ir paliktas vargetų, laukiančių išmaldos prie Aušros Vartų, eilėje...

Dėl Lietuvos istorijos dėstymo ir dėl lietuviškos abėcėlės bei nelietuviškų rašmenų

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Kauno skyriaus LKD bendrijos konferencija, įvykusi rugsėjo 19 dieną, nutarė kreiptis į Lietuvos Respublikos prezidentę Dalią Grybauskaitę, Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkę Loretą Graužinienę, Lietuvos Respublikos ministrą pirmininką Algirdą Butkevičių bei Švietimo ir mokslo ministrę Audronę Pitrėnienę šiuo pareiškimu:

1. Prieš kurį laiką Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ir kitų visuomeninių organizacijų iniciatyva bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose ir gimnazijose buvo įvesta 18 valandų Laisvės kovų dėstymo programa. Ji įtraukta į bendrosios istorijos dėstymo valandas. Tačiau šiuo metu ši programa daugelyje mokyklų turi ignoravimo tendenciją. Dėstant istorijos kursą kai kur visai neužsimenama apie herojinę Laisvės kovų istoriją arba ji net pateikiama negatyviai. Norint sustiprinti geresnį savo krašto pažinimą, ugdant mokinių širdyse ryškesnę patriotinę pilietinę nuostatą, daug kartų buvo kreiptasi ir dėl Lietuvos istorijos, kaip atskiros disciplinos su baigiamuoju pažymiu įvedimo. Tas klausimas liko lyg užmirštas. Prašome, kad Laisvės kovų istorija pagal dabar galiojančią programą būtų neintegruojama į istorijos dalyką, o būtų dėstoma kaip atskiras dalykas, kurio pažymys būtų rašomas pagrindinio išsilavinimo pažymėjime ar brandos atestate. To paties prašome ir dėl Lietuvos istorijos dėstymo.