2015 m. lapkričio 27 d.    
Nr. 44
(2164)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Baudžiamosios bylos prieš žiniasklaidą, III

Nors „XXI amžiaus“ skaitytojai jau yra kažkiek susipažinę su baudžiamąja byla, iškelta Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus (toliau – KŽS) pirmininko Vidmanto Mačiulio buvusiam „XXI amžiaus“ redaktoriui, tačiau joje yra daugybė niuansų, nežinomų netgi ir patyrusiems teisininkams bei ją stebėjusiems dalyviams, dažnai keliantiems įvairius klausimus. Siekiant paaiškinti bylos eigą bei priežastis, būtina ją panagrinėti plačiau, juo labiau kad byla susijusi su kai kuriomis keistomis ir sudėtingomis aplinkybėmis. Byla nuvainikuoja tariamai aukštai iškeltą „spaudos laisvės“ Lietuvoje kartelę.

2013 m. kovo 15-ąją Kauno miesto apylinkės teismo teisėja Rasa Urbonavičiūtė pradėjo nagrinėti civilinę bylą „Dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu“. Ieškovė buvo buvusi leidyklos „Naujasis amžius“ darbuotoja Genovaitė Baliukonytė. Kitą dieną po teisiamojo posėdžio, kuriame be kelių leidyklos „Naujasis amžius“ darbuotojų dalyvavo ir Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas V. Mačiulis, jo valdomame ir redaguojamame portale www.kaunozurnalistai.lt (toliau – sutrumpintai kzlt) pasirodė rašinys „Ar „Naujasis amžius“ teisėtai iš darbo atleido žurnalistę Genovaitę Baliukonytę? Į šį klausimą atsakys teismas“. Straipsnio autorius nebuvo nurodytas, tad tokiu būdu priklausė portalo redaktoriui V. Mačiuliui. Rašinyje buvo surašyti klaidinantys teiginiai, kurie atspindėjo atleistos darbuotojos poziciją, visiškai ignoruojant kitą pusę, t.y. leidyklą „Naujasis amžius“. Po penkių mėnesių apylinkės teisme byla buvo „išnagrinėta“ G.Baliukonytės naudai, ir netrukus leidykla įteikė apeliacinį skundą Apygardos teismui, kuris priėmė nutartį pagal 2014 05 15 sudarytą taikos sutartį tarp „Naujojo amžiaus“ vadovo E. Šiugždos ir buvusios darbuotojos G. Baliukonytės.


Nelengva ginti savo garbę ir orumą

Algimantas ZOLUBAS

Taip jau atsitiko, kad Antanas Terleckas – Lietuvos rezistentas, visą gyvenimą kovojęs už tautos teisę turėti savo valstybę, už tai bolševikinės Rusijos imperijos valdžiai sumokėjęs vienuolikos metų spygliuotų lagerių ir Magadano tremties šalčio patirtimi, 22-aisiais nepriklausomos Lietuvos Respublikos gyvavimo metais pasiprašė jos užtarimo – kreipėsi į prokuratūrą. 2012 m. rugpjūčio 23 d. „Lietuvos žinių“ svetainėje pasirodė straipsnis „Mitingas, kuriame atmesta baimė“. Ši publikacija su A. Terlecko nuotrauka buvo skirta žymiai sukakčiai – pirmojo antiokupacinio mitingo Vilniuje, prie A. Mickevičiaus paminklo, 25-mečiui paminėti. Mitingas, nulėmęs lietuvių tautos išsivadavimo lūžį, tokią dieną sulaukė ypatingo visuomenės dėmesio. Tą dieną anonimas Pikasas minėto straipsnio komentaruose prisiminė savaip. Archyvinėse KGB operatyvinio tardymo bylose čekistų vartotu žargonu pabirusiais štrichais jis ėmė revizuoti A. Terlecko ir jo vadovautos Lietuvos laisvės lygos, surengusios minėtą mitingą, istorinį vertinimą. Jis įrodinėjo, kad šio rezistento butą, kur rinkdavosi pogrindininkai, KGB naudojo panašiai kaip medžiotojai naudoja guminę antį-vilioklę. Pikasas teigė, kad dėl mitingo „susitarta tikriausiai viskas buvo KGB būstinėje, kur A. Terleckas lankėsi išvakarėse“, o pats jis turėjęs dvigubą dugną ir stogą, vaidino KGB persekiojamą kalinį, o pati LLL nuo pat jos įsikūrimo buvo griežtoje kagėbistų priežiūroje ir tarnavo kaip lipni juosta potencialaus disidentinio aktyvo sugaudymui. Šias „įžvalgas“, brukančias ,,Lietuvos žinių“ skaitytojams rimtas abejones svarbiomis rezistencinio pasipriešinimo Rusijos okupacijai akcijomis, Pikasas papildė trilerio vertais pasakojimais apie tai, kaip tamsiais okupacijos metais lageryje su A. Terlecku, grįžusiu iš karcerio, kameros draugai dalindavosi menku savo duonos daviniu, o iš tiesų jis nebūdavo uždaromas į jokį karcerį, o kalėjimo administracijos išleistas ir kartu su žmona šildė kojas savo bute, kažkodėl Pikaso valia iš Vilniaus Nemenčinės plento nukeldintame į Kauno Šančius, kur Terleckų šeima niekados negyveno. Dar Pikasas pasakoja, kad ,,tos laiptinės kaimynas ne kartą yra matęs, kaip A. Terlecką atveždavo su juoda „Volga“ namo“ kaip tik tada, kai jis turėjo būti karceryje...


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija