Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Du Palėvenės klebonai

Kunigo Leono Kleniausko kapas Palėvenės kapinėse

Prie kunigo Juozo Laurenčiko įrengtos parapijos salės Palėvenės parapijos angelaičiai su Jonu Baranausku

Kun. Juozas Laurenčikas

Prie klebono senojo „Fordo“. Dešinėje (su kepure rankoje) – Palėvėnės bažnyčios vargonininkas Povilas Grakauskas

Pirmoji Komunija 1933 metais. Centre – kun. Juozas Laurenčikas

Norime papasakoti apie du kunigus, dirbusius Palėvenės parapijoje (Kupiškio dekanatas). Rugsėjį Palėvenės parapijoje 1919–1934 metais dirbusiam kun. Juozui Laurenčikui sukako 130 metų nuo gimimo ir 50 – nuo mirties. O kun. Leonas Kleniauskas išdirbo šioje parapijoje tris dešimtmečius. Galbūt atsiras skaitytojų, kurie galėtų papildyti čia pateikiamus faktus.

Kun. Leonas Kleniauskas (1838–1866–1913)

Leonas Kleniauskas gimė 1838 metais. Buvo kilęs iš Žemaičių bajorų. 1861 metais baigė Raseinių bajorų mokyklą. Mokėsi Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijoje. 1866 metais įšventintas kunigu. Buvo vikaras nuo 1866 metų rugpjūčio Veiviržėnuose, nuo 1868 metų – Anykščiuose, kartu mokytojavo liaudies mokykloje.

1874 m. balandžio 8 d. paskiriamas į Palėvenės parapiją klebonu administratoriumi po kun. Jono Jutkevičiaus mirties.

Palėvenėje kun. L. Kleniauskas klebonavo tris dešimtmečius ir dirbo iki mirties. Atstatė 1851 metais perkūno sudegintą bažnyčios varpinės bokštą. Labai sumaniai vykdė šventoriaus aptvėrimo darbus. Buvo įvesta tokia tvarka: kiekvienas parapijietis, turintis 20 ha žemės, privalėjo atvežti du vežimus akmenų šventoriaus tvorai. Rūpinosi ūkio reikalais, kadangi bažnyčia turėjo nemažai žemės. Taip buvo išrinkti iš laukų akmenys, kuriuos irgi panaudojo šventoriaus tvorai, pastatė didelį klojimą, gerai įdirbo žemę. Šventoriaus tvoroje buvo išmūryta 14 stilingų kryžiaus kelio stočių bokštelių su kryžiaus kelių paveikslais, tapytais ant drobės. Į šventorių ir šiandien patenkama pro puošnius vartus – bromą, kuris mūrytas kun. L. Kleniausko rūpesčiu. Nuo buvusio vienuolyno sienos iki pat Lėvens upės kunigas užveisė didžiulį sodą, kuriame pasodino apie 300 įvairių vaismedžių. Bažnyčioje ir dabar yra jo nupirktos trys puošnios klausyklos, ant sienų – labai gražios gipsinės kryžiaus kelio stotys. Tai – Vilniaus meistrų darbas. Bažnytinės vyresnybės kun. L. Kleniauskas buvo vertinamas kaip labai geras ganytojas. Kunigas mirė 1913 metais, būdamas 75 metų. Palaidotas Palėvenės kapinėse.

Kun. Juozas Laurenčikas (1885–1909–1965)

Juozas Laurenčikas gimė 1885 m. rugsėjo 7 d. Užraiščių vienkiemyje, Raguvos parapijoje. 1895–1898 metais mokėsi Raguvos pradinėje mokykloje, 1898–1903 metais mokėsi Šiauliuose privačiai. Maskvoje išlaikęs egzaminus gavo apskrities mokinio liudijimą. 1904 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją ir 1909 metais ją baigė. 1909 metų birželį įšventintas subdiakonu, 1909 metų rugsėjį – diakonu, o vėliau – kunigu. Pirmoji kunigystės vieta – Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia gamtos grožio nestokojančiame kampelyje. Čia nuo 1909 metų spalio iki 1916 rugsėjo 1 dienos dirbo vikaru. Neišdirbęs metų, buvo paskirtas Vidžių parapijos (Breslaujos apskritis, dar vadinta Breslaujos pavietu) klebonu. Neteko net praverti šios bažnyčios durų. Apie  grįžimo priežastis kun. J. Laurenčikas Žemaičių vyskupijos kurijai išsiųstoje telegramoje 1919 m. spalio 29 d. rašė, kad lenkai jo į Vidžius neįsileido, jis lenkų buvo žiauriai sutiktas, keletą dienų buvo sulaikę. Su žandaro palyda kunigas su visu gyvuoju ir negyvuoju inventoriumi buvo grąžintas už demarkacinės linijos. Taip Vidžių parapija liko be klebono. Tokiu būdu lenkų okupacinė vyriausybė kliudė vykdyti bažnytinės valdžios jurisdikciją. Po šio įvykio paskiriamas klebonu-administratoriumi Smalvų Švč. Mergelės Marijos Rožinio bažnyčioje. Čia dirbo nuo 1916 m. rugsėjo 1 d. iki 1918 metų balandžio. 1918 metų balandžio – 1919 metų spalio mėnesiais dirbo kuratu prie Velykių Šv. apaštalo Andriejaus filinės bažnyčios. 1919 m. lapkritį kun. J. Laurenčikas paskiriamas klebonu-administratoriumi į Palėvenės Šv. Dominyko parapiją. Čia jis tarnavo 15 metų – iki 1934 m. sausio 6 d.

Atvykęs į Palėvenės Šv. Dominyko pono Počobuto pastatytą barokinio stiliaus bažnyčią, randa 1865 metais uždarytą vienuolyną, gerai sutvarkytą kun. Leono Kleniausko ūkį, nemažai žemės. Taip jis tampa visų pirma gaspadoriumi, o ne kunigu. Aukštas, stambus, gražios išvaizdos, šviesiaplaukis jaunas kunigas parapiją tvarkė sumaniai. Remonto prašosi apleisti vienuolyno pastatai. Palėvenės parapijoje pajamos yra labai mažos, ir nori ar nenori, esi priverstas tvarkyti ūkį, nes kitaip gyvenimo sąlygos būtų neįmanomos. Jo darbo Palėvenėje laiku vienuolyno kiemas buvo pilnas gyvulių. Kun. J. Laurenčikas laikė tris arklius, gerai išdirbdavo žemę, augino cukrinius runkelius, turėjo samdinių: du bernus (bundinykus), dvi mergas, piemenį. Kunigas rašė laiške vyskupui: „Iš ūkio išlaikau atlaidus, apmoku bažnyčios tarnams, už bažnytinius patarnavimus tenka pasitenkinti tiek, kiek kas duoda“. Jis pabrėžia: „Ūkis ir asmeninis gerbūvis niekuomet nebuvo mano gyvenimo tikslas“.

1923 metais kun. J. Laurenčikas garbingajam ganytojui rašo: „Dabartiniu laiku prie Palėvenės parapijos priklauso 2880 katalikų. Dauguma parapijiečių yra geri katalikai, bet tarp kviečių randasi ir kukalių, kurių gyvenimas neatitinka katalikų gyvenimo. Dalis jųjų, ypač grįžusiųjų iš Amerikos arba Rusijos, yra užsikrėtę pasaulėžiūra, priešinga katalikams. Bet bendrai paėmus ar įsitikinimu, ar gyvenimu nutolusių nuo tikėjimo ir doros yra nedaug. Parapijos ribose yra dvi mokyklos, kur lankosi apie 130 vaikučių. Draugijos yra sekančios: pavasarininkų – 34 nariai, tretininkų – 120 narių, gyvojo rožinio – 280 narių, ūkininkų draugijos skyrius – 49 nariai. Pavasarininkai yra įsikūrę knygynėlį ir yra įsikūrusi sekcija skleisti katalikiškąją spaudą. Katalikiškųjų laikraščių mano žiniomis pareina 82 egzemplioriai“. Visoms šioms katalikiškoms organizacijoms reikia kunigo dėmesio, jo pagalbos. Jis – šių organizacijų dvasios tėvas. Jam talkino jauni atostogauti į Palėvenę atvykę kunigai H. Priealgauskas, V. Švagždys, P. Dzegoraitis, Pamarnakių kaimo pasididžiavimas jaunas klierikas Antanas Juška, bažnytinių organizacijų globėjas Jonas Baranauskas. Kun. J. Laurenčikas, atvykęs į Palėvenę, apsodino kelią į miestelį nuo Noriūnų žilvičiais. Tiesa, jų jau nėra, galime pamatyti tik nuotraukose.

