Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Kaltinimai – iš klastočių

Algimantas ZOLUBAS

Kazys Škirpa

Vis nenurimsta žymius rezistencijos dalyvius Kazį Škirpą, Juozą Brazaitį ir Joną Noreiką dalyvavimu žydų genocide kaltinantys asmenys. Savo kaltinimams pagrįsti viešumon jie vis mesteli įvairių „dokumentų“ ir „liudijimų“.

1941 metų birželio sukilimą surengė ir vykdė Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), kurio iniciatorius ir vadovas buvo Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vokietijai Kazys Škirpa. Jo atminimo ženklų panaikinimo siekiantys asmenys teigia, kad LAF savo antisemitiniais atsišaukimais, parengtais Berlyne ir perskaitytais pirmomis sukilimo dienomis Lietuvoje, neva prisidėjo prie holokausto, gal net inicijavo jį.

Ta proga prisimintina, kad Izraelio istorikas Dovas Levinas yra paskleidęs žinią, jog sukilėliai dar iki įžengiant vokiečių kariuomenei, 40 Lietuvos vietovių neva pradėjo naikinti žydus. Pasak D. Levino, lietuviai žydus neva žudė ir Antrajam pasauliniam karui pasibaigus jau sovietų okupuotoje Lietuvoje. Esą lietuviai, sugrįžę prie savo ydų, keliuose miesteliuose ir kaimuose nužudė išlikusius žydus, savo buvusius kaimynus („Trumpa žydų istorija Lietuvoje“). Tačiau Lietuvos istorikų atlikti tyrimai nepatvirtino, kad iki vokiečių atėjimo žydai buvo žudomi todėl, kad jie žydai („Genocidas ir rezistencija“, 2001, nr. 1(9)). Liudas Truska recenzijoje „Kai į istoriją žiūrima pro Holokausto prizmę“ ir monografijos „Lietuvių tautos sukilimas 1941 m. birželio 22–28 d.“ autoriai sovietų istoriografinės propagandos LAF priskirtus antisemitinius dokumentus yra pripažinę akivaizdžiomis klastotėmis.

Grūmėsi visa tauta

Šiomis dienomis sukanka 95 metai, kai 1920-aisiais prie Širvintų ir Giedraičių sprendėsi Lietuvos likimas. Po Suvalkų sutarties sulaužymo 15 tūkstančių karių Želigovskio armija, susidedanti iš l-osios lietuvių-gudų divizijos, 13-ojo Vilniaus ulonų pulko, užėmę sostinę Vilnių, toliau puolė šiaures vakarų kryptimi, užėmė trečiąją dalį Lietuvos teritorijos. Lietuvos valstybė atsidūrė ties išnykimo riba. Jaunutei Lietuvos kariuomenei mūšiuose ties Širvintomis ir Giedraičiais puolimą pavyko sustabdyti. Lapkričio 19–21 dienomis lenkai buvo sumušti. Lietuvos kariuomenė pradėjo kontrpuolimą. Kautynių metu pro kairįjį fronto sparną prasiveržė Mstislavo Butkevičiaus kavalerijos brigada, persikėlusi ties Kavarsku per Šventąją, plėšikaudama pasuko į Vidurio lygumą, prie Nevėžio iki Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo gimtinės, jo senelių dvaro. Tada šauliai sujudo tartum paliestas bičių avilys. Pirmieji traukiantiems prie Nevėžio krantų pastojo kelią Truskavos šauliai. Iki šio laiko išaiškintos ne visos to įvykio aplinkybės. Skelbiama, kad žuvo du šauliai – Jonas Ambruožas ir Stasys Klimaitis, kurių portretai prieškariu kabėjo Ramygalos progimnazijos salėje. Tačiau vietiniai, tremtinė Vincė Valonienė, kuri parodė žuvusio Jono Ambruožo kapą Truskavos kapinėse, ir karys savanoris Vaclovas Janionis tvirtina, kad lenkų raiteliai kardais sukapojo tris šaulius. Jonas Ambruožas palaidotas Truskavos kapinėse, Stasį Klimaitį išsivežė savieji į Vadoklius, o trečią giminės išsivežė kažkur dar toliau.