Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Pirmoji vyro ir žmonos kanonizacija

Šventaisiais paskelbti šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės tėvai

Mindaugas Buika

Šv. Petro aikštėje buvo iškeltas naujų šventųjų atvaizdas

Labai prasminga, kad dabar Vatikane besibaigiančios 15-osios Vyskupų Sinodo asamblėjos, kurioje intensyviai svarstytas šeimos pašaukimas ir pastoracija, metu įvyko pirmoji Bažnyčios istorijoje sutuoktinių poros kanonizacija. Sekmadienį, spalio 18-ąją, kuri buvo minima kaip pasaulinė misijų diena, Šv. Petro aikštėje popiežiaus Pranciškaus vadovautose iškilmėse šventaisiais buvo paskelbti šv. Teresės Lizjietės, kuri žinoma ir Kūdikėlio Jėzaus, ir Švenčiausiojo Veido Teresės vardu, tėvai Liudvikas Martenas (Lus Martin, 1823–1894) ir Zelija Geren-Marten (Zelie Guerin-Martin, 1831–1877). Ši prancūzų katalikų sutuoktinių pora, gyvenusi sudėtingų XIX amžiaus politinių, socialinių ir kultūrinių permainų laikotarpiu, su jų prieštaringu ekonominiu bei dvasiniu poveikiu šeimų gyvenimui, nepaisant sunkių išbandymų, ištikimai vadovavosi sakramentinės santuokos teikiama malone, teikdama sektino tvirtumo pavyzdį ir ne mažiau prieštaringai šiandienos epochai. Bendra vyro ir žmonos kanonizacija patvirtino aiškų Bažnyčios mokymą, kad į šventumą yra pašaukti ne tik individualūs asmenys – vienuoliai, dvasininkai, išpažinėjai ir liudytojai, bet ir kiekviena šeima, santuokinė bendrystė, kurioje pasiaukojanti meilė yra tikras šventumo kelias.

Išgydymas

Kun. Vytenis Vaškelis

Jėzaus žemiškosios pasiuntinybės neįsivaizduojame be Jo misionieriškų kelionių, kurių tikslas – taip skelbti Gerąją Žinią, kad jos perkeičiančioji galia aplinkiniams nušvistų visomis Jo gailestingumo vaivorykštės spalvomis. Prie Jericho miesto kelio kaip vienišas atsiskyrėlis, visuomenės atstumtasis sėdėjo aklas elgeta Bartimiejus. Natūralu, kad visais laikais viešos pagarbos nestokoja tie asmenys, kurie, pasinaudodami savo prigimtiniais dvasiniais bei fiziniais privalumais, triūsia kitų labui. O ką gero gali nuveikti tie, kurių kūrybinis produktyvumas dėl fizinių negalių yra visai suvaržytas ar labai sumažėjęs? Žinoma, pasiturinčioje, demokratiškoje visuomenėje jie turi daugiau galimybių realizuoti savo gebėjimus ir tam tikra veikla įprasminti savo gyvenimą. Bet elgetaujantis žmogus ir dar varginamas nuolatinės aklumo tamsos, kad išliktų gyvas, yra pirmiausia priverstas rūpintis savo nuolatinių fiziologinių reikmių patenkinimu, ir tik paskui, kai turės ką valgyti ir kur gyventi, jis, pavyzdžiui, jei turi poreikį bei gebėjimą pasidalyti savo vidinių išgyvenimų įžvalgomis, galės jas išreikšti savo žodžiais, o kitas žmogus, tai kas yra vertinga, ims ir užrašys...

Bartimiejaus pamoka

Kun. Nerijus PIPIRAS

Jėzus keliauja ir mūsų gatvėmis. Mes, pakrikštytieji, irgi esame pašaukti sekti Jį, atlikti savo pareigas. Visa toji gyvenimo kelionė yra tik paskui Jėzų.

Be abejo, ir mes sutinkame žmonių, esančių kaip tas Jericho neregys pakelėse. Nenoriu šios vietos tapatinti su kokia nors geografine vieta. Tokių vietų daugybė yra mūsų miestuose ir miesteliuose. Neretai tokias vietas tiesiog norisi apeiti: blogas kvapas, priklausomybės, naudojimasis patikliais davėjais. Tai, be abejo, mintys, kurios lenda į galvą, matant šalikelėse esančiuosius.

Tačiau tai tik viena medalio pusė. Vien tik fizinio aklumo, kažko neturėjimo negalima vadinti tikruoju aklumu. Bartimiejus troško Jėzaus, troško patirti Jo prisilietimą. Jis nebijojo savo aklumo. O kaip šiandienis žmogus? Peržvelgdamas naujienų svetainių pranešimus, televizijos laidų turinį, susidarau įspūdį, jog šiandienos žmogus, skirtingai, nei Jericho neregys, nori, kad Jėzus praeitų kuo toliau nuo jo gyvenimo. Gal tai – pasidavimas minios, kuri ir anuomet stengėsi, kad Jėzus greičiau praeitų pro akląjį, kultūrai. Tačiau man rodos, tai yra baimė. O problema prasideda tuomet, kai Dievas toli.