Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Žemė yra bendras paveldas

Apie pasaulio vyskupų kreipimąsi dėl globalinės klimato kaitos

Mindaugas Buika

Ištirpęs ledkalnis pavojingai priartėjo prie Grenlandijos gyvenviečių

Dėl klimato kaitos Himalajų kalnuose tirpstantys ledynai sukelia potvynius Pakistane ir kitose aplinkinėse Azijos šalyse

Klimato atšilimas grasina apsemti Maldyvų ir kitus salynus

Dėl globalinės temperatūros didėjimo plečiasi dykumos

Maldoje lydint popiežių Pranciškų jo ne tik atsakingoje bet ir pavojingoje apaštalinėje kelionėje į Afriką (Šventasis Tėvas gali patekti į tikrą aktyvaus karo zoną, turint galvoje pilietinius neramumus Centrinėje Afrikos Respublikoje), žvilgsnis krypsta ir į kitą „karo zoną“ – terorizmo sukrėstą Paryžių, kur netrukus turi prasidėti tarptautinis viršūnių susitikimas ypač svarbaus klimato kaitos klausimo svarstymui. Nuo lapkričio 30 iki gruodžio 11 dienos vyksianti jau 21-oji tokio pobūdžio konferencija, žinoma COP21 vardu (Conference of the Parties), galiausiai turi padėti pagrindus visuotiniam susitarimui dėl šios gamtosauginės problemos sprendimo. Ta proga unikalų kreipimąsi į būsimosios Paryžiaus konferencijos dalyvius paskelbė Katalikų Bažnyčios hierarchai, ragindami pasiekti tikrai teisingą ir teisiškai įpareigojantį susitarimą dėl temperatūros kilimo ribų ir atmosferos užterštumo mažinimo, kad mūsų planeta būtų išgelbėta iš gresiančios katastrofos.

Gamta reikalauja atsakomybės

Galbūt pirmą kartą spalio 26 dieną Romoje paskelbtą Bažnyčios socialinį mokymą atspindinčią deklaraciją vieningai pasirašė visų žemynų katalikų vyskupų organizacijų vadovai, todėl reikėtų juos ir išvardyti: Azijos vyskupų konferencijos pirmininkas Bombėjaus (Indija) arkivyskupas kardinolas Osvaldas Grasijasas (Oswald Gracias), Afrikos – Lubango (Angola) arkivyskupas Gabrielius Mbiližis (Gabriel Mbilingi), Europos – Budapešto (Vengrija) arkivyskupas kardinolas Peteris Erdas (Péter Erdõ), Europos Sąjungos – Miuncheno (Vokietija) arkivyskupas kardinolas Rainhardas Marksas (Reinhard Marx), Okeanijos ir Australijos – Port Morsbio (Papua Naujoji Gvinėja) arkivyskupas Džonas Ribatas (John Ribat), Lotynų Amerikos – Bogotos (Kolumbija) arkivyskupas kardinolas Zalasaras Gomesas (Salazar Gomez), JAV – Luisvilio arkivyskupas Džozefas Kurcas (Joseph Kurtz), Kanados – Hamiltono vyskupas Deividas Duglasas Krosbis (David Douglas Crosby) ir Artimųjų Rytų katalikų patriarchų tarybos pirmininkas, Antiochijos maronitų patriarchas kardinolas Bešara Butrosas Rajis (Bechara Boutros Rai). Istoriškai reikšminga, kad Katalikų Bažnyčios hierarchai savo dokumente daugiausia remiasi neseniai popiežiaus Pranciškaus paskelbta socialine enciklika „Laudato Si“, kurioje pirmą kartą išsamiai aptariama ekologinė problematika siejama su tikėjimu, morale ir pagarba žmogaus orumui.

Kardinolai ir vyskupai iš visų penkių kontinentų savojo kreipimosi pradžioje reikšdami viltį, kad Prancūzijos sostinėje vyksiančiose derybose bus pasiektas svarbiausias susitarimas dėl klimato kaitos, šio gyvybiško klausimo sprendimą siejant su rūpinimusi labiausiai pažeidžiamomis bendruomenėmis, tautomis ir regionais, kaip tik pirmiausia cituoja minėtą encikliką, kurioje pabrėžiama, jog „klimato kaita yra vienas iš principinių iššūkių visai šiandienos žmonijai“, o nuo jo vertinimo priklausys mūsų visų ateitis. Juk gamtos aplinka yra bendrasis gėris, skirtas visiems, todėl už jį kiekvienas yra atsakingas ir šito visuotinumo supratimas bei susitelkimas į bendrų namų išsaugojimą galbūt taptų prielaida kitų socialinių, ekonominių bei politinių (taikos ir karo) problemų sprendimui. „Tikintys (į Dievą) ar ne, šiandien visi mes sutariame, kad žemė yra paveldas, kuriuo dalijamės ir kurio vaisiai turi būti skirti kiekvieno naudai, – pabrėžė ganytojai. – O tikintiesiems tai tampa ištikimybės Kūrėjui klausimu, nes Dievas sukūrė pasaulį kiekvienam“. Kadangi negalima ignoruoti socialinių pasekmių, kurias kelia klimato pokyčiai ir kurie labiausiai prislegia pasaulio varguolius ir pažeidžiamuosius, todėl šiai ekologinei perspektyvai, reikalingas atsižvelgimas ir į socialinę padėtį, ypač ginant fundamentalias silpnųjų, neprivilegijuotų visuomenės sluoksnių teises, gal net pačią jų egzistenciją.

Pasaulio Bažnyčios hierarchų kreipimesi primenama, kad spartėjanti klimato kaita (atšilimas) yra atsakinga už daugelį padažnėjusių stichinių nelaimių, potvynių, sausrų ir pan. Štai JAV kosminės agentūros NASA nuo 1979 metų atliekamais tyrimais nustatyta, kad Arktikos ledynų paviršius kasmet sumažėja 13 proc. ir atitinkamai palyla vandens lygis. Mokslininkų paskaičiuota, kad nuo 1870 metų (intensyvios industrializacijos pradžia) iki 2000 metų vandens lygis jūrose pakilo 18 cm, o tik per pastaruosius pusantro dešimtmečio – 6 cm. Taigi toliau vykstant tokiai nežabotai žmonių veiklai, gamtos resursų niokojimui, energetikos ir transporto plėtrai, vandens lygis iki 2100 metų dar gali pakilti nuo 26 net iki 82 cm, paskandinti ištisas salas, žemumas, pakrančių regionus ir sunaikinti augaliją ir gyvūniją, o dešimtis milijonų žmonių priversti persikelti kitur (tai būtų nepalyginamai didesnio masto nei dabar daug rūpesčių kelianti karo pabėgėlių problema).

Peržiūrėti plėtros modelius

„Moksliškai argumentuotas klimato kaitos dramatizmas skatina iš naujo apibrėžti ekonominio augimo pažangos sampratą, iš naujo neatidėliotinai permąstyti gyvenimo būdą“, – pabrėžia savo kreipimesi pasaulio katalikų ganytojai. Tai yra imperatyvas, kad mes ieškotume ir rastume visiems prieinamą sprendimą, kadangi dėl globalinio klimato kaitos masto ir poveikio yra reikalingas visuotinis solidarumas tiek dabar gyvenančių žmonijos kartų, tiek atsižvelgiant į galimą būsimų kartų situaciją. Nerealu tikėtis, kad galima išspręsti šią ekologinę problemą, kartu nesprendžiant skurdo, socialinės atskirties, taikos, teisingumo, ekonominės plėtros ir prekybinių santykių klausimų. Enciklikoje „Laudato Si“ popiežius Pranciškus apibrėžia mūsų pasaulį kaip bendrus namus, kurių visus reikalus turime tvarkyti kartu, juos rūpestingai prižiūrėti, pripažindami, jog vykstanti žmonijos bei visuomenės degradacija pirmiausia dorovės prasme su visomis godumo bei savanaudiškumo apraiškomis neša fatališkas pasekmes ir gamtos aplinkai. Štai kodėl integraliai sprendžiant ekologinius (šiuo atveju klimato kaitos) klausimus, į pirmąjį planą turi būti keliamas socialinio teisingumo klausimas, išgirstant ir atsiliepiant į tai, ką Šventasis Tėvas savo enciklikoje vadina žemės ir vargšų šauksmu. Pasaulio vyskupai pabrėžia, kad Paryžiuje, valstybių ir vyriausybių vadovams tariantis dėl aiškių teisinių normų globalinės ekologinės sistemos išsaugojimui, yra reikalinga ryžtinga ir kūrybinga politinė lyderystė, kuri nepasiduotų kai kuriems siaurai suprastų nacionalinių interesų, industrinių grupių lobistiniams poreikiams.

