|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Apie pasaulio vyskupų kreipimąsi dėl globalinės klimato kaitos Mindaugas Buika
Maldoje lydint popiežių Pranciškų jo ne tik atsakingoje bet ir pavojingoje apaštalinėje kelionėje į Afriką (Šventasis Tėvas gali patekti į tikrą aktyvaus karo zoną, turint galvoje pilietinius neramumus Centrinėje Afrikos Respublikoje), žvilgsnis krypsta ir į kitą karo zoną terorizmo sukrėstą Paryžių, kur netrukus turi prasidėti tarptautinis viršūnių susitikimas ypač svarbaus klimato kaitos klausimo svarstymui. Nuo lapkričio 30 iki gruodžio 11 dienos vyksianti jau 21-oji tokio pobūdžio konferencija, žinoma COP21 vardu (Conference of the Parties), galiausiai turi padėti pagrindus visuotiniam susitarimui dėl šios gamtosauginės problemos sprendimo. Ta proga unikalų kreipimąsi į būsimosios Paryžiaus konferencijos dalyvius paskelbė Katalikų Bažnyčios hierarchai, ragindami pasiekti tikrai teisingą ir teisiškai įpareigojantį susitarimą dėl temperatūros kilimo ribų ir atmosferos užterštumo mažinimo, kad mūsų planeta būtų išgelbėta iš gresiančios katastrofos. |
||
|
|
||
|
Kun. Vytenis Vaškelis
Kosminiai kataklizmai, eschatologinė laikų pabaiga ir Žmogaus Sūnaus atėjimas neišvengiami dalykai, kurie vienus žmones ves į stipriausią ir iki šiol nepatirtą jų gyvenime griausmingą vidinį supurtymą, o kitiems tai bus nepakartojama galimybė išlikti dvasinėje pusiausvyroje, pakelti galvas aukštyn ir išvysti Tą, kurio niekas antrą kartą ateinančio tokio garbingo ir didingo (Lk 21, 27) dar niekada neregėjo. Pirmąkart ateidamas Jis buvo mažutis, rubuilis ir visus dosniai kūdikiško giedrumo šypsena apdovanojantis vaikelis, tad daugelis Jam natūraliai juto žmogišką simpatiją. Kokią nužmogėjimo ribą reikėtų pasiekti, kad kas nors, žvelgdamas į nekaltai krykštaujantį naujagimį, pradėtų jam linkėti mirties? Deja, pavyzdžiui, bejėgiškiausių negimusių kūdikių žudymo klaikumas daugelio žmonių sąmonėje dar nėra įsišaknijusi nuostata, jog tai teisingo sąžinės ir Dievo teismo bei pelnyto atpildo besišaukianti nuodėmė. |
||
|
|
||
|
Kun. Nerijus PIPIRAS Ilgi vakarai, nuobodus ir tylus miesto grindinys, tamsa, dar kažkur netyčia užsilikęs vienišas gatvės žibintas, menantis vis labiau skubančio žmogaus žingsnius, apie tylą nesinori nė kalbėti, nes jos nėra, tik daug tamsos ir skubėjimo, žinių laidos, pranešančios apie nelaimes ir pavojus. taip rodosi šiandien sutinkamas Adventas laikotarpis, nuo seniausių laikų neatsiejamas nuo paslaptingo jaudulio laukiant sugrįžtančio, aplankančio Valdovo, laikotarpis, raginantis ištiesinti kelius, nepamiršti tikėjimo alyvos ir vilties... Ar tik jis neprarado savo skonio ir spalvos? Anądien stebėjau žmones. Daugelis jau rūpinosi stalo papuošimu, kažkam buvo įdomu, kur bus pastatytas Advento vainikas ir kiek ten bus žvakučių. Mažiau galvojančių apie rimtį, pasninką, Rarotas, apie tai, kas buvo, rodos, nuo amžių įprasta ir neatsiejama nuo Advento... Gal aš klystu? Tačiau visgi man gaila tokio Advento, kuris turi kalenti dantimis už šiuolaikinio žmogaus minties ir širdies durų. Galbūt jis sunkiai atpažįstamas, nes tai kitoks laikas. Jame nėra nei konfliktų, nei intrigų, netgi kasdienių problemų. Savyje jis talpina žvilgsnį, jog yra kažkas daugiau, jog žmogus materijai nepriklauso. Tai galimybė matyti kitą pasaulį, dalinantis šypsena, jautrumu, saujoje ištirpinant lyg pirmąjį sniegą susvetimėjimo ledus. Tad kad ir kaip Adventas keistai atrodo šiuolaikiniam žmogui, jis vis tiek reikalingas, nes moko mūsų akis kreipti į kitą pasaulį, matyti Dangų. |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |