|
Bartimiejaus pamoka
Kun. Nerijus PIPIRAS
Jėzus keliauja ir mūsų gatvėmis. Mes, pakrikštytieji, irgi esame pašaukti sekti Jį, atlikti savo pareigas. Visa toji gyvenimo kelionė yra tik paskui Jėzų.
Be abejo, ir mes sutinkame žmonių, esančių kaip tas Jericho neregys pakelėse. Nenoriu šios vietos tapatinti su kokia nors geografine vieta. Tokių vietų daugybė yra mūsų miestuose ir miesteliuose. Neretai tokias vietas tiesiog norisi apeiti: blogas kvapas, priklausomybės, naudojimasis patikliais davėjais. Tai, be abejo, mintys, kurios lenda į galvą, matant šalikelėse esančiuosius.
Tačiau tai tik viena medalio pusė. Vien tik fizinio aklumo, kažko neturėjimo negalima vadinti tikruoju aklumu. Bartimiejus troško Jėzaus, troško patirti Jo prisilietimą. Jis nebijojo savo aklumo. O kaip šiandienis žmogus? Peržvelgdamas naujienų svetainių pranešimus, televizijos laidų turinį, susidarau įspūdį, jog šiandienos žmogus, skirtingai, nei Jericho neregys, nori, kad Jėzus praeitų kuo toliau nuo jo gyvenimo. Gal tai pasidavimas minios, kuri ir anuomet stengėsi, kad Jėzus greičiau praeitų pro akląjį, kultūrai. Tačiau man rodos, tai yra baimė. O problema prasideda tuomet, kai Dievas toli.
Aklumo pradžia pastangos atsitolinti nuo Dievo bent per akmens metimą ir likti tik pačiam su savimi. Šiame pasaulyje toks bandymas dar nėra pavykęs.
Šiandien ne tik sekime Jėzų, kaip ta didžiulė minia, bet ir išdrįskime tiesti į Jį savo rankas taip, kaip Bartimiejus, tikėdamiesi ne materialios išmaldos, bet matyti tiek kūno, tiek ir dvasios akimis.
Tam reikia drąsos. Todėl ryžkimės būti kitokie kaip Bartimiejus, labiau pasitikintys Jėzumi, bet ne minia.
© 2015 XXI amžius
|