Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Globalinio solidarumo ir teisingumo keliu

Apie popiežiaus Pranciškaus užduotis tarptautiniam forumui ir tarpreliginiam dialogui

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus sveikinasi su jį pasitikusiu Kenijos prezidentu Uhuru Kenijata ir jo žmona Margareta

Šventasis Tėvas sodina medelį prie Jungtinių Tautų atstovybės Nairobyje. Šalia jo – šios institucijos generalinė sekretorė Solė Vork Ziud

Popiežius Pranciškus draugiškai bendrauja su įvairių religinių tradicijų Kenijoje dvasiniais vadovais

Apžvelgiant popiežiaus Pranciškaus vizitą trijose Afrikos valstybėse ir jo ten išsakytas esmines mintis, ypač norisi susitelkti į mums visiems svarbius globalinio solidarumo ir teisingumo klausimus dabar Paryžiuje vykstančios šalių vadovų konferencijos COP21 klimato kaitos klausimais kontekste. Apie tai Šventasis Tėvas kalbėjo Kenijos sostinėje Nairobyje įsikūrusioje Jungtinių Tautų Organizacijos atstovybėje vykusiame tarptautiniame susitikime, paliesdamas ir kitas aktualijas (kovos su skurdu, už normalių gyvenimo sąlygų (habitato) garantavimą, lygių galimybių pasaulinėje prekyboje sudarymą) žmonių ir tautų bendrijos problemas. Nairobyje įvyko ekumeninis ir tarpreliginis popiežiaus Pranciškaus susitikimas su skirtingų tikybų dvasiniais lyderiais, kuriame jis pabrėžė ypatingą dialogo ir bendradarbiavimo poreikį kovoje su tragiškomis terorizmo apraiškomis, kurias dažnai sąlygoja religinė nesantaika ir ekstremizmas.

Esminiai žmonijos iššūkiai

Labai simboliška, kad lapkričio 26 dienos popietę atvykęs į Jungtinių Tautų Organizacijos būstinę Nairobyje (šis miestas Afrikai yra toks pat centras kaip Briuselis ir Ženeva Europai ar Niujorkas Amerikai) tos atstovybės generalinės sekretorės Solės Vork Ziud (Sahle Work Zewde) prašymu, Šventasis Tėvas pirmiausia pasodino medelį greta komplekso esančiame parke. Kaip tik nuo šio fakto paminėjimo jis ir pradėjo išsamų pranešimą iš visų žemynų susirinkusiai diplomatų ir politinių veikėjų auditorijai, sakydamas, jog yra laimingas, atlikęs šį paprastą veiksmą, kuris prasmingas daugeliui kultūrų. Medžio sodinimas pirmiausia yra tarsi kvietimas tęsti kovą prieš plintantį miškų nykimą ir žemdirbystei tinkamos žemės pavirtimą dykvietėmis dėl niokojimo ir nežabotos eksploatacijos. O juk miškas ir kita augalijos įvairovė yra mūsų planetos plaučiai, labai svarbūs žmonijos išlikimui, sakė popiežius Pranciškus, kalboje plačiai pasiremdamas neseniai paskelbta savo socialine enciklika „Laudato Si“, kurioje kaip tik nagrinėjami ekologiniai klausimai. Jo įsitikinimu, dabar yra svarbu skatinti tarptautinių organizacijų ir visos pilietinės visuomenės bendradarbiavimą, kad būtų stiprinimas šalių vyriausybėms, kurios turi įgyvendinti savo atsakomybę saugant aplinką ir gamtos resursus, nepasiduoti įvairių lobistų siaurai suprastiems ir visuomenę klaidinantiems interesams. „Taigi medžio pasodinimas – noras išlaikyti pasitikėjimą ir viltį, darbuotis, kad būtų ištaisytos tos neteisingumo ir gamtos niokojimo situacijos, kurias dabar patiriame“, – tvirtino Šventasis Tėvas. Nurodęs Prancūzijos sostinėje vykstančias gyvybiškai svarbias derybas dėl klimato kaitos problemų, jis pripažino, jog būtų liūdna ir tiesiog katastrofiška, jeigu nepavyktų priimti būtinų sprendimų dėl savanaudiškų nacionalinės plėtros planų ir projektų arba klastingo manipuliavimo informacija. „Šiame tarptautinio gyvenimo kontekste yra vienintelis pasirinkimas, kurio negalima ignoruoti: arba mes saugome ir geriname supančią aplinką, arba naikiname ją“, – nevengdamas dramatiškų intonacijų, aiškino popiežius Pranciškus.

Klimatas yra bendrasis gėris, skirtas visiems, o jo kaita – dėl žmonių veiklos vykstantis atšilimas – yra globalinė problema, turinti ne tik sunkias ekologines, bet ir socialines, ekonomines bei politines pasekmes. Taigi tai yra principinis iššūkis žmonijai šiandien, ypač priimant dėmesin fundamentalias vargšų ir pažeidžiamųjų teises, kadangi gamtos aplinkos naikinimas labiau didina socialinę atskirtį dėl nevienodų galimybių adaptuotis ir naudotis gėrybėmis. Todėl Paryžiaus konferencija, jau 21-asis globalinis susitikimas gamtosaugos klausimais nuo 1992 metų, galbūt yra paskutinė galimybė tarptautiniu susitarimu padėti pamatą kokybiškai naujos energetinės sistemos vystymui minimaliai naudojant iškasamus resursus atsisakant nuodingosios anglies (dekarbonizacijos). „Permąstyti ir ištaisyti dabartinio vystymo modelio trūkumus bei perlenkimus yra didelis politinis ir ekonominis įpareigojimas“, – pabrėžė popiežius Pranciškus. Jis nurodė, jog Paryžiuje pasiektas teisiškai įpareigojantis susitarimas būtų aiškus signalas šia kryptimi, kartu išvengiant būdingo deklaratyvaus nominalizmo – tuščių kalbų ir pažadų – sąžinės nuraminimui, bet nesiimant realių pastangų. Šventasis Tėvas linkėjo, kad COP21 pasiektas susitarimas būtų tikrai globalinis, nešantis pozityvius pokyčius ir paremtas solidarumo, teisingumo, lygybės bei kuo platesnio visų dalyvavimo principais. Jis turi būti skirtas trijų kompleksiškų ir tarpusavyje susietų užduočių įgyvendinimui: kad nebebūtų klimato kaitos su vadinamųjų „šiltnamio dujų“ išmetimo į atmosferą sutelktu mažinimu (temperatūros vidutinis atšilimas neturi viršyti 2 laipsnių Celsijaus); kad būtų veiksmingai kovojama su skurdu; kad būtų garantuota visuotinė pagarba žmogaus orumui.

Skleisti globos kultūrą

Priminęs enciklikoje „Laudato Si“ išreikštą ir visuotinai patvirtintą nuostatą, kad globalizuotoje planetoje žmonės ir tautos vis labiau suvokia, kad gyvena bendruose namuose, kad nė viena valstybė, kad ir pati galingiausia, negali veikti nepriklausomai nuo bendros atsakomybės. Popiežius Pranciškus perspėjo, kad ši tarpusavio priklausomybė negali būti pretekstu kokios nors ideologijos ar galingųjų interesų dominavimui, nekreipiant dėmesio į kitokius ar silpnuosius, nes tai reikštų naująją kolonizaciją. Štai kodėl dabar reikalingas nuoširdus ir atviras visų dialogas ir atsakingas bendradarbiavimas, kuris apimtų politinę valdžią, mokslo bendruomenę, verslo pasaulį, pilietinę visuomenę. Pastebėjęs, kad tam jau yra gerų pavyzdžių su daug žadančiais rezultatais, Šventasis Tėvas išreiškė viltį, jog vadinamoji XXI amžiaus pradžios postindustrinė visuomenė bus istoriškai prisiminta kaip prisiėmusi atsakomybę, kurioje politika tarnauja žmonių gerovei, stengiamasi gyventi darnoje su gamta, o gamyba ir paskirstymas atitinka kiekvieno individo gebėjimus ir poreikius jam reikšmingai dalyvaujant viešajame gyvenime. Ir tai nėra citatos iš sovietinio mokslinio komunizmo vadovėlio, nėra popiežiaus Pranciškaus žodžiais tariant „idėjinė utopija, bet reali perspektyva, kuri žmogų ir jo orumą daro išeities tašku ir galutiniu tikslu“. Šias pastangas turi lydėti ne marksistų propaguojama klasių kova, bet atitinkamas švietimas ir ugdymas, be kurio instituciniai sprendimai negali būti įgyvendinti. Reikia, kad rūpinimosi ir globos kultūra pakeistų dabar įsivyravusią eikvojimo ir atmetimo kultūrą, kurioje žmonės faktiškai žlugdo save, kitus ir aplinką. Šventasis Tėvas sakė, jog mūsų bendros kilmės, abipusės priklausomybės ir dalinimosi ateitimi suvokimas turi skatinti pasaulėžiūros, įsitikinimų, papročių ir gyvenimo būdo peržiūrą ir keitimą. Tai – didelis kultūrinis, dvasinis ir švietėjiškas iššūkis, kurį reikia prisiimti, kad išeitume į ilgą būtinų permainų kelią.

Popiežius Pranciškus pripažino, kad reikia neatidėliotinai įveikti daug blogybių, kurias atnešė su minėtąja eikvojimo ir atmetimo kultūra susiformavusi naujoji stabmeldystė pelnui ir nežabotam vartojimui. Reikia susirūpinti dėl abejingumo globalizacijos, kai palaipsniui priprantama prie kitų kentėjimų, ir atrodo, kad tai normalu, kol mūsų pačių neištinka tokia nelaimė. Tokios naujosios pagonybės sąlygomis plinta įvairios vergystės formos, prekyba žmonėmis ir jų organais, prostitucija, nors visa tai – baisūs nusikaltimai žmoniškumui. O kur dar dramatiškai išaugusi migracija, siekiant pabėgti nuo vargo ir išnaudojimo grėsmių, kurias sąlygoja ne tik politinio gyvenimo netvarka ir kariniai konfliktai, bet ir gamtos aplinkos degradavimo atnešti nepritekliai. Šiems ekonominiams migrantams nesuteikiamas pabėgėlių globos statusas ir jie svetur dažnai patiria dar didesnę apgaulę, išnaudojimą, pavojus gyvybei, ir tam mes neturime teisės būti abejingi. Šventasis Tėvas nurodė dažnai chaotiškai vykstantį urbanizacijos procesą, kai daroma žala gamtos aplinkai, žmonių dvasinei ir fizinei sveikatai bei naujoms socialinio agresyvumo formoms, kai apleistuose priemiesčiuose įsigali organizuoto nusikalstamumo santykiai, plinta alkoholizmas, narkomanija, jaunų žmonių tapatumo praradimas. Štai kodėl tiek vietiniu, tiek ir tarptautiniu lygiu reikia priimti sprendimus ir įgyvendinti priemones, kad neišvengiama urbanizacija taptų valdoma, skatintų ekonominį vystymąsi ir integraciją su gyvenamojo būsto ir darbo vietų kūrimu, orių gyvenimo sąlygų sudarymu bei, atsižvelgiant į gamtos aplinkos poreikius. Popiežius Pranciškus išreiškė viltį, kad 2016 metais Ekvadoro sostinėje Kite įvyksianti 3-ioji pasaulinė gyvenamųjų sąlygų konferencija (Habitat – III) bus tinkama proga šių problemų aptarimui ir sprendimui.

Jis nurodė kaip tik Nairobyje netrukus prasidėsiančią Pasaulio prekybos organizacijos rengiamą 10-ąją ministrų konferenciją, pabrėždamas, jog komerciniai ryšiai tarp šalių turi būti teisingai subalansuoti bei padėti skurto ir atskirties įveikimui. Tarptautinėje prekyboje yra svarbu ne tik rasti pusiausvyrą tarp dažnai konfliktuojančių interesų, bet pirmiausia siekti, kad ši sritis su jai būdingu lankstumu tikrai tarnautų integraliai plėtrai tų šalių, kurioms to labiausiai reikia dėl atsilikimo ir potencialių galimybių neišnaudojimo.

Šventasis Tėvas pabrėžė, kad regioninės laisvos prekybos sutartys, kuriomis siekiama apsaugoti intelektualinę nuosavybę ypač farmacijos ir biotechnologijos srityje, garantuotų bent minimalias sveikatos apsaugos sąlygas visiems. Tai, pavyzdžiui, aktualu Afrikai, kur naujausi brangūs vaistai sunkiai pasiekiami, ir yra reikalingas lankstus priėjimas ieškant rinkoje išimčių neturtingoms šalims, kad ir jose tinkamai funkcionuotų sveikatos apsaugos bei socialinių garantijų sistemos. Kai kurių Afrikoje paplitusių epideminių ligų įveikimas, poreikis vystyti tropinės medicinos sektorius reikalauja neatidėliotino dėmesio, peržengiant atskirus komercinius ar politinius interesus. Paliesdamas dar vieną Afrikai būdingą su ekologija, ekonomika ir komercija susijusią nelegalią gėrybių išvežimo problemą, popiežius Pranciškus sakė, kad tas žemynas turi nuostabų grožį ir ypatingos vertės resursų, už kuriuos reikia dėkoti Kūrėjui, tačiau šiam paveldui iškilęs nuolatinis pavojus dėl savanaudiškumo ir godumo, ir šį papiktinimą dar labiau skatina skurdas ir teisinė netvarka. Kalbama apie nusikalstamą gavybą ir prekybą deimantais bei kitais brangakmeniais, retais ar svarbią strateginę vertę turinčiais metalais, mediena, rinkoje brangiai vertinamais bioproduktais ir gyvūnais. Šventasis Tėvas konkrečiai paminėjo dramblių naikinimą ir dramblio kaulo kontrabandą, organizuoto nusikalstamumo struktūrų plėtrą, kurios persipina su terorizmu ir turi įtakos politiniam nestabilumui. Iš tikrųjų, tarptautiniais duomenimis, Afrikoje vidutiniškai kas 15 minučių nusikalstamai užmušamas dramblys ir dėl to ši populiacija nuolat mažėja. Jeigu XX amžiaus pradžioje buvo 10 milijonų dramblių, tai dabar jų liko 400 tūkstančių ir perspektyvoje iškilusi reali išnykimo grėsmė. „Ši situacija yra pagalbos šauksmas, kylantis iš žmoniškumo ir pačios žemės, todėl reikia, kad jis būtų išgirstas tarptautinėje bendruomenėje“, – tvirtino popiežius Pranciškus. Baigdamas kalbą, panašiai kaip lankydamasis rugsėjo pabaigoje Jungtinių Tautų centrinėje būstinėje Niujorke, jis išreiškė savo ir Bažnyčios paramą šiai didžiausiai tarptautinei organizacijai jos atsakingoje ir įvairiopoje veikloje, siekiant laimingos ir saugios egzistencijos dabar ir ateityje.

Būti taikos pranašais

Taikingą dialogą skatinančias mintis popiežius Pranciškus išsakė lapkričio 26 dieną Nairobyje vykusiame ekumeniniame ir tarpreliginiame susitikime, kuriame dalyvavo krikščionių, musulmonų, hindusų, sikhų, judėjų ir afrikiečių animistinių tikybų dvasiniai vadovai. Nors Kenijoje, vienoje didžiausių Rytų Afrikos regiono šalių, krikščionys sudaro maždaug 80 proc. iš 45 milijonų gyventojų, tačiau katalikų tarp jų yra mažuma (30 proc.), o tarp protestantų gana gausios presbiterionų, anglikonų, liuteronų, metodistų bendruomenės, susikūrusios, kai šalis buvo Vokietijos, o vėliau – Anglijos kolonija. Iš iki XIX amžiaus veikusio Zanzibaro kalifato, apėmusio nemažas dabartinės Tanzanijos, Kenijos ir Somalio teritorijas, laikų apie 10 proc. šalies gyventojų yra musulmonai, daugiausiai susitelkę pakrantės provincijose. Valdant Didžiajai Britanijai, į Keniją atvyko daug išeivių iš britų imperijai irgi priklausiusios Indijos, užėmė tvirtas pozicijas šalies ekonomikoje ir išliko šaliai 1963 metais paskelbus nepriklausomybę, todėl čia yra nemažos hindusų ir sikhų bendruomenės. Kenijoje įvairios tikybos sugyvena, tačiau teroristinių radikalių islamistų išpuolių nepavyksta išvengti pirmiausia dėl tradiciškai įtemptų santykių su kaimyniniu Somaliu, kuriame musulmonai sudaro daugumą ir kur veikia į Keniją prasiskverbiančios su Al Qaeda susijusios ekstremistinės grupuotės. Ypač tai pasakytina apie Al Shabaab organizaciją, kuri per kelerius pastaruosius metus Kenijoje surengė keletą teroristinių išpuolių, plačiai nuskambėjusių visame pasaulyje. Štai 2013 metais Nairobyje buvo užgrobtas didelis prekybos centras Westgate, ir teroristai ten nužudė 67 įkaitus, kurie negalėjo pacituoti Korano. 2015 metų pavasarį, Didįjį Penktadienį (prieš Šv. Velykas), jie buvo užgrobę Gorisos universitetą ir surengė skerdynes studentų, kurie sakė esantys krikščionys (žuvo 147 jauni žmonės). Šiuos barbariškus išpuolius griežtai yra pasmerkęs ir Šventasis Tėvas specialiuose Kenijos katalikų vyskupų konferencijos vadovui, Nairobio arkivyskupui kardinolui Džonui Ndžujei (John Njue) adresuotuose laiškuose, pabrėždamas, kad šventasis Dievo vardas niekada neturi būti naudojamas neapykantos ir smurto pateisinimui.

Nairobio apaštalinėje nunciatūroje vykusiame ekumeniniame ir tarpreliginiame susitikime popiežius Pranciškus priminė, kad kiekviena tikroji religija skatina broliškumą, teisingumą ir taiką, kad Katalikų Bažnyčia vertina visų religijų išpažinėjus, norėdama dar labiau stiprinti jau dabar esančius draugystės saitus. „Tenka pripažinti, kad šie santykiai dabar susiduria su naujais iššūkiais ir įtampa, todėl yra tapę dar reiklesni, – sakė Šventasis Tėvas. – Vis dėlto ekumeninis ir tarpreliginis dialogas nėra kažkokia prabanga, nėra šalutinis ar proginis dalykas, bet kažkas esminio, ko dar labiau reikia dabar konfliktų sužeistam pasauliui. Juk kaip tik religijos ir jų praktikavimas sąlygoja supratimą, kas mes esame ir koks mus supantis pasaulis. Jie mums yra švietimo, išminties ir solidarumo šaltiniai, kurie praturtina visuomenes, kuriose mes gyvename. Rūpindamiesi dvasiniu mūsų bendruomenių augimu, formuodami protus ir širdis tomis tiesomis ir vertybėmis, kurių moko religijų tradicijos, mes tampame palaiminimu toms bendruomenėms, kuriose gyvename. „Demokratinėse ir pliuralistinėse visuomenėse bendradarbiavimas tarp įvairių religijų lyderių ir bendruomenių yra svarbus bendrojo gėrio tarnystei“, – aiškino popiežius Pranciškus. Jis pabrėžė, kad dabar vis labiau globalizuotame ir abipusiškai priklausomame pasaulyje yra padidėjęs poreikis tarpreliginiam supratimui, draugiškumui ir bendradarbiavimui ginant individams ir tautoms Dievo duotą orumą, teisę laisvai ir laimingai gyventi. Palaikydamos šias teises ir pagarbą orumui, religijos vaidina esminį vaidmenį formuojant sąžinę, diegiant jaunimui gilias dvasines mūsų tradicijų vertybes, ugdant gerus piliečius, kurie gebėtų visuomenėje skleisti sąžiningumą ir integralumą bei tokią pasaulėžiūrą, kuri žmogaus asmenį vertintų labiau už valdžios galią ir materialinę naudą.

Šventasis Tėvas ypač akcentavo ekumeninį ir tarpreliginį bendradarbiavimą taikos labui, kadangi dabar dažnai jauni žmonės ideologizuotos religijos (ypač islamo) vardu yra radikalizuojami, kad skleistų nesantaiką ir baimę, kenktų visuomenei. Labai svarbu, kad religiniai lyderiai būtų matomi kaip taikos pranašai, taikdariai, kurie kviestų visus gyventi taikoje, darnoje ir abipusėje pagarboje. Popiežius Pranciškus maldoje prašė, kad Visagalis paliestų širdis tų, kurie smurtauja, papiktinančiai naudodamiesi Dievo vardu, kad suteiktų ramybę visų tikybų šeimoms ir bendruomenėms. Jis priminė, kad prieš 50 metų vykęs Vatikano II Susirinkimas (1962–1965) ypatingu būdu įpareigojo Katalikų Bažnyčią aktyviam ekumeniniam ir tarpreliginiam dialogui. „Aš noriu patvirtinti šį įpareigojimą, kuris gimė iš mūsų tikėjimo į Dievo meilės visuotinumą ir išganymą, kurį Jis siūlo visiems“, – sakė Šventasis Tėvas ir pabrėžė, jog pasaulis teisėtai prašo, kad tikintieji darbuotųsi su visais geros valios žmonėmis daugybės dabar žmoniją ištikusių problemų akivaizdoje. Žvelgiant į ateitį reikia melstis, kad visi žmonės būtų tarpusavyje kaip broliai ir seserys, taikingai suvienyti su visais skirtingumais. „Melskimės už taiką“, – baigdamas pokalbį kvietė įvairių tikybų dvasinius lyderius popiežius Pranciškus, jiems ir jų bendruomenėms prašydamas Visagalio Dievo suteikti gausų palaiminimą.

AP nuotraukos

© 2015 „XXI amžius“