Kun. J. Laurenčikas buvo meniškos sielos žmogus, mėgo meną, grožį. Norėjo, kad ir bažnyčioje tai atsispindėtų. Jo svajonė buvo turėti gerą bažnyčios chorą, todėl 1925 metais kunigas pasikvietė nuo Salako laikų pažįstamą jauną vargonininką, baigusį Salako Alekso Stasiūno vargonininkų mokyklą, Povilą Grakauską.

1927 metais kunigas kreipiasi į vyskupą prašydamas, kad leistų apytuštį vienuolyno svirną pritaikyti parapijos salei, nes katalikiškos organizacijos neturi, kur rinktis ir plėtoti savo veiklą. Jis rašo: „Nuolankiai prašau Jūsų Ekscelencijos leisti man minėtąjį svirną išremontuoti, iškirsti langus ir duris ir paversti parapijos sale“. Leidimą gavęs įrengė erdvią parapijos salę su modernia scena. Salė nebūdavo tuščia – čia būrėsi skaitlingos bažnytinės organizacijos, vykdavo spektakliai, koncertai, buvo pastatyta net suflerio būdelė. Senųjų palėveniečių albumuose rasime angelaičių, pavasarininkų, nusifotografavusių prie parapijos salės, nuotraukų.

Pirmojo Pasaulinio karo metu bažnyčios varpus vokiečiai išsivežė į Vokietiją. 1929 metais kun. J. Laurenčiko rūpesčiu bažnyčiai nupirkti nauji gustaliniai varpai: pirmasis vardu „Joanes“, tonas „fis“, sveria 912 kilogramų, kainavo 3650 litų, antrasis varpas „Dominicus“, tonas „a“, sveriantis 480 kilogramų, kainavo 2275 litus. Pargabenimui ir įrengimui išleistas 791 litas. Iš viso varpų nupirkimas ir įrengimas kainavo 6716 litų. Palėvenės pašto agentūros kūrimą kun. J. Laurenčikas pavedė savo jaunam vargonininkui P. Grakauskui. Taigi 1929 m. rugsėjo 29 d. sename špitolės pastate duris atvėrė pašto agentūra, įvestas telefonas.

1930 metais į Palėvenę kun. J. Laurenčiko kvietimu buvo atvykęs Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Jo garbei prie bažnyčios vartų buvo pasodinti ąžuoliukai, kurie šiandien jau didžiuliai plačiašakiai ąžuolai. Kun. J. Laurenčiko rūpesčiu praplečiamos Palėvenės kapinės. Kaip sakė kun. Antanas Juška, kunigas Laurenčikas buvo visapusiškas, pažangus žmogus, įsigijo seną „Fordą“, bažnytinį ūkį tvarkė pagal agronomų nurodymus. Prieš Šv. Velykas pas kleboną atvažiuodavo jo sesuo ir tapdavo Velyke ir klebonijos virtuvėje sėsdavo prie didžiulės krosnies. Ant jos pakraštėlio šildė vaško indelius, o maža adatėle margino kiaušinius. Primargindavo didžiulį dubenį. Šv. Velykų stalą dengdavo svetainėje. Patiekdavo paruoštus valgius: keptą rūkytą kumpį, pyragus, pačios keptą šakotį, pačios virtą krupniką. Svečiai nesėsdavę, o paėmę lėkštutes, eidavę aplink stalą ir atsipjaudavę, kas patinka.

1932 metais kunigas susirgo plaučių liga. Jis rašo vyskupui prašymą, kad jį perkeltų į kitą parapiją, nes jo sveikatai pakenkė drėgni vienuolyno mūrai. Dėl pablogėjusios sveikatos iškeltas iš Palėvenės dar dirbo Dusetose, Užpaliuose, Vadaktėliuose. 1949–1955 metais buvo kalintas. Mirė 1965 m. sausio 5 d., palaidotas Raguvoje.

Parengė Aldona Ramanauskienė

© 2015 „XXI amžius“