|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Mano bendravimas su vyskupu Antanu Deksniu Danguolė JONAITIENĖ
Tvarkydama paveldėtą savo dėdės poeto, prozininko, dailininko ir kunigo Petro Markevičiaus archyvą, radau jam rašytus vyskupo Antano Deksnio laiškus. Tada pati išdrįsau parašyti jam laišką. Žinojau, kad jis gyvena Vokietijoje, todėl reikėjo gauti jo adresą. Pirmą kartą jam parašiau 1987 metais. Buvo malonu, kai gavau jo atsakymą. Vėliau vysk. A. Deksniui nusiunčiau tris kun. P. Markevičiaus poezijos knygeles, išleistas po jo mirties. Vyskupas vėl susidomėjo ir paskui man daug laiškų parašė. Jie buvo laukiami ir šilti, kad gavusi jaučiausi palaiminta kaip šventėje. Mūsų bendravimas laiškais ilgai tęsėsi. Iš Vokietijos ir Italijos išsiųsti vysk. A. Deksnio laiškai būdavo parašyti ant gražių atvirukų, o įvairiomis progomis rašyti sveikinimai suteikdavo džiaugsmo ir stiprybės (man jau 90 metų!). Vysk. A. Deksnys atsiuntė man net paties šv. popiežiaus Jono Pauliaus II jam užrašytų atvirukų, kuriuose buvo ne tik Šventojo Tėvo portretai, bet ir įvairūs šventi paveikslėliai. Popiežius vysk. A. Deksnį pasveikindavo su Šv. Velykomis (vyskupas man atsiuntė 1981 metais Šventojo Tėvo jam siųstą atviruką su kitoje pusėje esančiu jo paties įrašu). Vysk. A. Deksnys man atsiuntė ir popiežiaus Pauliaus VI 1969 metais jam siųstą sveikinimą tapus vyskupu. Paskutinis vyskupo rašytas laiškas man atėjo jo adresuotas 1992 m. gruodžio 12 d. data. 1993 metais vyskupas susirgo ir po ligos komplikacijų negalėjo skaityti ir rašyti. Jis galėjo tik kalbėti ir vaikščioti. Mudviejų ryšys vis tiek nenutrūko mano vyskupui rašytus laiškus jam perskaitydavo prel. Paulius Jatulis, buvęs vyskupo sekretoriumi, o Jo Ekscelencijos atsakymus man irgi jis parašydavo. Deja, 1995 m. balandžio 24 d. prel. P. Jatulis staiga mirė. Tada kitas vysk. A. Deksnio sekretorius kun. Domininkas Valentis atsiuntė man informaciją apie prel. P. Jatulio mirtį ir nekrologą. Po prel. P. Jatulio mirties ryšys su vysk. A. Deksniu nenutrūko. Jį savo tarpininkavimu padėjo palaikyti kun. D. Valentis. Ir štai 1999 m. gegužės 19 d. gavau jo atsiųstą liūdną žinią, kad Vokietijoje, Bad Viorishofene, gegužės 5 dieną vysk. A. Deksnys mirė. Man liko malonūs prisiminimai ir netiesioginiai palaiminimai, gauti iš vysk. A. Deksnio, suteikę man malonių akimirkų. Biografijos nuotrupos Rokiškio apskrities Juodupės valsčiaus Buteniškio viekiemyje, stambaus ūkininko Stanislovo ir Venceslavos Kiliūtės Deksnių šeimoje, 1906 m. gegužės 9 d. gimė dvyniai Antanas ir Stasys. Šeimoje jau augo vyresnis brolis Jonas, paskui gimė dar vienas sūnus ir dvi dukterys. Tėvas buvo reiklus, tvirto charakterio, bet tai mokėjo derinti su teisingumu ir meile šeimos nariams. Motina pasižymėjo jautrumu, nuoširdumu, motiniška meile ne tik savo vaikams, bet ir kiekvienam pagalbos prašančiam. Rytinės ir vakarinės maldos bei giesmės buvo Deksnių šeimos tradicija. Siaučiant Pirmojo pasaulinio karo audroms tėvai samdydavo mokytojus, kad jie vaikus šviestų namuose, o paskui leisdavo mokytis į Onuškio pradinę mokyklą. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, Rokiškyje įkūrus Saulės gimnaziją, visi Deksnių vaikai mokėsi joje. Mokslai gimnazijoje Deksnių dvynukams sekėsi gerai: Antanas labai mėgo skaityti, įsijungė į ateitininkų veiklą, buvo skautų vadas; Stasys buvo linkęs į meną ir norėjo piešti. 1924 metais būsimojo vyskupo brolis dvynys Stasys staiga susirgęs mirė. O Antanas, 1926 metais gavęs Rokiškio Saulės gimnazijos atestatą, įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultetą. 1931 m. gegužės 30 d. Kauno Arkikatedroje Bazilikoje arkiv. Juozapas Skvireckas jį įšventino kunigu. Pirmoji jo paskyrimo vieta Panevėžio Katedra. Ten buvo vikaru. Tai rodė vyskupo Kazimiero Paltaroko pasitikėjimą. Nepasitenkindamas vien kruopščiu pareigų atlikimu jaunas kunigas visa širdimi pasinėrė į ateitininkų ir pavasarininkų veiklą. Vis aktyviau reiškiantis tautininkams, atėjo laikas, kai ateitininkų susirinkimuose turėjo dalyvauti policininkai. Moksleiviams ateitininkams tada buvo labai sunku, nes valdžia draudė jiems burtis. Susirinkimai būdavo slapti Katedros požemyje. Buvo nemažai pavasarininkų, skautų, kuriuos netrukus suvalstybino. Kunigui dirbti su jaunimu buvo sunku, bet sekėsi, jis turėjo autoritetą tarp įvairių organizacijų ir įstaigų vadovų. Mokėjimas bendrauti su žmonėmis ir įgimtas taktas padėdavo daugelyje konfliktinių situacijų. 1934 metais vysk. K. Paltarokas, vizituodamas Biržuose, pastebėjo, jog reformatų centre katalikų parapija susiskaldžiusi, nedarni, ten labai reikia sumanaus ir demokratiško dvasininko. Vyskupas, pastebėjęs kunigo Antano polinkį dirbti su jaunimu, bendrauti su žmonėmis, nusprendė, kad šiai misijai labiausiai tiks būtent jis, ir paskyrė Biržų vikaru. Mieste, kur gyveno daug reformatų liuteronų, jam reikėjo ieškoti takto dirbant su jaunimu. Per Šv. Vincento draugiją ir asmeniškai kunigas Antanas daug padėjo nepriteklius patiriančioms šeimoms, neturtingiems moksleiviams. Vyskupas jauno kunigo darbu Biržuose buvo labai patenkintas ir jau ruošėsi jį skirti kapelionu, bet vikaro konfliktai su valdžia ginant moksleivius ateitininkus tam sutrukdė. Kun. A. Deksnys supratęs, kad jam kartais pritrūksta žinių, reikia daugiau skaityti, labai praverstų išmokti svetimų kalbų, paprašė vyskupo išleisti studijuoti. Nors stigo kunigų, vysk. K. Paltarokas pritarė kunigo Antano prašymui. 1936 metais jis išvyko į Šveicariją studijuoti Fribūro universitete. Čia pasinėrė į pedagogikos, istorijos, sociologijos mokslus. Lietuvos okupacija sutrukdė disertaciją apsigynusiam gabiam kunigui grįžti į tėvynę. Šveicarijoje likti neleidžiama, Prancūzija ir Ispanija pabėgėlių nepriima. Ką daryti? Tada pagelbsti dėdė kun. Antanas Deksnys (186718921949), dar 1909 metais atvykęs į JAV ir turėjęs šios šalies pilietybę. Jis pasikvietė sūnėną į JAV. Jaunasis kunigas Antanas apsistoja Čikagoje ir su jaunatvišku užsidegimu imasi darbo įkuria Ateitininkų draugiją. Netrukus netikėtai atsirado klebono vieta Ilinojaus valstijoje, Belevilės vyskupijoje, lietuvių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijoje Saint Luiso mieste. Pirmieji klebonavimo metai buvo paženklinti nesėkme bažnyčia sudegė. Klebonas per dvejus metus, pasitelkęs lietuvius architektus, meistrus ir menininkus, bažnyčią atstatė. Pasibaigus karui tūkstančiai lietuvių šaukėsi pagalbos iš pabėgėlių stovyklų Vokietijoje, tremties Sibiro platybėse. Kun. A. Deksnys stengėsi visiems padėti: siuntė kvietimus į JAV, maisto ir drabužių paketus į Sibirą ir Vokietiją. 1963 metais popiežius Jonas XXIII kun. A. Deksnį paskyrė prelatu. 1969 m. balandžio 15 d. popiežius Paulius VI jį nominavo tituliniu Laveliumo vyskupu ir paskyrė rūpintis dvasiniais Vakarų Europos lietuvių katalikų reikalais. 1969 m. birželio 15 d. Belevilės katedroje apaštalinis Šventojo Sosto delegatas JAV arkiv. Luidžis Raimondis prel. A. Deksnį konsekravo vyskupu. Savo herbui jis pasirinko Šv. Pauliaus laiško korintiečiams žodžius: Caritas nunquam exidit (Meilė niekuomet nesibaigia). Herbas papuoštas lietuviškais motyvais Aušros Vartų Madona, Gedimino stulpais, skautiška lelija su Vyčio kryžiumi. Paskui vysk. A. Deksnys apsigyveno Romoje. Kai Lietuvos vardą mažai kur minėjo, čia puikavosi Lietuvių centras su pavadinimu Villa Lituania. Pagrindinė vyskupo rezidencija buvo Vokietijoje, Bad Viorishofene. Jam reikėjo palaikyti ryšius su lietuviais katalikais, išsiskaidžiusiais po Vakarų Europą, važinėti į Angliją, Škotiją, Prancūziją, Šveicariją, Austriją, Daniją Skandinavijos šalis ir kitur, kur nebūdavo kunigų. Jis važinėjo daug. Kai tik grįždavo iš kelionės, netrukus vėl susiruošdavo į kitą. Nuvykęs aukodavo šv. Mišias, teikdavo sakramentus, aplankydavo ligonius, dalyvaudavo kultūriniuose ir tautiniuose renginiuose. Vysk. A. Deksnys leido katalikišką žurnalą Krivulė, po pasaulį išsisklaidžiusius lietuvius informuodavusį apie religinę bei kultūrinę Europos lietuvių veiklą, skleidė ekumenines idėjas. Beje, dar prieškaryje jis bendradarbiavo Lietuvos spaudoje: XX amžiuje, Panevėžio balse. Karo ir pokario metais rašė į lietuvių išeivių laikraščius, ypač pedagogikos ir socialinių mokslų klausimais. 1943 metais išleido Katalikų mažąjį katekizmą. O savo pamokslų ciklą išeivijos kunigams paskelbė žurnale Lux Christi. Vyskupas gražiai bendravo su įvairių tautybių ir pažiūrų žmonėmis, artimai bičiuliavosi su Augsburgo vyskupu (jo vyskupijoje gyveno) ir visais Vakarų Europos vyskupais. Gerbdami aukštąjį dvasininką, Europos vyskupai domėjosi Lietuva ir sunkia jos tremtinių bei politinių kalinių dalia. Okupuotos Lietuvos tikintieji per Vatikano radiją gėrėdavosi švelniais ir guodžiančiais, šviesesnę ateitį įkvepiančiais vysk. A. Deksnio žodžiais. Sulaukusį 76 metų popiežius Jonas Paulius II vyskupą išleido būti emeritu. Jo garbei aikštė Bad Viorishofene pavadinta Lietuvių vardu, o 1986 metais už nuopelnus miestui suteiktas jo Garbės piliečio vardas. Vysk. A. Deksnys 1989, 1991 ir 1998 metais lankėsi Lietuvoje. Nepamirškime ir mes, Lietuvoje gyvenantieji, šio kilnaus vyskupo, didelę savo gyvenimo dalį praleidusio su išeivijos lietuviais ir besirūpinusio jų sielovada.
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |