Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Pro Deo
et Patria

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Pirmoji vyro ir žmonos kanonizacija

Šventaisiais paskelbti šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės tėvai

Mindaugas Buika

Šv. Petro aikštėje buvo iškeltas naujų šventųjų atvaizdas

Labai prasminga, kad dabar Vatikane besibaigiančios 15-osios Vyskupų Sinodo asamblėjos, kurioje intensyviai svarstytas šeimos pašaukimas ir pastoracija, metu įvyko pirmoji Bažnyčios istorijoje sutuoktinių poros kanonizacija. Sekmadienį, spalio 18-ąją, kuri buvo minima kaip pasaulinė misijų diena, Šv. Petro aikštėje popiežiaus Pranciškaus vadovautose iškilmėse šventaisiais buvo paskelbti šv. Teresės Lizjietės, kuri žinoma ir Kūdikėlio Jėzaus, ir Švenčiausiojo Veido Teresės vardu, tėvai Liudvikas Martenas (Lus Martin, 1823–1894) ir Zelija Geren-Marten (Zelie Guerin-Martin, 1831–1877). Ši prancūzų katalikų sutuoktinių pora, gyvenusi sudėtingų XIX amžiaus politinių, socialinių ir kultūrinių permainų laikotarpiu, su jų prieštaringu ekonominiu bei dvasiniu poveikiu šeimų gyvenimui, nepaisant sunkių išbandymų, ištikimai vadovavosi sakramentinės santuokos teikiama malone, teikdama sektino tvirtumo pavyzdį ir ne mažiau prieštaringai šiandienos epochai. Bendra vyro ir žmonos kanonizacija patvirtino aiškų Bažnyčios mokymą, kad į šventumą yra pašaukti ne tik individualūs asmenys – vienuoliai, dvasininkai, išpažinėjai ir liudytojai, bet ir kiekviena šeima, santuokinė bendrystė, kurioje pasiaukojanti meilė yra tikras šventumo kelias.

Išgydymas

Kun. Vytenis Vaškelis

Jėzaus žemiškosios pasiuntinybės neįsivaizduojame be Jo misionieriškų kelionių, kurių tikslas – taip skelbti Gerąją Žinią, kad jos perkeičiančioji galia aplinkiniams nušvistų visomis Jo gailestingumo vaivorykštės spalvomis. Prie Jericho miesto kelio kaip vienišas atsiskyrėlis, visuomenės atstumtasis sėdėjo aklas elgeta Bartimiejus. Natūralu, kad visais laikais viešos pagarbos nestokoja tie asmenys, kurie, pasinaudodami savo prigimtiniais dvasiniais bei fiziniais privalumais, triūsia kitų labui. O ką gero gali nuveikti tie, kurių kūrybinis produktyvumas dėl fizinių negalių yra visai suvaržytas ar labai sumažėjęs? Žinoma, pasiturinčioje, demokratiškoje visuomenėje jie turi daugiau galimybių realizuoti savo gebėjimus ir tam tikra veikla įprasminti savo gyvenimą. Bet elgetaujantis žmogus ir dar varginamas nuolatinės aklumo tamsos, kad išliktų gyvas, yra pirmiausia priverstas rūpintis savo nuolatinių fiziologinių reikmių patenkinimu, ir tik paskui, kai turės ką valgyti ir kur gyventi, jis, pavyzdžiui, jei turi poreikį bei gebėjimą pasidalyti savo vidinių išgyvenimų įžvalgomis, galės jas išreikšti savo žodžiais, o kitas žmogus, tai kas yra vertinga, ims ir užrašys...

Malonės laikas grįžti prie Dievo ir laimėti dangų

Mintys į apsireiškimus Medžiugorjėje pažvelgus

Vytautas Antanas Dambrava

(Tęsinys. Pradžia nr. 37, 38)

Antradienį, birželio 30-ąją, kalvoje nebuvo regėjimo. Dvi socialinės priežiūros pareigūnės apgaulingai prisiviliojo regėtojus pavažinėti automobiliu. Jų tikslas buvo daryti visa, kad regėjimų valandą jie nebūtų kalvoje, o susirinkę žmonės jaustųsi apvilti, jei ne apgauti. Ivano nebuvo, jis dirbo laukuose.

Apie šeštą valandą vakaro automobilis prisiartino prie Cerno vietovės. Tolumoje buvo matyti Kryžiaus kalnas. Keturios mergaitės ir Jakovas paprašė sustabdyti automobilį. Moterys abejojo, bet sustabdė automobilį, ir regėtojai išlipo. Buvo regėjimų valanda, ir Marija pasirodė pakelėje. Regėtojai atsiklaupę meldėsi ir kalbėjosi su Dievo Motina.

Mirjana paklausė:

– Ar nepyksti, kad mes nesame kalvoje?

– Nesvarbu, – atsakė Marija. – Eikite Dievo ramybėje.

Socialinės priežiūros pareigūnės buvo atleistos už blogą tarnybą. Režimo agentai aplankė Vickos motiną ir reikalavo, kad neleistų jos į bažnyčią.

Paminklas dr. J. Basanavičiui Vilniuje bus statomas aikštėje priešais Filharmoniją

Rapolo Jakimavičiaus paminklo dr. Jonui Basanavičiui maketas

Vilniaus miesto savivaldybė kartu su vilniečiais ir kitomis suinteresuotomis institucijomis viešai aptarusi galimas paminklo dr. Jonui Basanavičiui pastatymo vietas Vilniuje, pateikė savo galutinę poziciją Vyriausybės kancleriui ir Kultūros ministerijai. Atsižvelgus į estetinę, socialinę, ekonominę vertes ir galimybes suspėti laiku pastatyti paminklą, pasiūlyta tinkamiausia vieta Vasario 16 dienos akto signatarui daktarui Jonui Basanavičiui įamžinti – aikštė priešais Lietuvos nacionalinę filharmoniją, kur 1905 metais įvyko Didysis Vilniaus Seimas, rašoma savivaldybės pranešime spaudai.

Rugsėjį savivaldybė organizavo viešą diskusiją – kur statyti paminklą dr. Jonui Basanavičiui: aikštėje priešais Nacionalinę filharmoniją (9 arų ploto dabartinės automobilių stovėjimo aikštelės vieta), ar Konstantino Sirvydo skvere (92 arų ploto erdvė) šalia Prancūzijos ambasados ir Signatarų namų. Dauguma viešoje diskusijoje pasisakiusių palaikė idėją statyti paminklą dr. J. Basanavičiui aikštėje priešais Lietuvos nacionalinę filharmoniją. Nors Vilniaus miesto savivaldybėje tvirtinama kitaip, bet vis dėlto kultūros žmonės viešoje diskusijoje daugiau palaikė K. Sirvydo skverą, tiesa, kai kurie siūlydami tarpinį – erdvės priešais skverą – variantą. Už vietą automobilių aikštelės vietoje pasisakė vos vienas kitas. Nes statyti paminklą vienai didžiausių nacionalinių figūrų tarp restorano ir filharmonijos, kur vyrauja religiniai kontekstai, kur vyko ne tik Didysis Vilniaus Seimas, bet ir kur V. Kapsukas paskelbė tarybų valdžią, kur laikui bėgant neliks šiandien svarbiausios koncertų salės (tokie planai vis darosi aktualesni), paminklas po kiek laiko, ko gero, atrodytų nustumtas nuošalėn ir paliktas vargetų, laukiančių išmaldos prie Aušros Vartų, eilėje...

Lietuvos Prezidentė – žodis ir veiksmas

(Ištrauka iš rengiamos knygos „Dalia Grybauskaitė – Tautos Prezidentė“)

Prof. Ona Voverienė

Prof. Ona Voverienė su prezidente Dalia Grybauskaite Roberto Dačkaus (lrp.lt) nuotrauka

Neplanavau rašyti knygos apie Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Pernelyg aukštas kalnas, kad eilinis pilietis išdrįstų į jį kopti... Tačiau spaudoje iki šiol neslūgstanti insinuacijų ir šmeižtų lavina, kai kritikuojama ne idėja, ne programa, pagaliau ne veiksmas, o pati asmenybė, perpildė pilietinės kantrybės taurę ir ryžausi ginti tiesą, trypiamą nešvariame svetimųjų kare prieš Lietuvą... pačioje Lietuvoje.

Straipsnis po straipsnio viešojoje spaudoje – jų susikaupė storoka byla. Tačiau jie – kaip dirbtinės gėlės, kurios lietuje sušlampa ir greitai nuvysta, o iš žmonių atminties, nustelbti kitų įvykių, greitai išblunka. O knyga kovoje prieš blogį tampa ginklu apie atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę, valstybės vadovę, siekiančią Lietuvoje teisingumo ir tautos dvasinio atgimimo, sulaukusią ne tik paprastų Lietuvos žmonių meilės, pasitikėjimo, bet ir tarptautinio pripažinimo, sprendžiant sudėtingus geopolitinius uždavinius Europos bei pasaulio kontekste.

Lituanistika: tarp valstybinės kalbos gynėjų ir tvirkintojų

Jonas Burokas,

Laisvės kovų dalyvis, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas

Jono Česnavičiaus nuotrauka

Ne vienerius metus kartu su lituanistais bei istorikais teko rengti piketus, mitingus, susitikimus su Seimo nariais, bandant pastariesiems paaiškinti akivaizdų faktą, kad nevalia neigti Konstitucijoje įtvirtinto valstybinės kalbos statuso ir iš jo kylančių reikalavimų. Konstitucija reikalauja, kad asmenvardžiai visų Lietuvos piliečių pasuose ir vietovių pavadinimai visose Lietuvos savivaldybėse būtų rašomi tik valstybine kalba. Paskutinę šių metų Seimo pavasario sesijos dieną buvo svarstomi Gedimino Kirkilo ir Irenos Šiaulienės bei alternatyvus 11 Seimo narių iš skirtingų frakcijų projektai dėl vardų ir pavardžių rašymo tvarkos asmens tapatybės dokumentuose. LSDP atstovai siūlo leisti asmenvardžius rašyti pasuose kitomis kalbomis vietoje valstybinės kalbos, o alternatyvus projektas – Konstitucijai neprieštaraujantį „latvišką“ variantą, kai pagrindiniame paso puslapyje rašoma tik valstybine kalba, o papildomų įrašų puslapyje ar kitoje tapatybės kortelės pusėje leidžiama norint įsirašyti vardą ir pavardę kita norima kalba. Pastarasis variantas, nors suderinamas su Konstitucija, tarptautine teise, visuomenės nuostatomis ir elementaria pagarba valstybinei kalbai, buvo užblokuotas Teisės ir teisėtvarkos komitete vieno balso persvara 5:4, sprendimą nulėmus Juliaus Sabatausko kaip komiteto pirmininko antrajam balsui. Tačiau galutinis sprendimas dėl vardų ir pavardžių rašymo pasuose buvo atidėtas rudens sesijai. Seimo valdantieji su dalies opozicinių jėgų parama aiškiai linksta priimti G. Kirkilo ir I. Šiaulienės projektą, pagal kurio skirtingus variantus lietuvių kalbos abėcėlė būtų papildyta arba trimis naujomis raidėmis „w, q, x“ arba visa daugiau nei 150 lotyniško pagrindo rašmenų įvairove. Nepritardama tokiam antikonstituciniam ir trumparegiškam žingsniui, susibūrė iniciatyvinė grupė „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“.