Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Kaltinimai – iš klastočių

Algimantas ZOLUBAS

Kazys Škirpa

Juozas Brazaitis

Jonas Noreika

„Žemaičių žemėje“ išspausdintas LAF atsišaukimas

Joshua Eilberg‘o liudijimas

Vis nenurimsta žymius rezistencijos dalyvius Kazį Škirpą, Juozą Brazaitį ir Joną Noreiką dalyvavimu žydų genocide kaltinantys asmenys. Savo kaltinimams pagrįsti viešumon jie vis mesteli įvairių „dokumentų“ ir „liudijimų“.

1941 metų birželio sukilimą surengė ir vykdė Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), kurio iniciatorius ir vadovas buvo Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vokietijai Kazys Škirpa. Jo atminimo ženklų panaikinimo siekiantys asmenys teigia, kad LAF savo antisemitiniais atsišaukimais, parengtais Berlyne ir perskaitytais pirmomis sukilimo dienomis Lietuvoje, neva prisidėjo prie holokausto, gal net inicijavo jį.

Ta proga prisimintina, kad Izraelio istorikas Dovas Levinas yra paskleidęs žinią, jog sukilėliai dar iki įžengiant vokiečių kariuomenei, 40 Lietuvos vietovių neva pradėjo naikinti žydus. Pasak D. Levino, lietuviai žydus neva žudė ir Antrajam pasauliniam karui pasibaigus jau sovietų okupuotoje Lietuvoje. Esą lietuviai, sugrįžę prie savo ydų, keliuose miesteliuose ir kaimuose nužudė išlikusius žydus, savo buvusius kaimynus („Trumpa žydų istorija Lietuvoje“). Tačiau Lietuvos istorikų atlikti tyrimai nepatvirtino, kad iki vokiečių atėjimo žydai buvo žudomi todėl, kad jie žydai („Genocidas ir rezistencija“, 2001, nr. 1(9)). Liudas Truska recenzijoje „Kai į istoriją žiūrima pro Holokausto prizmę“ ir monografijos „Lietuvių tautos sukilimas 1941 m. birželio 22–28 d.“ autoriai sovietų istoriografinės propagandos LAF priskirtus antisemitinius dokumentus yra pripažinę akivaizdžiomis klastotėmis.

Jeigu teisus Dovas Levinas ir Kazio Škirpos kaltintojai, sukilimo pradžioje paskelbtuose LAF atsišaukimuose turėtume rasti įkvepiantį raginimą susidoroti su žydais. Sukilėliams užėmus Kauno radiofoną, 1941 m. birželio 23 d. 9 val. 28 min. prabilo LAF štabo įgaliotinis Leonas Prapuolenis: Dėmesio! Dėmesio! Kalba Kaunas, Laisva ir Nepriklausoma Lietuva! ir paskelbė LAF atsišaukimą: Tautiečiai, vokiečių armija raudonuosius grobuonis iš Lietuvos baigia vyti. Lietuvių tauta, išvaduota iš jungo, ryžtasi gyventi vėl laisva, nepriklausoma. Jau sudaryta laikinoji vyriausybė ir jau perima valstybės vairą ir įstaigas į savo rankas. Grobuonys bėgdami plėšia turtą, naikina įmones, šaudo gyventojus. Tautiečiai, saugokite visuomenės ir privatų turtą. Darbininkai, organizuokite įmonių apsaugą. Valstybės tarnautojai, saugokite savo įstaigas ir neišduokite jų dokumentų bei turto. Lietuviai policininkai, savo gyvenamoje vietoje perimkite viešąjį saugumą į savo rankas. Informacijos ir instrukcijos skelbiamos nuolat per radiją ir spaudoje“ („Lietuvių tautos sukilimas 1941 m. birželio 22–28 d.“, p. 198–199). Radijo transliacijos metu LAF vardu pristatyta Lietuvos laikinoji vyriausybė, kuri paskelbė atkurianti Nepriklausomą Lietuvą. Kitas žinomas pirmosiomis sukilimo valandomis LAF štabo įgaliotinio Leono Prapuolenio perskaitytas LAF atsišaukimas – „Viskas Lietuvai“! („Žemaičių Žemė“, 1941 m. liepos 15 d., nr. 3, žr. pridedamą faksimilę). Ir čia apie žydus – nė žodžio. Buvo Vokietijos kariuomenės ir Reicho kanclerio pasveikinimas – diplomatinio mandagumo poza, tikintis, kad atkurtoji Nepriklausomybė ir sudarytoji Laikinoji vyriausybė bus pripažintos. Beje, Leonas Prapuolenis 1941 metų rugsėjį už antinacistinę rezistencinę veiklą suimtas ir įkalintas Dachau koncentracijos stovykloje.

Jono Noreikos kaltintojai remiasi Aleksandro Pakalniškio prisiminimais „Per dvidešimtąjį amžių“, išleistais 1995 metais JAV. Jų autorius apkaltino J. Noreiką įsakius sušaudyti Plungės žydus. LGGRT centro atliktas tyrimas paneigė A. Pakalniškio prisiminimuose J. Noreikai sviestą kaltinimą. Dar paaiškėjo, kad šiandieniniai kaltintojai remiasi atviro antisemito ir holokausto šalininko liudijimu. A. Pakalniškis prisiminimuose („Per dvidešimtąjį amžių“, p. 114) entuziastingai pritaria holokaustui: „Didelė vokiečių viešpatavimo Lietuvoje nauda būtų ta, kad galutinai ir radikaliai būtų apvalytas mūsų kraštas nuo žydų. Niekas negali nuneigti, kad žydų problema Lietuvoje egzistuoja. Žydai yra skaudulys Lietuvos kūne. (...) Vokiečiai tą ligą gydo pačiu tikriausiu būdu – operacija. Jie išpjauna tą skaudulį, pašalina jį. Belieka užgydyti likusią žaizdą“. Tai K. Škirpos ir J. Noreikos kaltintojų neglumina.

Nelengva informaciniame kare tiems, kurie atstovauja tiesai, nes meluojančioji pusė gali teigti bet ką, jai tinka ir klastotės.

Neabejotina, kad svarbiausias taikinys yra antisovietinis 1941 metų birželio sukilimas ir Lietuvos laikinoji vyriausybė. Todėl verta priminti, kad Lietuvos nedraugų mestas šešėlis sukilimui ir Laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui buvo galutinai išsklaidytas 1975 metais. JAV Atstovų rūmų Teisės komiteto Imigracijos, pilietybės ir tarptautinės teisės pakomitečio (žydų tautybės) pirmininkas Džošua Eilbergas (Joshua Eilberg) 1975 m. sausio 13 d. raštu oficialiai kreipėsi į JAV Lietuvių bendruomenės krašto valdybos atstovą Algimantą Gečį, informuodamas, kad kaltinimai Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui ir Laikinosios vyriausybės vidaus reikalų ministrui Jonui Šlepečiui yra nepagrįsti, jie išbraukti iš įtariamų nacių karo nusikaltėlių sąrašo, nes nėra jų antižydiškos ir pronacistinės veiklos įrodymų. Išteisinančio dokumento autorius patikino tikįs, kad tai padės sumažinti tas įtampas ir nusivylimus, kuriuos tie du vyrai ir jų draugai turėjo patirti (žr. faksimilę kairėje).

© 2015 „XXI amžius“