Kreipimesi raginama, kad galiausiai būtų pasiektas tarptautinis susitarimas dėl globalinio temperatūros kilimo ribų pagal tuos parametrus, kuriuos siūlo pasaulio mokslininkų bendruomenė, kad būtų išvengta katastrofinio klimato kaitos poveikio, ypač vargingiausioms ir pažeidžiamiausioms bendruomenėms. Nors ganytojai savo dokumente konkrečių skaičių nenurodo, tačiau COP21 parengtuose tyrimuose vyrauja nuomonė, kad reikia susitarti dėl tokių teisinių normų ir reguliavimo mechanizmų, kad pasaulio klimato atšilimas nebūtų didesnis kaip 2 laipsniai Celsijaus. Be to, kreipimesi pritariama, kad reikia iš esmės peržiūrėti ekonomikos vystymosi ir plėtros modelį ir taupiai naudoti iškasamus energetinius šaltinius (pirmiausia akmens anglies). Siekiant radikalai sumažinti anglies dvideginio bei kitų toksinių, į atmosferą išmetamų dujų kiekį, reikia vis labiau remtis atsinaujinančiais bei švariais energijos šaltiniais. Šiuo atžvilgiu jau yra padaryta nemaža pažanga, nors nevienoda įvairiuose regionuose, nes tam reikalingas technologinis atsinaujinimas. Pasaulio vyskupai pripažįsta, kad, kaip skirtingos šalys yra ne vienodai atsakingos dėl klimato kaitos ir kitų valstybinių sienų neturinčių ekologinių problemų, dėl įvairaus ekonominio išsivystymo lygio, taip dabar yra reikalinga solidari tarpusavio pagalba šių sunkumų įveikimui. Štai, pavyzdžiui, Paryžiaus konferencijai yra teisingai siūloma, kad turtingos industrinės valstybės kasmet išskirtų bent 100 milijardų dolerių (iki 2020-ųjų metų) besivystančioms šalims savo ekonomikas pritaikyti prie naujų dekarbonizacijos reikalavimų. „Saugi atsinaujinanti energetika turi būti pasiekiama visiems“, – pabrėžia Katalikų Bažnyčios hierarchai, nurodydami, kad būtina užtikrinti visiems gyventojams priėjimą prie vandens, žemės, aprūpinimą maistu, atsižvelgiant į gamtos aplinkos išlikimo poreikius bei teikiant pirmenybę ne pelnui, bet elementariam žmogiškumui.

Solidarumas, teisingumas ir dialogas

Kadangi savo kreipimesi pasaulio katalikų ganytojai pabrėžia, kad jie visiškai pritaria Šventojo Tėvo siūlymams Paryžiaus susitikimui, kuriuos jis išsakė rugsėjo 16 dieną audiencijoje priimdamas Europos Sąjungos šalių aplinkos ministrus, tai verta juos išsamiau aptarti. Tuomet popiežius Pranciškus ministrams kalbėjo apie tris principus, pamatines nuostatas, kurias, jo nuoširdžiu įsitikinimu, reikia įgyvendinti, kad būtų sėkmingai sprendžiamos klimato ir visos aplinkos apsaugos problemos bendrame socialiniame kontekste ir su atsakomybe dėl mūsų bendrų namų. Veiksmingai bendradarbiaujant pirmiausia reikia laikytis solidarumo principo, kuris kartais užmirštamas arba kuriuo steriliai piktnaudžiaujama. Juk, pavyzdžiui, žinoma, kad dėl aplinkos degradavimo ir rimtų jo pasekmių labiausiai kenčia vargšai, tai solidarumas šiuo atžvilgiu reiškia, kad efektyvi ekologinė politika ir kova su skurdu turi vykti kartu. Šventasis Tėvas nurodė teigiamą apsikeitimo technologijomis patirtį, kuri leistų geriau išnaudoti žmogiškuosius, gamtinius ir ekonominius resursus vietiniu lygiu, sprendžiant ne tik gamtosaugos problemas, bet ir vystant šalių gamybinį potencialą, kuriant darbo vietas, užuot emigravus svetur. Antrasis yra teisingumo principas, ypač susijęs su vadinamosios ekologinės skolos grąžinimu, apie kurį popiežius Pranciškus aiškino ir enciklikoje „Laudato Si“. Ši skola susidarė dėl pusiausvyros tarp išsivysčiusios Šiaurės ir besivystančių Pietų nebuvimo, kai istorijos bei kolonijinės priklausomybės metu gamtos resursus neproporcingai eksploatavo tik kai kurios šalys, metropolijos, ir dabar turi tai ištaisyti bei kompensuoti neturtingų regionų patirtus nuostolius. Tos šalys dabar turi rodyti pavyzdį pirmiausia apribodamos neatsinaujinančių energetinių resursų vartojimą, keisdamos visuomenės gyvenimo būdą, įgyvendindamos įvairias vystymosi programas ir teikdamos atitinkamą paramą. Pirmiausia kalba apie teisingą miškų administravimą, juk deforestacijos procesas vis labiau intensyvėja: 2000–2012 metais pasaulyje miškų plotai sumažėjo net 23 milijonais hektarų ir tai turėjo ekologinių pasekmių atmosferai. Pirmaujančios valstybės turi rodyti pavyzdį reguliuodamos transportą, įskaitant aviaciją ir jūrų uostus, tvarkydamos šiukšles bei įveikdamos maisto švaistymo krizę, remdamos atitinkamus ekonominius modelius, taupią ir sveiką gyvenseną su jos patrauklią plėtrą visame pasaulyje.

Trečiasis Šventojo Tėvo siūlomas principas – visų suinteresuotų pusių dalyvavimas, sprendžiant ekologinius klimato kaitos iššūkius. Čia kalbama ne tik apie politinį elitą, verslo koncernus ir mokslininkų bendruomenę, tarp kurių turi vykti geranoriškas ir nekorumpuotas dialogas, bet ir apie aktyvias nesavanaudiškas nevyriausybines organizacijas bei tuos sluoksnius, kurie paprastai lieka nuošalėje priimant jiems betarpiškai svarbius sprendimus. Pavyzdžiui, čiabuvių gentys, labai kenčiančios nuo nevaržomo natūralios jų gyvenamosios aplinkos eksploatavimo, šeimos ir jauni žmonės, priversti palikti jiems įprastą gyvenimo aplinką dėl dažnai nepataisomų „sodybų tuštėjimo meto“ pasekmių. „Mes gyvename iš tikrųjų labai įdomiu istoriniu metu, – baigdamas kalbėjo popiežius Pranciškus. – Viena vertus, mokslas ir technologija mums suteikia precedento neturinčias galimybes, kita vertus, tinkamas tų galimybių naudojimas reikalauja, kad susidarytume kuo labiau integralią ir visą apimančią pasaulio viziją, o tai yra didelis kultūrinis, dvasinis ir edukacinis iššūkis durų atvėrimui į nuoširdų dialogą“. Šventasis Tėvas ragino vyriausybes intensyviai darbuotis ir gerai pasirengti Paryžiaus konferencijai, kad tas susitikimas tikrai duotų laukiamus rezultatus, kartu patvirtindamas jo paties ir Bažnyčios paramą tam svarbiam reikalui. Pasaulio katalikų ganytojai savo minėtą kreipimąsi į COP21 dalyvius užbaigia malda už Žemę, kurioje prašo meilės Dievą išmokyti rūpintis šiuo pasauliu – mūsų bendraisiais namais. Jie meldžia Dievą įkvėpti netrukus į Paryžių susirinksiančius valstybių ir vyriausybių vadovus, kad „jie išgirstų ir būtų dėmesingi žemės ir vargšų šauksmui; kad būtų vieningi ir drąsiai atsilieptų, siektų bendrojo gėrio ir saugotų nuostabų Žemės sodą“, kurį Dievas sukūrė visiems mūsų broliams ir seserims, visoms būsimosioms kartoms.

© 2015 „XXI amžius“