2015 m. lapkričio 27 d.    
Nr. 44
(2164)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Baudžiamosios bylos prieš žiniasklaidą, III

Nors „XXI amžiaus“ skaitytojai jau yra kažkiek susipažinę su baudžiamąja byla, iškelta Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus (toliau – KŽS) pirmininko Vidmanto Mačiulio buvusiam „XXI amžiaus“ redaktoriui, tačiau joje yra daugybė niuansų, nežinomų netgi ir patyrusiems teisininkams bei ją stebėjusiems dalyviams, dažnai keliantiems įvairius klausimus. Siekiant paaiškinti bylos eigą bei priežastis, būtina ją panagrinėti plačiau, juo labiau kad byla susijusi su kai kuriomis keistomis ir sudėtingomis aplinkybėmis. Byla nuvainikuoja tariamai aukštai iškeltą „spaudos laisvės“ Lietuvoje kartelę.

2013 m. kovo 15-ąją Kauno miesto apylinkės teismo teisėja Rasa Urbonavičiūtė pradėjo nagrinėti civilinę bylą „Dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu“. Ieškovė buvo buvusi leidyklos „Naujasis amžius“ darbuotoja Genovaitė Baliukonytė. Kitą dieną po teisiamojo posėdžio, kuriame be kelių leidyklos „Naujasis amžius“ darbuotojų dalyvavo ir Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas V. Mačiulis, jo valdomame ir redaguojamame portale www.kaunozurnalistai.lt (toliau – sutrumpintai kzlt) pasirodė rašinys „Ar „Naujasis amžius“ teisėtai iš darbo atleido žurnalistę Genovaitę Baliukonytę? Į šį klausimą atsakys teismas“. Straipsnio autorius nebuvo nurodytas, tad tokiu būdu priklausė portalo redaktoriui V. Mačiuliui. Rašinyje buvo surašyti klaidinantys teiginiai, kurie atspindėjo atleistos darbuotojos poziciją, visiškai ignoruojant kitą pusę, t.y. leidyklą „Naujasis amžius“. Po penkių mėnesių apylinkės teisme byla buvo „išnagrinėta“ G.Baliukonytės naudai, ir netrukus leidykla įteikė apeliacinį skundą Apygardos teismui, kuris priėmė nutartį pagal 2014 05 15 sudarytą taikos sutartį tarp „Naujojo amžiaus“ vadovo E. Šiugždos ir buvusios darbuotojos G. Baliukonytės.

Tačiau po pirmojo rašinio portale kzlt, dar tebelaukiant apygardos teismo sprendimo ir neįsigaliojus civilinės bylos teismo sprendimui, 2013 m. gruodžio 28 d., tame pačiame V. Mačiulio valdomame portale kzlt pasirodė naujas rašinys „Laikraščio „XXI amžius“ redaktorius Edvardas Šiugžda, likęs redakcijoje be žurnalistų, traukiasi iš laikraščio vadovo posto?“ Jame vėlgi melaginga, pašiepiama, įžeidžiančia ir šmeižikiška forma buvo atsiliepiama į redaktoriaus E. Šiugždos prieš vieną dieną paskelbtą „Atsisveikinimo“ laišką. VšĮ „Naujasis amžius“ vadovas E. Šiugžda buvo vaizduojamas pažeidęs Lietuvos įstatymus ir atsisakantis sumokėti atleistai darbuotojai kažkokius tarsi iš jo asmeniškai priteistus pinigus.

Sulaukęs tokio KŽS pirmininko V.Mačiulio dėmesio E. Šiugžda parašė „Viešą laišką Vidui Mačiuliui“ („XXI amžius“, 2014 01 10, nr.2), pažymėdamas savo nusistebėjimą, kodėl rodydamas tokį „ateistinį įniršį“, KŽS vadas pradėjo „kryžiaus žygį“ prieš katalikišką laikraštį, pasinaudodamas į leidyklą „neaiškių jėgų infiltruota“ G. B-yte (buvusios darbuotojos pavardė nebuvo atskleista, vadovaujantis teisėje reikalaujama nekaltumo prezumpcija). Nors tai buvo E. Šiugždos atsiliepimas į du anoniminius, jokia pavarde nepasirašytus rašinius (pagal žurnalistines nuostatas rašiniai be autoriaus pavardės priklauso leidinio redaktoriui, jei jis nenurodo kitaip), nesivargindamas kaip nors žurnalistikai atsakyti į tariamus šmeižtus, V. Mačiulis iškart padavė E. Šiugždą į teismą „privačiu kaltinimu“ iškeldamas jam baudžiamąją bylą pagal BK 154 str. 2 dalį ir 155 str. 1 dalį. Apylinkės teismas atsisakė kelti baudžiamąją bylą E. Šiugždai, nes nusprendė, kad „Viešas laiškas“ išreiškė tik E. Šiugždos nuomonę. Tada V. Mačiulis kreipėsi į apygardos teismą, išreikalaudamas spręsti bylą iš naujo. Svarstant bylą, V. Mačiulis sulaukė palankaus sau sprendimo dėka naujai „kompiuteriu parinktos“ teisėjos Aurelijos Ozolinios (buv. A. Naujokienė). Teismas vyko tokia eiga. E. Šiugžda po pirmojo posėdžio, patariamas bylą nagrinėjusios teisėjos A. Ozolinios, parašė priešpriešinį skundą (tą numato įstatymai), kuriame atmetė Mačiulio pateiktus kaltinimus, įrodydamas jų neteisingumą, ir surašydamas kaltinimus V. Mačiuliui pagal jo valdomame portale paskleistus du straipsnius.

Į 2014 m. birželio 3 d. vykusį posėdį V. Mačiulis atvedė liudininkę G. Baliukonytę, kaip rašiusią minėtus du rašinius ir perdavusią jo portalui. Tiesa, Baliukonytė abiejų straipsnių autorystę pripažino labai savotiškai: stengdamasi pateisinti save ir V.Mačiulį ar išsisukti nuo atsakomybės, ji aiškino, kad pati jų nerašiusi, o tik pasakojusi kažkokiems trims neįvardytiems „kolegoms“, kurie esą surašė abu straipsnius pagal jos pasakojimą, tad ji tegali būti vadinama tik bendraautore. (Vėliau, kitoje byloje dėl minėtų straipsnių rašymo, G. Baliukonytė kaltę dėl rašinių vertė kažkokiam jau mirusiam asmeniui.) Labai keistai atrodė toks „liudijimas“, kad net du žurnalistai, V. Mačiulis ir G. Baliukonytė, abu dalyvavę 2013 m. kovo 15 d. teismo posėdyje, nesugebėjo patys surašyti nedidelio rašinio ir pasikvietė dar tris „kolegas“, kurie posėdyje net nedalyvavo, bet pagal G. Baliukonytės „pasakojimą“ ėmėsi surašyti „teisingą“ informaciją apie teismo posėdį. Dar keisčiau buvo tai, kad teisėja A. Ozolinia tuo „nuoširdžiai“ ir „įstatymiškai“ patikėjo ir net nepasidomėjo, kaip staiga susirinkę net penki žurnalistai plušėjo prie tokio nedidelio straipsnio. Teisėja taip pat patikėjo, kad V. Mačiulis neturi savo kompiuteriuose G. Baliukonytės atsiųstų (tą ji pati paliudijo) abiejų rašinių siuntimo duomenų, nes, kaip sakė V. Mačiulis, atsakydamas į E. Šiugždos klausimus, tuos duomenis esą „pavogė“ užpuolėjai, 2013 m. balandžio pradžioje įsiveržę į Kauno žurnalistų namus. Teisėja net nesiklausė E. Šiugždos argumentų, kad antrasis rašinys buvo paskelbtas tik po vadinamojo apiplėšimo, tad visi duomenys apie antrojo rašinio siuntimą turi būti likę portalo kzlt kompiuteriuose, ir net neleido Šiugždai užduoti Mačiuliui klausimų dėl melagingo aiškinimo. Buvo aišku, kad teisėja, teisiniais terminais kalbant, yra šališka. Tas šališkumas netrukus pasidarė visiškai lengvai suprantamas, kai laikraštyje „Kauno diena“ (2014 06 25), kai jau vyko teisiamieji posėdžiai, pasirodė publikacija „Kauno teisėjos aistra – įslaptinti romanai“, kurioje net per keturis puslapius giriama teisėja A. Ozolinia už jos teisingumą, profesionalumą, kartu parodant jos „nuostabius“ talentus – ji ir mezga, ir romanus rašo. Straipsnį parašė V. Mačiulio vadovaujamos KŽS narė, dirbusi laikraštyje „Kauno diena“ dar nuo V. Mačiulio sutuoktinės laikraščiui vadovavimo laikų. Gavusi tokį pamaloninimą, teisėja A. Ozolinia netrukus priėmė aiškiai šališką ir neteisingą E. Šiugždos atžvilgiu nuosprendį: pripažino jį kaltu ir nuteisė 1300 litų (arba 376,50 eurų) bauda bei priteisė V. Mačiulio naudai 10 000 Lt (arba 2896,20 eurų) „neturtinei žalai atlyginti“, taip pat 2625 Lt (arba 760,25 eurus) advokato paslaugoms apmokėti. V. Mačiulis dėl rašinių portale išteisintas, nes esą „įrodyta“, kad jų jis nėra rašęs, tik skleidęs, nes jis buvo „įsitikinęs“, kad juose surašyta informacija yra teisinga, t.y. nėra šmeižto ar įžeidimo. Nuosprendyje teigiama, kad bylos nagrinėjimo metu „surinkti ir aukščiau aptarti“ duomenys (kurių iš tikrųjų nebuvo pateikta, nes jų nebuvo) „vienareikšmiškai“ parodo Šiugždos veiksmų tiesioginę tyčią, kuri buvo sąlygota ne įstatymų reglamentuota žurnalisto pareiga objektyviai ir nešališkai informuoti visuomenę apie reikšmingus visuomenės gyvenimo reiškinius, o „jo siekiu iškovoti populiarumo skaitytojų tarpe, didesnės jo publikacijų paklausos ir atitinkamai sumenkinti žurnalisto Mačiulio autoritetą, nes būtent jo redaguojamame tinklalapyje buvo patalpinti straipsniai, nukreipti prieš laikraščio „XXI amžius“ administraciją“. Taip kažkodėl privatus kaltinimas šmeižtu ir įžeidimu pakeistas „nukreipimu prieš laikraščio administraciją“. Dar daugiau, pripažinus, kad Mačiulio tinklalapyje (portale) paskelbti straipsniai buvo „nukreipti prieš „XXI amžiaus“ administraciją“, net nekeliamas klausimas dėl tokių „prieš „XXI amžiaus“ administraciją paskelbtų straipsnių“ V.Mačiuliui tenkančią atsakomybę (atrodo, kad tuos straipsnius portale kzlt paskleidė ne V.Mačiulis, o kažkas kitas neįvardytas ir nekaltas asmuo). Labai neįtikinamai skamba E. Šiugždos apkaltinimas tuo, kad rašydamas „Viešą laišką“, jis „siekė iškovoti populiarumo skaitytojų tarpe, didesnės jo publikacijų paklausos ir atitinkamai sumenkinti žurnalisto Mačiulio autoritetą“ (nors teisme buvo įrodyta, kad V. Mačiulis savo veiksmais netgi siekė sumažinti „XXI amžiaus“ skaitytojų skaičių, tad niekaip negalima teigti, kad „XXI amžiaus“ paklausa „padidėjo“ – to net nesistengė įrodyti A. Ozolinia, bet  vis vien į nuosprendį įrašė neteisingą išvadą). Panašu, kad teisėja A. Ozolinia norėjo įrodyti, jog V. Mačiulis savo skleistais rašiniais siekė išaukštinti E. Šiugždą ir padidinti „XXI amžiaus“ populiarumą bei padidinti jo skaitytojų skaičių. Štai prie kokių absurdų veda šališki nuosprendžiai.

E. Šiugždą skausmingai baudžiantis neteisingas nuosprendis buvo priimtas nepaisant to, kad V. Mačiulis yra viešas asmuo ir jo veiksmus, skleidžiant vienašališką, neteisingą informaciją, galima ir netgi būtina kritikuoti, siekiant informuoti visuomenę. Juk lieka akivaizdus faktas, kad niekas kitas nepaskelbė šmeižikiškus, vienai pusei „naudingus“ teiginius, kaip tik portalo kzlt valdytojo ir redaktoriaus V. Mačiulio veikos dėka, ką nuosprendyje tik švelniai pamini A. Ozolinia. Svarbiausia, „sprendžiama, jog nėra surinkta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad Vidas Mačiulis“ būtų rašęs straipsnius. A. Ozolinia net neatsižvelgė į tai, kad V.Mačiulis net neneigė, jog rašinius jis tikrai redagavo, ir net nebandė aiškintis, kokius teiginius savo „redagavimu“ į rašinius pateikė V.Mačiulis – jai buvo svarbiau nubausti E. Šiugždą didžiule bauda. Pasirodo, pagiriamuosius straipsnius net per keturis puslapius apie teisėjus į dienraščius tikrai naudinga rašyti. Beje, tai tikriausiai vienintelis toks atvejis ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje, nes paprastai teisėjai būna kritikuojami dėl jų „nagrinėjamų“ bylų.

Priimdama nuosprendį teisėja net pasinaudojo kitu E. Šiugždos straipsniu, atsiliepiančiu apie V. Mačiulio jam iškeltą bylą, jį iškraipydama, esą E. Šiugžda rašė pagal savo išgalvotas žinias. Ištrauka iš nuosprendžio: „Nors kaltinamasis E. Šiugžda kaltu neprisipažino, jo kaltė įrodyta (!!! – red.) jo paties teiginiais: straipsnyje „Keistas teisingumo ieškojimas“ E.Šiugžda nurodo, jog jis savo „Viešame laiške Vidui Mačiuliui“ rašė „pagal gautą informaciją, pagal savo gautas žinias, pagal savo nuomonę ir išvadas, pagal savo patirtį, pagal savo jausmus, siekdamas apginti save ir laikraštį“, tuo pripažindamas, kad tai nebuvo tik nuomonė ir nurodydamas motyvus. Panašu, kad Lietuvoje A. Ozolinia siekia įvesti cenzūrą: autorius negali nurodyti savo motyvų, nes jis bus nuteistas kaip nusikaltėlis ir kaip mat nubaustas didžiulėmis baudomis. Net iš nuosprendyje cituojamo straipsnio matyti, kad E. Šiugžda rašė savo nuomonę, ne išsigalvotą, o paremtą žiniomis, kurias, kaip jis nurodė, gavo iš Mačiulį pažįstančių žmonių ir iš spaudos. Ir nors minėtame straipsnyje E. Šiugžda pabrėžė, kad „iš mano pusės tai buvo tik būtinoji gintis. Viešame laiške aiškinau tiems mūsų skaitytojams, kurie galimai skaitė internete tavo (V.Mačiulio – red.) paskvilius, gaudami klaidingą informaciją“, tačiau nuosprendyje buvo nurodyti visai kitokie iš konteksto ištraukti E. Šiugždos žodžiai: „Aš, rašydamas viešą laišką, privalėjau sulaikyti melagį, šmeižiką. Bent tokį aš įsivaizdavau Mačiulį, nes (jis) pateikė straipsnius be pavardės.“ Savo nuosprendyje A. Ozolinia visiškai iškraipė teismo posėdžio metu E. Šiugždos pasakytus žodžius, kuriais V. Mačiulio baigiamąją kalbą pavadino („padėkodamas“) gebelsiška ar staliniška. Nuosprendyje teigiama: E.Šiugžda nurodė, jog V. Mačiulio kaltinimas „gebelsiškas ar staliniškas“. Tai visiška nesąmonė, nes čia  pat, už kelių eilučių, nuosprendis skelbia jau kitą versiją: „(Šiugžda) teigė, jog V.Mačiulio kaltinamąją kalbą „galima sulyginti su Gebelso, Stalino, prokuroro Višinskio sovietinių, nacistinių veikėjų kalbomis, tačiau visų šių teiginių taip ir nepatvirtino.“ Taigi, kaltinimu pavirsta net palyginimas, t.y. nuomonė. Tą savo nuomonę (palyginimą) E. Šiugžda išsakė cituodamas Mačiulio kalbą, kurioje portalo kzlt redaktorius žemino ir įžeidžiamai vertino E. Šiugždos darbą katalikiškame laikraštyje. 

E. Šiugžda, nesutikdamas su nuosprendžiu, kreipėsi su apeliaciniu skundu, tačiau Kauno apygardos teismas (kolegijos pirmininkas Rimas Švirinas, teisėjai Danguolė Šiugždinytė, Algerdas Urbšys) savo 2015 05 08 nutartimi paliko galioti Kauno apylinkės teismo aiškiai šališką nuosprendį. Beje, netrukus po to, kai teisėja A. Ozolinia, vėl „kompiuteriu parinkta“, ėmėsi „nagrinėti“ baudžiamąją bylą V. Mačiulio valdomame portale paskleistų rašinių autorei („pasakotojai“) G. Baliukonytei, teisėja, matyt, supratusi pagrįstą E. Šiugždos reikalavimą nusišalinti nuo pakartotinio „nagrinėjimo“ analogiškoje byloje, taip pripažindama panegiriško straipsnio Kauno dienraštyje įtaką šališkam nuosprendžiui, paliko Kauno apylinkės teismą ir perėjo dirbti į Kėdainių rajono apylinkės teismą.

 

Iš E. Šiugždos apeliacinio skundo

/.../ Teismas žiūrėjo į atskirus teksto sakinius tik lingvistiniu požiūriu, nevertino viso straipsnio-laiško tekstologinės minties, visą apimančio rašančiojo tikslo. Pirmiausia, asmuo siekdamas sukurti vieną, vientisą tekstą, prieš kiekvieną naują sakinį neįterpia ir negali įterpti žodžių, kaip „manau“, „galvoju“, „mano nuomone“ ir kt., nes tai nebus tinkama, lengvai suprantama ir literatūriškai teisinga kalba, Viešas laiškas bus nuskurdintas, praras reikalaujamą tekstinę išraišką. Kiekviename Viešo laiško sakinyje įdėti žodeliai „gal“, „galbūt“, „manau“, „mano nuomone“ prastintų, darkytų vientisą tekstą, jį tarsi kastruotų. Laikoma, kad pavartojus minėtąsias frazes bent vieną kartą, yra suvokiama, jog asmuo visame tekste rašo savo nuomonę, išdėsto visą tekstą apimančias mintis.

Taigi, Teismas, įvertinęs publikaciją „Viešas laiškas Vidui Mačiuliui“ kaip nevientisą tekstą ir pripažinęs jo atskirus sakinius šmeižikiškais bei iš publikacijos konteksto atskiras mintis, kurios tuomet įgauna naują reikšmę, parodė neaiškią savo poziciją šiuo klausimu, dvejones, neužtikrintumą, kas suponuoja nuosprendžio neteisingumą.

Dėl E. Šiugždos kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d.

1. Teismas nurodė, jog teiginys: „Rodydamas ateistinį įniršį V. Mačiulis pradėjo kryžiaus žygį prieš katalikišką laikraštį. Tam jis panaudojo daugiau nei prieš šešerius metus į mūsų leidyklą, leidžiančią laikraštį „XXI amžius“, neaiškių jėgų infiltruotą „žurnalistę“ G. B-ytę (...)“ yra šmeižikiško pobūdžio, nes bylos nagrinėjimo metu nesurinkta jokių objektyvių neginčytinų įrodymų, kurie patvirtintų, kad būtent Vidas Mačiulis pradėjo „kryžiaus žygį“ ar bet kokią kitą kovą „prieš katalikišką laikraštį“. Taip pat nesurinkta duomenų, kad Vidas Mačiulis būtų buvęs ateistas ar jiems prijaučiantis asmuo. Tačiau toks teiginys negali būti traktuojamas kaip šmeižiantis asmenį, nes nuteistasis išreiškė savo nuomonę, kuri buvo pateikta naudojant įvairias literatūros meno išraiškos priemones, kadangi nuteistasis, turintis ilgą žurnalistikos patirtį, reiškia savo nuomonę, naudodamas įvairias metaforas ir epitetus, frazeologizmus. Taigi, išsakydamas savo mintis apie nukentėjusįjį kaip rodantį „ateistinį įniršį“, visiškai nesiekė, neturėjo tikslo nei apšmeižti, nei paniekinti nukentėjusįjį, o išsakydamas savo mintis literatūriškai turtinga kalba, siekė supažindinti visuomenę su savo nuomone. Paskleidimas teisingos, nors ir žeminančios, kompromituojančios kitą  asmenį informacijos (difamacija) nelaikomas šmeižimu, nėra nusikalstama veika.

2. Teiginį „(...) Pagal V. Mačiulio paskvilių turinį aišku, kad jis netoli pažengė į priekį nuo komunistinės šmeižikiškos žurnalistikos praktikos (...)“ teismas pripažino šmeižikišku ir įžeidžiančiu, nes byloje nesurinkta jokių duomenų, kad V. Mačiulis iš vis būtų rašęs tokio pobūdžio rašinius, pasižymėjęs kaip šio žanro žurnalistas. Atsižvelgiant į teismų praktiką, pasakymai, kad žmogus yra blogas, nepatikimas, melagis, amoralus, nenurodant tai patvirtinančių faktų, nėra šmeižimas (Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-641-468-2012), o būtent, nuteistasis sakydamas, jog „netoli pažengė į priekį nuo komunistinės šmeižikiškos žurnalistikos praktikos“ ir nurodo, asmens galimą nepatikimumą, kas nėra laikytina šmeižimu. /.../

LR CK 2.24 str. 1 d. nurodyta, kad preziumuojama, jog paskleisti asmens garbę ir orumą žeminantys duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje tai, kad kaltinamasis paskleidė apie kitą žmogų (apie nukentėjusįjį) tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, turi įrodyti kaltinimo šalis. Pažymėtina, jog baudžiamajame procese, priešingai nei ginant asmens garbę ir orumą civilinėje byloje, galioja BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, t. y. nuostata, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą buvo nustatęs, kad nekaltumo prezumpcija, ginama Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, reiškia, kad baudžiamojoje byloje kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta nesant abejonės (pavyzdžiui, sprendimai bylose O. prieš Norvegiją § 37/3, Condron prieš Jungtinę Karalystę § 62 ir kt.). Ši samprata taip pat apima ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktą, kuriame išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008 ir kt.). /.../

Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį pažymėjo, kad „bylos nagrinėjimo metu surinkti ir aukščiau aptarti duomenys vienareikšmiškai parodo E. Šiugždos veiksmų tiesioginę tyčią, kuri buvo sąlygota ne įstatymų reglamentuota žurnalisto pareiga objektyviai ir nešališkai informuoti visuomenę apie reikšmingus visuomenės gyvenimo reiškinius, o jo siekiu iškovoti populiarumo skaitytojų tarpe, didesnės jo publikacijų paklausos ir atitinkamai sumenkinti žurnalisto Mačiulio autoritetą, nes būtent jo redaguojamame tinklalapyje buvo patalpinti straipsniai, nukreipti prieš laikraščio „XXI amžius“ administraciją“. Pastarieji teismo argumentai yra absoliučiai deklaratyvūs. Teismas, netinkamai vertindamas objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, nurodo, kad pagrindinė aplinkybė, dėl ko neva pasireiškė kaltinamojo tyčia, yra noras išpopuliarinti leidinį „XXI amžius“, tapti labiau konkurencingais rinkoje ir pan. Iš pastarųjų teismo teiginių matyti, kad teismas nevertino byloje esančių surinktų įrodymų bei šalių paaiškinimų. Laikraštis „XXI amžius“ turi savo specifiką, tai yra vienintelis katalikiškas laikraštis Lietuvoje, kuris išsilaiko dėka Lietuvos tikinčiųjų bendruomenės. Iš Teismo deklaratyvių teiginių galima suprasti, kad laikraštis yra komercinis, turintis tūkstantinius tiražus, generuojantis didelės apyvartas bei pelnus, todėl neva paranku skleisti intrigas vardan dar didesnių pelnų. Byloje nebuvo pateikta  nei vieno įrodymo, kas leistų manyti, kad buvo siekiama ir juo labiau pasiekta kokio nors laikraščio populiarumo skaitytojų tarpe jo tiražo ar susidomėjimo juo padidėjimo požiūriu. Priešingai, paminėtina, kad laikraštis vos gyvuoja, o kaltinamojo išreikšta nuomonė „Viešas laiškas Vidui Mačiuliu“ buvo atsakas į Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus portale pasirodžiusią tikrovės neatitinkančią informaciją. Kaltinamasis ir „Viešo laiško Vidui Mačiuliui“ autorius spaudos darbuotojo veiklą pradėjęs dar pogrindyje (sovietinės okupacijos laikais – red.) ir iki šiol dirbantis spaudos leidybos bare, išreiškė savo nuomonę, kadangi www.kaunozurnalistai.lt portale kaltinamasis buvo užgauliai vadinamas kaip neprofesionalus žurnalistas, neturintis išsilavinimo, ir pan. Pastarieji teiginiai užgavo kaltinamojo, kuris aktyviai veikė sovietiniais laikais Lietuvos laisvės labui, jausmus.   

/.../ Teismas, priteisdamas neturtinės žalos dydį (10 000 Lt), nenurodė jokių tokios žalos pagrindimo įrodymų ir tuo pažeidė imperatyvias teisės normas (CPK 178 str.). Neįvertino, jog nukentėjusysis yra viešas asmuo, o pagal LR CK 2.24 str. 6 d., asmuo, paskleidęs tikrovės neatitinkančius duomenis, atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės, jeigu tie duomenys yra paskelbti apie viešą asmenį bei jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, o juos paskelbęs asmuo įrodo, kad jis veikė sąžiningai siekdamas supažindinti visuomenę su tuo asmeniu ir jo veikla. Matyti, jog įstatymo leidėjas numato atleidimą nuo civilinės atsakomybės, t.y. turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo, jei teiginiai paskelbti apie viešą asmenį bei jo veiklą. Nukentėjusysis V. Mačiulis yra viešas asmuo, apie kurį nuteistasis pateikė savo nuomonę, norėdamas supažindinti visuomenę. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, apkaltinamajame nuosprendyje teigdamas, kad kaltinamasis E. Šiugžda, atsiliepdamas į nukentėjusio V. Mačiulio portale www.kaunozurnalistai.lt paskleistų rašinių informaciją, veikė tyčia, turėdamas tikslą įžeisti nukentėjusįjį ir užgauliai jį pažeminti, nepagrįstai nevertino ir nenagrinėjo pusiausvyros tarp teisės (laisvės) reikšti nuomonę, kritiką ir šios teisės ribojimo, ginant kritikuojamo viešo asmens teises. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas vienas iš pagrindinių visuomenės informavimo principų – padėti plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, suteikti galimybę visuomenės nariams sužinoti bendrojo intereso klausimais. LR Konstitucinio Teismo praktika patvirtina, kad Konstitucijos 25 str. įtvirtintos teisės gali būti ribojamos tik laikantis protingumo kriterijaus (žr. LR Konstitucinio Teismo 2000 06 13 nutarimą). Priešingu atveju bus neteisingai apribota asmens teisė laisvai reikšti savo įsitikinimus, tuo tarpu Lietuvos Respublikoje draudžiama persekioti už kritiką. Spręsdami kaltinamojo atsakomybės pagal LR BK 155 str. klausimą, teismas privalėjo nustatyti, ar pastarojo išsakyta kritika nukentėjusiojo atžvilgiu peržengė leistinas ribas, tačiau to nepadarė. Dėl šios priežasties kaltinamasis buvo neteisėtai nuteistas už nusikalstamą veiką, kurios jis nepadarė. /.../

Iš teismo nuosprendžio kyla pagrįstų abejonių, jog nuosprendis buvo priimtas nesivadovaujant EŽTT  jau seniai suformuluota teismų praktika viešojo asmens atžvilgiu. EŽTT yra nurodęs, kad leidžiamos viešo asmens kritikos ribos yra platesnės nei privataus asmens. Viešas asmuo neišvengiamai ir sąmoningai atsiveria nuodugniai kiekvieno savo žodžio bei darbo kontrolei – tiek žurnalistų, tiek plačiosios visuomenės, ir jis turi rodyti daugiau tolerancijos įvairiai kritikai jo atžvilgiu. Atsižvelgdamas į šią EŽTT jurisprudenciją, LAT taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad politikai, kiti visuomenės veikėjai nesinaudoja tokia plačia garbės ir orumo apsauga kaip privatus asmuo. /.../

Teismas nuosprendyje nurodo, kad liudytojas Dainius Radzevičius parodė, jog „jis – Lietuvos Žurnalistų sąjungos, kuri vienija profesionalius žurnalistus, pirmininkas. V.Mačiulis – šios sąjungos Kauno apskrities skyriaus pirmininkas./.../“. Šio liudytojo parodymai nuosprendyje yra nenuosekliai pateikti, iškraipyta jų esmė. Posėdžio garso įraše puikiai girdėti, kad liudytojas sakė, kad jis skaitęs Vido (t.y. Mačiulio) komentarą, t.y. pripažįsta nukentėjusiojo autorystę, kurios faktą nukentėjusysis vėliau neigė. Šiuo atveju pažymėtina, kad reikalinga atsižvelgti į tą aplinkybę, kad pats liudytojas teisme pripažino, kad už visą į portalą dedamą medžiagą atsako tik portalo (leidinio) redaktorius, t.y. šiuo atveju nukentėjusysis V. Mačiulis. /.../

 

Iš E. Šiugždos kalbos Kauno apygardos teisme

„Viešą laišką Vidui Mačiuliui“ rašiau perskaitęs du straipsnius portale kaunozurnalistai.lt (toliau sutr. kzlt), kuriam vadovauja ir kurį redaguoja V. Mačiulis. Pirmasis rašinys buvo „Ar „Naujasis amžius“ teisėtai iš darbo atleido žurnalistę Genovaitę Baliukonytę? Į šį klausimą atsakys teismas“. Kadangi straipsnyje buvo rašoma apie Genovaitės Baliukonytės atleidimą iš darbo mūsų leidykloje VšĮ „Naujasis amžius“, kuris buvo nagrinėtas teismo posėdyje kaip tik dieną prieš tai, t.y. 2013 kovo 15 dieną ir tame posėdyje buvo lankęsis V. Mačiulis, sprendžiau, kad jį yra parašęs kaip tik V. Mačiulis. Kitas rašinys portale kzlt pasirodė 2013 12 28 ir vadinosi „Laikraščio „XXI amžius“ redaktorius Edvardas Šiugžda, likęs redakcijoje be žurnalistų, traukiasi iš laikraščio vadovo posto?“ Abu šie straipsniai buvo nepasirašyti, t.y. jų autorių pavardės nebuvo nurodytos, ir todėl pagal bendras žurnalistines taisykles abu rašiniai, kaip ir kiti tame portale nepasirašyti rašiniai, priklausė portalo redaktoriui V. Mačiuliui. Buvau įsitikinęs, kad rašinį tuoj pat skubiai parašęs ir į portalą kitą dieną po teismo posėdžio įdėjo redaktorius V. Mačiulis, taip pat ir antrąjį anoniminį, t.y. be pavardės, straipsnį parašė tas pat V. Mačiulis. Taip pat visiems žurnalistams yra žinoma, kad pagal VIĮ str. 22 p. 7 už visų straipsnių, atspausdintų leidinyje, turinį atsako redaktorius. Posėdyje 2014 06 03 V. Mačiulio autorystę pripažino ir paliudijo LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius, jis taip pat sakė, kad ir pagal VIĮ nepasirašyti straipsniai priklauso portalui kzlt ir, aišku, jo redaktoriui V. Mačiuliui. Radzevičius patvirtino, kad matęs ir skaitęs V. Mačiulio parašytą komentarą G. Baliukonytės ir VšĮ „Naujasis amžius“ bylinėjimosi klausimu.

Vadovaudamasis tokiu mąstymu ir išvadomis apie rašinių autorystę ir parašiau „Viešą laišką Mačiuliui“. Viešą laišką rašiau kaip vientisą straipsnį, išreikšdamas savo nuomonę, savo nuostatas, galvodamas, kad rašau abiejų rašinių autoriui V. Mačiuliui. Tačiau abiejų rašinių  autorystę pripažino G. Baliukonytė, tai reiškia, kad atsakomybę už abiejų straipsnių portale kzlt prisiėmė G. Baliukonytė, teigdama, kad ji rašė, gal kartu su dviem „kolegomis“, kurių pavardžių ji neatskleidė. Taip išaiškėjo, kad mano manymas buvo klaidingas ir rašydamas savo „Viešą laišką Mačiuliui“ kaip abiejų rašinių autoriui, pasirodo, klydau, bet klydau sąžiningai. Klydau sąžiningai, o iš tiesų buvo blogiau – buvau tyčia suklaidintas, nes pagal visas žurnalistikos nuostatas nesant autoriaus pavardės prie straipsnio jis priskiriamas redaktoriui, taigi V. Mačiulis kažkodėl norėjo suklaidinti ir mane, ir mūsų leidyklos darbuotojus, ir visus portalo straipsnių skaitytojus. Tačiau pirmos instancijos teismas portalo kzlt redaktoriaus atsakomybės už anoniminių rašinių paskleidimą portale klausimo nesprendė ir iškart atleido jį nuo atsakomybės net ir surinkus įrodymus, nors yra akivaizdu, kad už pavarde nepasirašytą rašinį V. Mačiulis yra atsakingas ir kaip redaktorius pagal VIĮ str. 22 p. 7, ir pagal liudytojų parodymus./.../ Tas faktas, kad būtent V. Mačiulis paskleidė mane žeminančius rašinius, prie jų pridėdamas ir Beresniovo piešinius, įrodo, kad būtent V.Mačiulis tvarkė ir komponavo visą rašinių maketą. Nuosprendyje matosi, kad pats V. Mačiulis patvirtino, jog paskleidė rašinius iš įsitikinimo, kad tai tiesa, vadinasi, yra aiškus skleidimo portale kzlt pripažinimas, ką teismas ir privalėjo patvirtinti savo nuosprendyje, o ne apeiti tą klausimą ir V.Mačiulio atsakomybės klausimą. /.../ Nuosprendžio tvirtinimas, jog rašydamas ir paskleisdamas savo „Viešą laišką“ esą tuo siekiau išsikovoti didesnio populiarumo tarp laikraščio skaitytojų, didesnės publikacijų paklausos ir atitinkamai sumenkinti žurnalisto V. Mačiulio autoritetą, yra visiškai neteisingas ir su tokiais teismo teiginiais visiškai nesutinku. Savo parengtame straipsnyje išdėsčiau savo nuomonę apie nederamą V. Mačiulio elgesį, ir todėl teismo išvada, kad „Viešu laišku“ siekiau padidinti laikraščio „paklausą“, yra neparemtas byloje kokiais nors surinktais įrodymais, nes nei aš pats taip teigiau, nei kiti byloje esantys įrodymai tai gali patvirtinti, todėl neaišku, kuo remiantis teismas padarė minėtą išvadą. /.../

„Viešą laišką“ rašiau kaip viešam asmeniui, nes V. Mačiulis jau daug metų vadovauja Žurnalistų sąjungai, yra žinomas asmuo, Žurnalistų sąjungai atstovaujančio portalo valdytojas ir redaktorius (bet tas anaiptol nereiškia, kad V. Mačiulis savo portale, tariamai gindamas nuskriaustą „žurnalistę“, gali mane įžeidinėti, skleisti mane šmeižiančią ir įžeidžiančią informaciją, kenkti mūsų leidyklai ir laikraščiui), todėl visuomenės supažindinimas su kai kuriais jo veiksmais, pareiškiant nuomonę apie negražius, netinkamus V. Mačiulio, kaip atsakingo už portalo kzlt rašinių turinį redaktoriaus, poelgius ir veiksmus kitos leidyklos ir jo redaktoriaus atžvilgiu yra leistinas, priimtinas, pamokantis. /.../

Mano atžvilgiu pirmos instancijos teismas taiko dvejopus (dvilypius) standartus. Neteisėtai ir nepagrįstai išsukdamas nuo atsakomybės V. Mačiulį, teismas nusprendė, kad V. Mačiulio rašinius portale kzlt paskleidė iš įsitikinimo, jog aš esu kaltas, o mano motyvą, kad aš rašiau iš įsitikinimo, teismas atmetė, akivaizdžiai parodydamas save V. Mačiulio pusėje. Taip mano atžvilgiu yra taikoma kaltumo prezumpcija ir netaikyta nekaltumo prezumpcijos, nors baudžiamosios bylose to negali būti – žmogus nėra kaltas, jeigu jis nėra teismo pripažintas kaltu. Taip pat teismo nuosprendyje teigiama, jog aš esą nepateikiau įrodymų, kad mano straipsnis nėra šmeižtas – taip nuosprendyje rašoma irgi nesąmonė, kad aš esą nepateikiau įrodymų, jog esu nekaltas, t.y. teismas akivaizdžiai pažeidė nekaltumo prezumpciją. Iš tiesų V. Mačiulis privalėjo pateikti įrodymus, kad aš jį apšmeižiau, tačiau teismas iš V. Mačiulio nepareikalavo tokių įrodymų ir pats teismas be jokių įrodymų nusprendė, kad aš šmeižiau V. Mačiulį. /.../

Mane žeminančius ir šmeižiančius rašinius portale kzlt paskleidė būtent V. Mačiulis. Tačiau teismas teigia, kad neįrodyta, jog rašinius yra rašęs V. Mačiulis. Tuo pat metu kokių nors išvadų apie rašinių paskleidimą portale kzlt teismas išvis nekalba, t.y. teismas pabėga nuo įvertinimo, kas paskleidė mane žeminančius rašinius. O juk pats V. Mačiulis pripažįsta, kad jis portale kzlt paskelbė apie G. Baliukonytės bylą ir įdėjo rašinius į portalą kzlt ir tą padarė, t.y. paskleidė, iš įsitikinimo. Ir tai patvirtinama ir teismo nuosprendyje. Teismas byloje nepateikė įrodymų dėl mano nusikaltimo ir kaltės. Taigi pirmos instancijos teismas priėmė visiškai neteisingą nuosprendį mano atžvilgiu, nubausdamas mane už mano nuomonės pareiškimą dėl neteisėtų V. Mačiulio veiksmų, kartu išteisindamas V. Mačiulį, kaip tariamai „nerašiusį“ jokių prieš mane nukreiptų ir šmeižikiškų straipsnių, nors ir pripažindamas juos paskleidus portale kzlt. /.../

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija