Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Pro Deo
et Patria

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Globalinio solidarumo ir teisingumo keliu

Apie popiežiaus Pranciškaus užduotis tarptautiniam forumui ir tarpreliginiam dialogui

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus sveikinasi su jį pasitikusiu Kenijos prezidentu Uhuru Kenijata ir jo žmona Margareta

Apžvelgiant popiežiaus Pranciškaus vizitą trijose Afrikos valstybėse ir jo ten išsakytas esmines mintis, ypač norisi susitelkti į mums visiems svarbius globalinio solidarumo ir teisingumo klausimus dabar Paryžiuje vykstančios šalių vadovų konferencijos COP21 klimato kaitos klausimais kontekste. Apie tai Šventasis Tėvas kalbėjo Kenijos sostinėje Nairobyje įsikūrusioje Jungtinių Tautų Organizacijos atstovybėje vykusiame tarptautiniame susitikime, paliesdamas ir kitas aktualijas (kovos su skurdu, už normalių gyvenimo sąlygų (habitato) garantavimą, lygių galimybių pasaulinėje prekyboje sudarymą) žmonių ir tautų bendrijos problemas. Nairobyje įvyko ekumeninis ir tarpreliginis popiežiaus Pranciškaus susitikimas su skirtingų tikybų dvasiniais lyderiais, kuriame jis pabrėžė ypatingą dialogo ir bendradarbiavimo poreikį kovoje su tragiškomis terorizmo apraiškomis, kurias dažnai sąlygoja religinė nesantaika ir ekstremizmas.

Jo gailestingumas mums

Kun. Vytenis Vaškelis

Gailestingumą pažįstame pagal jo vaisius. Jei kas nors, užmiršęs savo poreikius, pavyzdžiui, išklauso įvairių gyvenimo bėdų prispaustą besiskundžiantįjį, kai gali, dalykiškai jam pataria, jei reikia, sušelpia ir bet kuriuo atveju jį palydi su malda, toks žmogus turi niekada nenykstančio gailestingumo lobio dalį savo viduje ir palankumą Viešpaties artumoje. Tikintysis, nesigirdamas savo gerais darbais ir pernelyg nesvarstydamas, kad net savo mažu, bet nesavanaudišku altruistiniu dvasiškai kenčiančiojo pagerbimu prisideda prie visuotinės Dievo Karalystės, dėl kurios buvo sumokėta didelė išpirkos kaina (Mk 10, 45), plėtimosi, išties geriausiu būdu pašlovina Jėzų (Mt 25, 40). Be abejo, tik iš nuoseklaus dvasinio gyvenimo – maldos bei Dievo žodžio apmąstymo – malonei veikiant užauga tikri veiklaus gailestingumo vaisiai, kurių „nebenušaldys“ bekompromisis Mokytojo įspėjimas: „Kam vadinate mane: „Viešpatie, Viešpatie“, o nedarote, ką sakau?!“ (Lk 6, 46).

Kelionė Dievo tarno Teofiliaus Matulionio gyvenimo takais Latvijoje

Bendra nuotrauka Bikavos Jėzaus Širdies bažnyčioje

„XXI amžiuje“ jau rašėme apie dvi keliones, kuriose grupė Kaišiadorių vyskupijos maldininkų keliavo Dievo tarno Teofiliaus Matulionio gyvenimo takais Lietuvoje. Šiandien pasakosime apie tų pačių maldininkų kelionę T. Matulionio gyvenimo takais Latvijoje. Pagaliau svajonė tapo tikrove. Rugsėjo 21-ąją, apaštalo Mato šventės dieną, pasukome link to krašto, kuriame kun. T. Matulionis pradėjo apaštalinę tarnystę. 1900 m. kovo 4 d. įšventintas kunigu, kovo 7-ąją seminarijos koplyčioje jau aukojo pirmąsias šv. Mišias. Kiek pailsėjęs tėviškėje Daugailiuose, iškeliavo pas savo kaimenę. Pirmoji parapija – Latvijoje, tai buvo Varaklianai; 1900 m. birželio 26 d. paskirtas jos vikaru. Žmonių buvo pamiltas, tačiau kiek daugiau nei po metų teko klebono pareiga gretimoje Bikavos parapijoje. Šie du Latvijos miesteliai ir buvo kelionės tikslas.

Ypatinga šventojo Juozapato šventė Vilniuje

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Dvasininkai ir pasauliečiai Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų (unitų) bažnyčioje po iškilmingų šv. Mišių. Centre sėdi: arkivyskupas Gintaras Grušas, vyskupas Irinėjus (Ihoris Bilyk) OSBM ir apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Pedras Lopesas Kvintana

Šių metų šv. Juozapato šventei ukrainietis vyskupas Irinėjus (Ihoris Bilyk) OSBM, popiežiaus kanauninkas ir popiežiaus kvietimu besidarbuojantis Marijos Madžiore bazilikoje, į Lietuvą, Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčią, amžinam saugojimui atvežė šventojo Juozapato relikviją. Relikvijos pristatymas bažnyčioje – procesija apie bažnyčią, palaiminimas relikvija, galimybė kiekvienam pasimelsti prie jos – suteikė šv. Juozapato šventei ypatingą dvasinę palaimą.

Šv. Mišios

Lapkričio 14 dieną Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų (unitų) bažnyčioje meldėsi ne tik Lietuvos ukrainiečiai (vilniečiai, jonaviškiai, kauniečiai, klaipėdiškiai, elektrėniškiai), bet atvykusieji iš Lenkijos, Baltarusijos ir gausus būrys lietuvių.

Du Palėvenės klebonai

Kunigo Leono Kleniausko kapas Palėvenės kapinėse

Norime papasakoti apie du kunigus, dirbusius Palėvenės parapijoje (Kupiškio dekanatas). Rugsėjį Palėvenės parapijoje 1919–1934 metais dirbusiam kun. Juozui Laurenčikui sukako 130 metų nuo gimimo ir 50 – nuo mirties. O kun. Leonas Kleniauskas išdirbo šioje parapijoje tris dešimtmečius. Galbūt atsiras skaitytojų, kurie galėtų papildyti čia pateikiamus faktus.

Kun. Leonas Kleniauskas (1838–1866–1913)

Leonas Kleniauskas gimė 1838 metais. Buvo kilęs iš Žemaičių bajorų. 1861 metais baigė Raseinių bajorų mokyklą. Mokėsi Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijoje. 1866 metais įšventintas kunigu. Buvo vikaras nuo 1866 metų rugpjūčio Veiviržėnuose, nuo 1868 metų – Anykščiuose, kartu mokytojavo liaudies mokykloje.

Mano bendravimas su vyskupu Antanu Deksniu

Danguolė JONAITIENĖ

Vysk. Antanas Deksnys

Tvarkydama paveldėtą savo dėdės poeto, prozininko, dailininko ir kunigo Petro Markevičiaus archyvą, radau jam rašytus vyskupo Antano Deksnio laiškus. Tada pati išdrįsau parašyti jam laišką. Žinojau, kad jis gyvena Vokietijoje, todėl reikėjo gauti jo adresą. Pirmą kartą jam parašiau 1987 metais. Buvo malonu, kai gavau jo atsakymą. Vėliau vysk. A. Deksniui nusiunčiau tris kun. P. Markevičiaus poezijos knygeles, išleistas po jo mirties. Vyskupas vėl susidomėjo ir paskui man daug laiškų parašė. Jie buvo laukiami ir šilti, kad gavusi jaučiausi palaiminta kaip šventėje. Mūsų bendravimas laiškais ilgai tęsėsi. Iš Vokietijos ir Italijos išsiųsti vysk. A. Deksnio laiškai būdavo parašyti ant gražių atvirukų, o įvairiomis progomis rašyti sveikinimai suteikdavo džiaugsmo ir stiprybės (man jau 90 metų!). Vysk. A. Deksnys atsiuntė man net paties šv. popiežiaus Jono Pauliaus II jam užrašytų atvirukų, kuriuose buvo ne tik Šventojo Tėvo portretai, bet ir įvairūs šventi paveikslėliai. Popiežius vysk. A. Deksnį pasveikindavo su Šv. Velykomis (vyskupas man atsiuntė 1981 metais Šventojo Tėvo jam siųstą atviruką su kitoje pusėje esančiu jo paties įrašu). Vysk. A. Deksnys man atsiuntė ir popiežiaus Pauliaus VI 1969 metais jam siųstą sveikinimą tapus vyskupu. Paskutinis vyskupo rašytas laiškas man atėjo jo adresuotas 1992 m. gruodžio 12 d. data. 1993 metais vyskupas susirgo ir po ligos komplikacijų negalėjo skaityti ir rašyti. Jis galėjo tik kalbėti ir vaikščioti. Mudviejų ryšys vis tiek nenutrūko – mano vyskupui rašytus laiškus jam perskaitydavo prel. Paulius Jatulis, buvęs vyskupo sekretoriumi, o Jo Ekscelencijos atsakymus man irgi jis parašydavo. Deja, 1995 m. balandžio 24 d. prel. P. Jatulis staiga mirė. Tada kitas vysk. A. Deksnio sekretorius kun. Domininkas Valentis atsiuntė man informaciją apie prel. P. Jatulio mirtį ir nekrologą. Po prel. P. Jatulio mirties ryšys su vysk. A. Deksniu nenutrūko. Jį savo tarpininkavimu padėjo palaikyti kun. D. Valentis. Ir štai 1999 m. gegužės 19 d. gavau jo atsiųstą liūdną žinią, kad Vokietijoje, Bad Viorishofene, gegužės 5 dieną vysk. A. Deksnys mirė.

Susitiko su bičių žinovu

Lietuvos bitininkas ir sodininkas, biomedicinos mokslų daktaras Algirdas Amšiejus Smėlynės bibliotekoje

PANEVĖŽYS. Smėlynės bibliotekoje (Smėlynės g. 49) lankėsi bene garsiausias Lietuvos bitininkas ir sodininkas, biomedicinos mokslų daktaras, dėstytojas ir tiesiog vaikščiojanti bitininkystės enciklopedija – Algirdas Amšiejus. „Atėjo toks metas, kai norisi savo patirtį perduoti kitiems, dalintis vertingomis per ilgus darbo metus įgytomis žiniomis. Šiandien to ir atvykau“, – prisistatė svečias. Jis pasiguodė, jog nors bitininkauja jau nuo 1976 metų (į šią veiklą yra įtraukęs visą šeimą – nuo vaikų, anūkų, iki žentų), nuolat dalyvauja įvairiuose pasauliniuose seminaruose Korėjoje, Kijeve, Buenos Airėse ir kitur, daug kas jį televizijos dėka geriau pažįsta kaip sodininką. Pats Algirdas gana kuklus, save laiko „paprastu dzūkeliu, ūkininku“, viską pasiekusiu savo galva, mokslu ir rankomis.

Pristatyti Dzūkijos šviesuolio dienoraščiai

Rašytojas Henrikas Gudavičius, fotomenininkas Algimantas Černiauskas ir Gediminas Kajėnas

VARĖNA. Viešojoje bibliotekoje pristatyta Dzūkijos šviesuolio, gamtininko, publicisto, Bernardinai.lt bendradarbio Henriko Gudavičiaus knyga „Laiškai iš kaimo“. Renginyje dalyvavo autorius Henrikas Gudavičius, fotomenininkas Algimantas Černiauskas, Bernardinai.lt kultūros redaktorius Gediminas Kajėnas, Dzūkijos nacionalinio parko Gamtos skyriaus vedėjas dr. Mindaugas Lapelė.

Svečiai pasakojo, kaip prieš 25 metus iš Vilniaus į Dzūkiją dalyvauti Dzūkijos nacionalinio parko kūrimo darbuose atvyko žemaitis Henrikas Gudavičius. Apsistojo nuošalioje sodyboje netoli Liškiavos, prie Kriūčiaus upelio. Tapęs parko ekologu, kalbino senolius dzūkus, užrašinėjo jų pasakojimus, inicijavo laikraščio „Šalcinis“, populiarinančio Dzūkijos etninės kultūros ir gamtos vertybes, vėliau ir knygų serijos apie etnografinius parko kaimus leidimą. Netoli Krūčiaus upelio įkūrė sodą, jame augina ir veisia retuosius ir vaistinius augalus.Vaikščiodamas prisirenka augalų sėklelių, pasėja savo sode, augina, vėliau perkelia augalėlius į jiems tinkams vietas, kad neišnyktų. Rūpinimasis augalais, supančia aplinka, kasdieniai tyrinėjimai, pokalbiai su kaimo senoliais – viskas užfiksuota, užrašyta. Taip ekologo užrašai tapo knygomis „Gamtmeldžio sodas“ (2013), „Laiškai iš kaimo“ (2014). „Pamenu, kartą jis prisipažino, kad sunkiausia rašyti dieną, nes labai rūpi pažiūrėti, kas darosi gamtoje“, – kalbėjo A. Černiauskas.

65 bibliotekos metai

Iš kairės: Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis, aktyviausia skaitytoja senjorų grupėje Olga Gedgaudienė, jauniausia skaitytoja Aristėja Jakševičiūtė su tėčiu

KLAIPĖDA. Apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka šventė savo 65-ąjį gimtadienį. Bibliotekoje, įkurtoje 1950 m. spalio 1 d., gimtadienio renginiai vyko visą savaitę. Kasdien nuo spalio 19-osios atminimo dovanomis buvo pagerbiamas tądien kas 65-asis apsilankęs skaitytojas, bibliotekos skolininkams suteikti „atlaidai“ – per pusę sumažintos įsiskolinimų sumos, o spalio 23 dieną į bibliotekos renginių salę rinkosi šventiškai nusiteikę darbuotojai, aktyviausi skaitytojai, bibliotekos rėmėjai bei partneriai.

