Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Neišvengiamas susitikimas

Kun. Vytenis Vaškelis

Kosminiai kataklizmai, eschatologinė laikų pabaiga ir Žmogaus Sūnaus atėjimas – neišvengiami dalykai, kurie vienus žmones ves į stipriausią ir iki šiol nepatirtą jų gyvenime griausmingą vidinį supurtymą, o kitiems tai bus nepakartojama galimybė išlikti dvasinėje pusiausvyroje, pakelti galvas aukštyn ir išvysti Tą, kurio niekas antrą kartą ateinančio tokio garbingo ir didingo (Lk 21, 27) dar niekada neregėjo. Pirmąkart ateidamas Jis buvo mažutis, rubuilis ir visus dosniai kūdikiško giedrumo šypsena apdovanojantis vaikelis, tad daugelis Jam natūraliai juto žmogišką simpatiją. Kokią nužmogėjimo ribą reikėtų pasiekti, kad kas nors, žvelgdamas į nekaltai krykštaujantį naujagimį, pradėtų jam linkėti mirties? Deja, pavyzdžiui, bejėgiškiausių negimusių kūdikių žudymo klaikumas daugelio žmonių sąmonėje dar nėra įsišaknijusi nuostata, jog tai – teisingo sąžinės ir Dievo teismo bei pelnyto atpildo besišaukianti nuodėmė.

Kai daugelio visuomenės narių viduje įsitvirtina pernelyg individualistinės, pseudoliberalios, reliatyvistinės, hedonistinės ir panašios klaidingą gyvenimo būdą formuojančios nuostatos, jie pradeda mąstyti bei elgtis taip, tarsi Kristus nebūtų dėl mūsų miręs ant kryžiaus. Esti dar skaudžiau: jie savo kaltėmis Jį vėl kryžiuoja (Žyd 6, 6) ir savyje naikina esminį dieviškojo identiškumo pradą – pašvenčiamą Jo malonę, be kurios nėra tikro gyvenimo, nėra ateities, be kurios žmogus praranda paskutinę progą iš Visagalio lūpų išgirsti laiminančius žodžius: „Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ (Mt 25, 23). Štai šiai nedėkingųjų žmonių kategorijai gresia paniška baimės lavina, juos ūmai užgriūsianti, kai dangaus galybės bus sukrėstos (Lk 21, 26).

Ne veltui sakoma, kad elementarios išminties pradžia yra pagarbi Viešpaties baimė (Ps 111, 10). Šv. Tomas Akvinietis apie tikrąją Dievo baimę štai ką byloja: „Baimė gali turėti du objektus. Pirmasis – pats gresiantis blogis, nuo kurio žmogus bėga; antrasis – šaltinis, iš kurio blogis gali kilti. Jei kalbėsime apie pirmąjį, tai Dievas, pats Gėris, visiškai negali būti baimės objektu; tačiau jeigu kalbame apie antrąjį, tuomet Dievas gali būti baimės objektu, kiek iš Jo arba atsižvelgiant į Jį mums gali grėsti koks nors blogis. Iš Jo mums gali grėsti bausmės blogis, kuris, kalbant absoliučia prasme, nėra blogis, tik mūsų atžvilgiu blogis, nes pati savaime bausmė yra kažkas gero. Gėris išreiškia kryptį į tikslą, o blogis išreiškia tos krypties praradimą, todėl tik tai yra absoliučiai bloga, kas priverčia prarasti kryptį į galutinį tikslą – tai vadinama kaltės blogiu (nuodėme). Tuo tarpu bausmės blogis absoliučia prasme yra gėris, nes išsaugo tą kryptį į galutinį tikslą; jis yra blogis tiek, kiek atima iš mūsų tam tikrą mažesnį gėrį. Kai atsiskiriame nuo Dievo, Jo atžvilgiu mums gali kilti kaltės blogis. Čia glūdi priežastis, kodėl turime ir privalome bijoti Dievo“.

Taigi Dievas kartais leidžia žmonėms patirti tokius sunkius gyvenimo smūgius, kurie iš pirmo žvilgsnio yra vien atgrasaus blogio ženklai, tačiau, giliau vertinant, turi pamokančią prasmę bei neatsitiktinę priežastį. Viešpats, būdamas absoliutaus tobulumo Įsikūnijimas, iš karto regi visą kiekvieno žmogaus žemiško bei antgamtinio gyvenimo istoriją. Jis jau dabar žino, ko verti būsime po mirties. Mums tai – paslaptis, nes, išvydę kai kuriuos būsimus skaudžiausius įvykius, galbūt imtume ir dėl žmogiško silpnumo dvasia palūžtume... Antai Jėzus Alyvų sode dėl vidinės įtampos net krauju prakaitavo (trūkinėjo kai kurios kraujagyslės), nes iš anksto žinojo, kas realiai Jo laukė.

Žinoma, amžinasis Tėvas visada į mus žvelgia per savo Sūnaus iki kryžiaus mirties pasiaukojančios meilės aukos prizmę ir mus mato jau dabar šlovingai prikeltus iš numirusiųjų ir net pasodintus danguje su pasaulio Gelbėtoju (Ef 2, 6). Esminis klausimas toks: „Ar mes norime save matyti tokius, kokius mus mato Švč. Trejybė?“ Jei taip, tada generalinė mūsų gyvenimo kryptis yra teisinga; nors ir su slegiančiu savo nuodėmės maišu parklupsime, bet vis tiek žengsime pirmyn, kol vienąkart įsisąmoninsime, jog viską būtina atiduoti ir pavesti savajam Viešpačiui, kad Jis tinkamiausiu būdu palengvintų visas mūsų naštas, perkeistų mūsų, neretai linkusių maištauti, svarbiausias charakterio savybes ir taip padėtų įprasminti savo žemiškąją piligrimystę, kad jos kelrodė žvaigždė būtų vidinė ramybė bei neužgesinamas džiaugsmas tikėjimu į Jėzaus artumą ir Jo gailestingumą, neturintį krantų.

Nors kviečiame: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 20), bet tikslios dienos nežinome, kada Jis vėl pas mus ateis. Galbūt daugeliui bus lemta tik po mirties išgirsti: „Sūnau, dukra, laimėjote laikinojo gyvenimo kovą, ateikite pas Mane...“ O gal bebūdami žemėje turėsime stoti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje... Adventas tebūna dar vienas tvirtas pasirengimo žingsnis garbingam artėjančio Viešpaties sutikimui.

© 2015 „XXI amžius“