Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Lietuvos Prezidentė – žodis ir veiksmas

(Ištrauka iš rengiamos knygos „Dalia Grybauskaitė – Tautos Prezidentė“)

Prof. Ona Voverienė

Prof. Ona Voverienė su prezidente Dalia Grybauskaite Roberto Dačkaus (lrp.lt) nuotrauka

Neplanavau rašyti knygos apie Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Pernelyg aukštas kalnas, kad eilinis pilietis išdrįstų į jį kopti... Tačiau spaudoje iki šiol neslūgstanti insinuacijų ir šmeižtų lavina, kai kritikuojama ne idėja, ne programa, pagaliau ne veiksmas, o pati asmenybė, perpildė pilietinės kantrybės taurę ir ryžausi ginti tiesą, trypiamą nešvariame svetimųjų kare prieš Lietuvą... pačioje Lietuvoje.

Straipsnis po straipsnio viešojoje spaudoje – jų susikaupė storoka byla. Tačiau jie – kaip dirbtinės gėlės, kurios lietuje sušlampa ir greitai nuvysta, o iš žmonių atminties, nustelbti kitų įvykių, greitai išblunka. O knyga kovoje prieš blogį tampa ginklu apie atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę, valstybės vadovę, siekiančią Lietuvoje teisingumo ir tautos dvasinio atgimimo, sulaukusią ne tik paprastų Lietuvos žmonių meilės, pasitikėjimo, bet ir tarptautinio pripažinimo, sprendžiant sudėtingus geopolitinius uždavinius Europos bei pasaulio kontekste.

Knygoje susikerta ir kryžiuojasi trys informacijos srautai: pačios prezidentės D. Grybauskaitės mintys, citatos iš jos kalbų viešojoje erdvėje ir metiniuose pranešimuose; politikų ir politologų bei žurnalistų Prezidentės veiklos vertinimai bei knygos autorės įžvalgos iš eilinio Lietuvos piliečio pozicijų. Toks palyginamosios analizės metodas pateikia pakankamai objektyvius rezultatus. Ar tai priimtina politikos moksluose? Knygai pasirodžius, matyt, savo nuomonę išsakys politologai profesionalai, atsižvelgdami į tai, kad ji rašyta rinkiminės kampanijos metu ir todėl neišvengta šiam laikotarpiui būdingos retorikos.

Ponia Margaretė Tečer, kandidatuodama jau nebe pirmą kartą į Didžiosios Britanijos Parlamentą, savo rinkiminėse kalbose akcentavo: „Ekonomika – metodas, o tikslas – pakeisti britų dvasią“. Tai – aukščiausia stipraus žmogaus ir pasitikinčio savo jėgomis politiko planuojamo veiksmo viršukalnė.

Dalia Grybauskaitė savo rinkiminės kampanijos pirmajai kadencijai pradžioje, visiškai pasitikėdama mumis, eiliniais Lietuvos žmonėmis, dorais piliečiais, užsibrėžė žymiai kuklesnį uždavinį – pakeisti dvasią visų pirma Lietuvos politikų, įklimpusių į giliausią ekonomizmą ir materializmą, ekonomiką pavertusių Dievu, bankus – bažnyčia, o viso gyvenimo pažangos varikliu laikančių tik pinigus ir visų pirmą sau, savo partijai, savo šeimai, pamiršusių Lietuvos žmogų, nuolat apgaudinėjamą rinkiminių kampanijų metu, visokiausiais būdais skriaudžiamą, įkalintą begaliniame skurde. Ir būdama europarlamentare, ir rinkiminės kampanijos metu, ir jau išrinkta, Prezidentė pirmosios savo kadencijos metu su politikais kalbėjo griežtai, reikalaudama jų atsakomybės ir sąžiningumo.

Visai kitaip ji kalbėjo su paprastais žmonėmis, kurių dauguma, dar vis buvo pavergto proto gniaužtuose. Savo viešosiose kalbose, konferencijose ir susitikimuose su beveik visų socialinių grupių žmonių bendruomenėmis... atsargiai, lyg ir tarp kito, ji akino žmones kaip ir anoje nepriklausomoje prieškario Lietuvoje jaustis savo krašto šeimininkais, ne tik laukiančiais iš valdžios, kad ji jais pasirūpintų, bet ir jaučiančiais pareigą būti tikrais savo valstybės piliečiais, atsakingais už savo valstybės dabartį ir ateitį, savo tautos likimą ir išlikimą.

Dar kitaip ji kalbėjo su Lietuvos ateitimi – jaunimu: ne kartą mokyklinį jaunimą kvietėsi įvairiausioms šventėms į Prezidentūrą. Susitikimuose su moksleiviais ir jaunimu ji ragino domėtis savo nepaprastos ir garbingos tautos istorija, saugoti ir puoselėti savo kalbą, savo tautos papročius ir tradicijas, didžiuotis savo tėvyne, kultūra, mokytis patriotiškiausių ir žymiausių savo tautos žmonių meilės savo tautai, savo profesijai, kantrybės ir pasiaukojančio darbo, siekiant savo pasirinktos profesijos meistriškumo viršūnių...

Savo metiniuose pranešimuose Prezidentė nuolat primindavo parlamentarams ir Vyriausybei rūpintis materialiosios savo valstybės piliečių gerovės kėlimu, žadinti asmens savigarbą, visais įmanomais būdais ginti tautos ir jos valstybės garbę ir orumą ir pati savo elgesiu geopolitiniame kontekste rodė, kaip tai turi būti daroma.

Kitas jos užsibrėžtas idealistinis tikslas, jos ne kartą deklaruotas, siekti Lietuvos piliečių vienybės. Ji ne kartą savo viešose kalbose akcentavo: „Atkursime Lietuvą tokią, kokią ją matėme savo svajonėse ir vizijose“, jeigu visi Lietuvos piliečiai bus vieningi. Lietuvoje tai – titaniškas tikslas, prilygstantis senosios Graikijos mitams. 50 metų okupacijos ir trys okupacijos metais užaugusios lietuvių kartos padarė žalos: kiekvienoje kartoje žmonių protas buvo vis labiau pavergiamas okupanto tikslams ir jo mentalitetui, jo kultūrai, jo vertybių sistemai. Akivaizdžiausias to pavyzdys – Lietuvos Kultūros ir kultūros paveldo komisija, ir ypač jos vadovė, neįsivaizdavusi savo gyvenimo be Žaliojo tilto skulptūrų, be Rusijos kario užkariautojo, iki šiol su šautuvu, ir Kremliaus raudonųjų žvaigždžių... Stebint visas tos komisijos batalijas su daugeliu jau išsivadavusių iš pavergto proto vergijos žmonių, dar prisimenančių, kad tos skulptūros ant Žaliojo tilto buvo pastatytos tuo laikotarpiu, kai sovietinio režimo vykdomas lietuvių tautos genocidas buvo pasiekęs savo apogėjų, sunku suvokti, kas tie žmonės toje komisijoje, kokios jų vertybės, kas jiems svarbiau – jų Tėvynė ir jų tauta ar komunistinis ideologinis paveldas, kurio pergalę ir galią okupuotai valstybei ir pavergtai tautai demonstravo tos skulptūros. Kiek dar dešimtmečių reikės ir kiek dar lietuvių kartų turės pasikeisti, kol tas nuodingas įšalas ištirps? Baisiausia, kad taip pat kaip ir tos komisijos nariai dar mąsto nemažai Lietuvos žmonių. Gaila tų žmonių, kaip buvo gaila senolio Lapino, kuris numirė, nukirtus Grainio liepą.

Prezidentė, matyt, suprato, kad žmogaus mąstymo, jo dvasios greitai nepakeisi: batalijų atomazgos neforsavo, suvokė, kaip žmogui yra sunku vaduotis iš to, kas buvo įprasta, susiformuota, įsitikinta, priimta kaip savastis, ir kai net tos komisijos nariai, vargšai sovietinės gamybos intelektualai, save vadinantys kultūros žmonėmis (kurios – okupanto ar lietuviškos, europietiškos?) nepajėgė iš pavergto proto vergijos išsivaduoti.

Šiame kontekste būtina priminti, kad ir Algirdas Mykolas Brazauskas, ir prezidentas Valdas Adamkus savo viešosiose kalbose irgi deklaravo siekį suvienyti tautą. Tačiau jie kūrė dabartinę Lietuvą skirtingais ideologiniais pamatais. A. M. Brazauskas kūrė ir stiprino vadinamąją socialistinę nepriklausomą Lietuvą, valdomą tos pačios komunistų partijos CK. Ir reikia pasakyti ją sukūrė, suskaldę Lietuvą ir iškasę gilių giliausią griovį tarp istorinės-etninės Lietuvos ir jų tebekuriamos socialistinės Lietuvos, pripylę į jį nuodingos komunistinės dvasios, kuri garuodama iki šiol tebenuodija žmonių sąmonę ir dvasią.

Prezidentas Valdas Adamkus pirmojoje savo prezidentavimo kadencijoje mėgino švelninti situaciją, belstis į širdis valdančiųjų, sutaikyti tautą, propaguodamas demokratijos, kur visi lygūs ir laimingi, šūkius ir viltį, ragino būti dorais ir teisingais, savo viešose kalbose primindavo tautines vertybes, skatindavo jas puoselėti, bandė tiesti tiltą tarp tų dviejų Lietuvų. Buvo jo Žodis. Veiksmui nepakako ryžto. Gal ir jėgų... Antrojoje kadencijoje liūno balsas, sklindantis iš minėto griovio, nustelbė jo gražius ir teisingus žodžius. Jų jau nebuvo girdėti.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė jau nuo savo pirmosios rinkiminės kampanijos labai atsargiai ir išmintingai, siekė atrasti idėją, galinčią tą nuodingą griovį, pilną neapykantos pilstuko, nusausinti. Per ketverius metus ji žingsnis po žingsnio per tą nuodingą griovį statė vienas kitą keičiančius tiltelius, kuriais kvietė eiti ir Lietuvos žmones; akino juos žvelgti į kasmet vis labiau šviesėjantį dangų, horizonte šviečiant ryškiausiai žvaigždei – Tautos idėjai, svarbiausiai ir moderniausiai šių dienų idėjai, kuri kuo toliau, tuo labiau jau užvaldo Europos žmonių protus ir veda į teisingą broliškų Europos valstybių ateitį ir šeimą. Penktaisiais, paskutiniaisis jos pirmosios kadencijos metais, Prezidentė jau ryžosi imtis veiksmo, siekdama sutaikyti tautą, žengė pirmąjį žingsnį – pareikalavo, keičiantis įvairių spalvų partinėms valdžioms po eilinių Seimo rinkimų imtis darbų tęstinumo Lietuvos Valstybės, Tautos ir jos žmonių labui, o ne išlaidauti vien tik savo ir savo partiečių ambicijų tenkinimui, sugriaunant viską, kas jų pirmtakų buvo padaryta.

Šitie dvasiniai imperatyvai Prezidentės Dalios Grybauskaitės veikloje yra patys svarbiausi. Kaip tik jie ir kuria pamatus tai Lietuvai, apie kurią visada svajojome ir matėme savo vizijose.

Dar pirmą kartą kandidatuodama į Prezidento postą, Dalia Grybauskaitė žadėjo, kad svarbiausi jos uždaviniai bus „išguiti politinį, ekonominį ir moralinį šalies gyvenimą gaubiančius šešėlius; grąžinti žmonių pasitikėjimą valstybe; kurti piliečių valstybę, teisingą kiekvienam piliečiui, kurioje bus puoselėjamos demokratijos, laisvo žodžio, sąžinės laisvės, žmogaus orumo, tautinės ir kultūros vertybės“.

Jos ŽODIS tapo VEIKSMU, gerai matomu visoje Lietuvoje, ir ne tik jos metiniuose pranešimuose, bet ir realiame gyvenime. Lėtai, bet jau ryškėja, didžiulėmis Prezidentės pastangomis bei jos pasirinktos jaunos komandos sumanumo ir darbštumo dėka Tautos vienybė, kiekvienas metais vis daugiau žmonių vaduojasi iš pavergto proto vergijos, suvokia, kas jų tikrieji skriaudėjai.

Vienas iš jos didžiausių rūpesčių pirmojoje jos prezidentavimo kadencijoje buvo teisingumo atkūrimas ir puoselėjimas visose Lietuvos – politinio, teisinio, socialinio, kultūrinio ir ūkinio gyvenimo srityse. Puikiai orientuodamasi geopolitikoje ir aktyviai bendraudama su žymiausiais dabartiniais pasaulio politikais, ji įsitikino, kad pasaulio politikoje apie valstybės kokybę yra sprendžiama iš jos teisėtvarkos kokybės, nors atvirai tai ir nedeklaruojama. Per penkerius pirmosios kadencijos metus daug padaryta, tobulinant teisėkūrą ir šalinant okupacinio režimo paveldą iš teisėsaugos sistemos. Bet, kaip pati Prezidentė prisipažįsta, tai – labai sunkus jos veiklos baras, susijęs su teisėsaugos sistemos narių mąstymu, kurio neįmanoma pakeisti iš viršaus, jeigu pats žmogus to nesuvokia ir nenori keistis. Tikiu, kad iki antrosios kadencijos pabaigos jai pavyks sukurti Lietuvoje deramą teisėsaugos sistemą, kuri suteiks galimybę mūsų valstybės piliečiams didžiuotis savo valstybe, ir pasaulis Lietuvą pripažins kaip teisingą, teisinę, demokratišką ir kūrybingą valstybę su jos unikalia tautine kultūra.

Kaip dar vienas Prezidentės tvirtybės išbandymas, Ukrainoje prasidėjo Maidanas, išsivaduojamoji ukrainiečių kova iš vėl imperine tampančios Rusijos, Ukrainos ir Rusijos karas, Europos valstybių galios bejėgiškumas, bijant prarasti savo gerovę, ginklų žvangėjimas prie Lietuvos sienos, grasinant Lietuvai karu, Rusijos informacinis karas prieš Lietuvą, Baltijos šalis ir visą Europą, jos Penktosios kolonos Lietuvoje informacinis karas pačioje Lietuvoje ir nesibaigiantys šmeižtai ir bjauriausios insinuacijos prieš Prezidentę ir jos jauną komandą.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė tą iššūkį stebėtinai tvirtai priėmė; įtikino ją remti ne tik žymiausius pasaulio politikus, bet ir Lietuvos politikus ir Vyriausybę, jos iniciatyvų ir pastangų dėka, remiant Seimui ir Vyriausybei, Lietuvoje pradėta kurti stipri ir gerai ginkluota kariuomenė, kurios profesionalumu neabejoja nei NATO vadovybė, nei Europos Sąjungos valstybės.

Rusijai savo energetinius resursus naudojant kaip politinio spaudimo priemonę savo kaimynėms valstybėms, ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje pagaliau suprasta, kad vienintelė išeitis, siekiant to politinio spaudimo išvengti – išlaisvinti savo energetikos sektorių nuo monopolinės priklausomybės nuo Rusijos. Prezidentė Dalia Grybauskaitė šiuo klausimu sutarė su abiejų spalvų Vyriausybėmis: ir su Andriaus Kubiliaus, ir su Algirdo Butkevičiaus. Ir tas rezultatas – suskystintų dujų terminalas Klaipėdoje „Independent“, išlaisvinęs Lietuvos ūkį nuo šio energetinio resurso priklausomybės nuo Rusijos. Kažin, ar tai būtų pavykę, jeigu ne toliaregiškas, viltingas ir ryžtingas Prezidentės pastangomis Lietuvos ekonominės politikos posūkis į Skandinavijos kraštus. Suskystintųjų dujų terminalas „Independent“ siekiant energetinės nepriklausomybės pranoko net lūkesčius. Pajudėjo reikalai ir išlaisvinant Lietuvos elektros ūkį nuo priklausomybės nuo Rusijos. 2016-ųjų išvakarėse Lietuvos–Lenkijos elektros tinklais pradės tekėti elektra. Tai – dar vienas laiptelis į visišką Lietuvos energetikos nepriklausomybę.

Į krašto saugumo sąvoką įeina ir kibernetinis bei informacinis saugumas. Šioje srityje Baltijos šalys yra labiausiai pažeidžiamos, kai dabartinei V. Putino Rusijai pavyko Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje sukurti galingas informacines penktąsias kolonas. Piktnaudžiaujant demokratijos laisvo žodžio vertybe, informacinio karo Lietuvoje prieš Lietuvą frontininkai tiksliai ir vieningai vykdo Rusijos informacinio karo jau keliose valstybėse patikrintą scenarijų – pirmiausia pulk vadus. Kaip plačiu frontu ir galingomis atakomis buvo puolamas pagrindinis Lietuvos nepriklausomybės architektas ir vadovas prof. Vytautas Landsbergis, taip šiuo metu įnirtingai puolama Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ir stebėtinai Lietuvoje nėra jėgos, kuri galėtų tas atakas sustabdyti, ginklą priešui išmušti iš rankų ir suvokti, kad karas yra karas, ir visiškai nesvarbu, kokiomis formomis jis yra kariaujamas: durtuvais, tankais, ar šmeižtais. Mūsų žvalgybos ir jėgos struktūrų vadovai užmiršo Napoleono Bonaparto pamoką, kurioje jis kalbėjo, kad vienas propagandinis priešo laikraštis gali padaryti daugiau žalos negu divizija karių, nors tai būtų ir Rusijos GRU „žalieji žmogeliukai“.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė vienintelė iš visų iki šiol buvusių nepriklausomos Lietuvos prezidentų atkreipė dėmesį į valdžios visais įmanomais būdais skriaudžiamą Lietuvos žmogų, kraštutinai nuskurdintą grobikiškų mokesčių, kaip ir Rusijos caro laikais skandinamą tamsoje, kai Lietuvos inteligentas nepajėgia nusipirkti reikalingų knygų, bilieto į teatrą, koncertą, oriai paatostogauti. Nors socialiniai klausimai buvo akcentuojami, reikalaujant juos spręsti visuose Prezidentės metiniuose pranešimuose, deja, pažangos socialinėje mūsų šalies politikoje mažai, palyginus su kitomis ES valstybėmis. Pagal kai kuriose ES valstybėse nustatytą minimalų užmokestį už darbą Lietuva vis dar ES valstybių sąrašo pabaigoje.

Lietuvos Respublikos Prezidentė 2015 metų rugsėjo 25 dieną jubiliejinėje 70-oje Jungtinių Tautų (JT) Generalinės Asamblėjos sesijoje atkreipė pasaulio lyderių dėmesį į vetuojamą teisingumą ir būtinybę keisti JT Saugumo Tarybos darbą, nutraukiant veto taikymą genocido, žiaurių nusikaltimų, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų atvejais. Šis Prezidentės iššūkis JT sulaukė daugelio pasaulio šalių vadovų, smerkiančių Rusiją dėl jos agresijos Ukrainoje, pritarimo.

Tikiu, kad mano knyga apie Prezidentę Dalią Grybauskaitę yra ne pirmoji, bet ir ne paskutinioji, kad netrukus sulauksime ir gražaus akademinio leidinio apie ją. Tikiu, kad ir ši knyga ras platų kelią į Lietuvos bibliotekas ir žmonių širdis, pasibels ir į širdis tų, kurie dar neprabudo pareigai Lietuvai ir atsakomybei už savo Tautos ir savo Valstybės likimą ir išlikimą.

© 2015 „XXI amžius“