Renginio metu direktorius Juozas Šikšnelis pateikė kondensuotą ir konceptualią bibliotekos istorijos apžvalgą „65 faktai, įvykiai, svarstymai iš bibliotekos istorijos“. Keletą įdomesnių pateikiame Jūsų dėmesiui: biblioteka tik du kartus keitė adresą: pirmiausia ji veikė dabartinėje Turgaus (tada P. Cvirkos) gatvėje, 1952 metais perkelta į Gerlachų rūmus, kur yra ir dabar; užtat penkis kartus keitė pavadinimus ir vadinosi Klaipėdos srities viešąja, Klaipėdos miesto viešąja, Klaipėdos viešąja, Klaipėdos viešąja I. Simonaitytės ir Klaipėdos apskrities viešąja I. Simonaitytės biblioteka. Tris kartus keitė steigėjus: du kartus buvo Kultūros ministerijos, kartą – apskrities viršininko administracijos pavaldumo. Direktorių buvo 4 ir visi vyrai, nors pastarieji sudarė tik 5 proc. darbuotojų. Bibliotekos lentynos yra 18,5 km ilgio. Dabar fonduose bemaž milijonas spaudinių. Seniausias I. Simonaitytės bibliotekoje esantis leidinys – Theologia moralis, išleistas Antverpene 1678 metais. Be spaudinių, saugomas turtingas kraštotyrininko Bernardo Aleknavičiaus archyvas, tapytojo V. Rimkaus, poetų keturvėjininko S. Šemerio ir dalis P. Drevinio asmeninių fondų, filosofo A. Tytmono rankraščių ir knygų rinkinys, fotografo A. Dapkevičiaus archyvas, kalbininko prof. A. Salio itin vertingų senųjų leidinių kolekcija. Didžiuojamės ir džiaugiamės AdM (iš Klaipėdos krašto pasitraukusių gyventojų – memelenderių) archyvu. Bibliotekos pastatų komplekse dera du amžiai – XIX ir XXI, skirtumas tarp paminklinio pastato ir naujojo – beveik pusantro šimtmečio. Yra net 7 parodų erdvės bei trys salės renginiams. Per metus organizuojama bemaž pusė tūkstančio renginių, kompiuterinio raštingumo mokoma apie 500 gyventojų. Bibliotekoje dirba – 99 darbuotojai, iš jų 69 – bibliotekininkai. Amžiaus vidurkis – 47 metai. Paskaičiuota, kad nuo 2006 metų, kai duris atvėrė naujoji biblioteka, joje apsilankė 3 milijonai lankytojų, o trimilijonine lankytoja tapo jauniausia skaitytoja bibliotekoje Aristėja Jakševičiūtė.

Ekspedicija – atradimai ir praradimai

Nacionalinė ekspedicija „Nemunu per Lietuvą“ išplaukia iš Kauno Ričardo Šaknio nuotrauka

Per LRT visą rudenį rodyta nacionalinė ekspedicija „Nemunu per Lietuvą“. Ką pamatėme, viskas buvo įdomu, svarbu ir naudinga. Tai – ir brolių Juškų muziejus Vilkijoje, ir panemunių žmonės, jų vaišingumo ypatumai, o svečių priėmimas dar labiau paryškino kiekvieno krašto savitumą. Daugelį turėjo sujaudinti sutiktuvės Bitėnuose, kur pasipuošę tautiniais rūbais ekspedicijos laukė Mažosios Lietuvos atstovai, o mažoji pasakotoja gražia vietine tarme ir sužavėjo, ir parodė, kad jaunoji karta teikia daug vilčių. O ką ir bekalbėti apie nuostabius, tiesiog pasakiškus panemunių gamtos vaizdus. Sunku patikėti, kad gyvename tokiame gražiame ir mielame krašte, o pirmaujame emigrantų skaičiumi.

Kaip saulėtą dieną pasitaiko debesėlių, jų matėsi ir šioje gražioje, spalvingoje ir žymių žmonių nestokojančioje ekspedicijoje. Vieną dieną lyg perkūnas iš giedro dangaus driokstelėjo žinia. Tai įvyko rugsėjo 29 dieną, kai televizijos laidoje išgirdome, kad Suvalkijoje „iš principo spaudos draudimo tai nebuvo“, taigi nedraudė ir lotyniško raidyno.