|
Praeities atspindžiai
Artėjant vienai ar kitai istorinei valstybės datai, nejučiomis prisimeni jaunystės laikus. Viskas tada rodėsi nušviesta naivaus tikėjimo sulaukti kitokios, laisvos Lietuvos. Mūsų jaunatviškas idealizmas liejosi per kraštus. Ieškojome kelių ir būdų, kaip pasitarnauti savo Tėvynei, kad sulauktume geresnių dienų, kaip sakė vienas poetas. Mylėti savo Tėvynę ar nemylėti, toks klausimas nekilo. Tai buvo taip natūralu, kaip kvėpuoti gal dėl to, kad mes buvome kilę iš blogų šeimų, kuriose Lietuvos praeitis niekada nebuvo pamiršta. Tai ir žadino mūsų viltį svajoti apie kitokią Lietuvą, nei ji buvo tada, pokario metais. Beje, mums teko laimė bendrauti su pedagogais tikrais tėvynės patriotais, prieškario Lietuvos inteligentais. Jautėme nebylų pedagogų pritarimą. Nenorėjome (ir negalėjome) jaustis bejėgiais sraigteliais žmogaus dvasią naikinančioje sovietinėje mėsmalėje. Slėgė totalinis sekimas, skundimai, išdavystės, nuolatinė baimės atmosfera. Sovietmečiu gyvenome tarsi svetimą, ne savo gyvenimą. Norėjosi išsivaduoti iš visa persmelkiančio dvasinio bukumo.
Sovietų Sąjungoje prasidėjo vadinamasis chruščiovinis atšilimas. Žmonės lengviau atsikvėpė, negrėse tremtis į Sibirą. Jauniems žmonėms (ne visiems) tarsi atsivėrė galimybė realizuoti savo svajones. Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokykloje 19591960 metais susibūrė grupelė bendraminčių. Pasisiuvo trispalvę vėliavą, davė priesaiką, bučiavo kryžių. Pradžioje atrodė, jog pogrindžio darbas vyksta sėkmingai. Jaunimas įtikėjo savo veiklos prasmingumu. Bet KGB nebūtų KGB, jeigu neišaiškintų liaudies priešų. Mums jau studijuojant Vilniaus konservatorijoje (dabar LMTA), 1961 metų pavasarį pasklido žinia apie rengiamą atvirą komjaunimo susirinkimą. Bus teisiami studentai nusikaltėliai. Beje, nors KGB daug išaiškino, bet ne viską...
Mano atmintyje šis susirinkimas išliko visam gyvenimui. Didžioji Konservatorijos koncertų salė sausakimša. Aptūptos net palangės. Susirinkimui vadovavo konservatorijos rektorius prof. Jurgis Karnavičius ir komjaunimo sekretorius Vytautas Sereika. Turėjo būti svarstomi studentai, pakliuvę į juodąjį sąrašą: chorvedžiai a.a. Leonas Pranulis, Algimantas Mišeikis, Kazys Kšanas, violončelininkas Kazys Kalibatas, obojininkas Juozas Rimas, vargonininkė Elena Liutkevičiūtė. Teismo organizatorių (KGB) intencija prasižengėlius turėjo pasmerkti patys studentai, mokslo draugai. Tačiau reikalai pakrypo nenumatyta linkme. Nors susirinkime buvo ir smerkiančių pasisakymų, didžioji studentų dauguma tyliai palaikė savo mokslo draugus. Išdrįsau ir aš išeiti į tribūną. Kiek įmanydama gyniau savo draugus, akcentuodama jų pavyzdingą mokymąsi, kultūringą elgesį ir panašius dalykus. Po susirinkimo koridoriuje prof. Konradas Kaveckas šypsodamasis man paspaudė ranką, pavadino sijonuotu Donkichotu.
Kadangi iš salės niekas daugiau nepareiškė noro kalbėti (nei studentai, nei dėstytojai), žodį tarė rektorius. Jis bandė studentus atvesti į doros kelią, priminė, kaip dabar mumis rūpinasi tarybų valdžia, kokia šviesi mūsų gyvenimo ateitis, kai mums visi keliai atviri, o mes, neišmanėliai, viso to nevertiname. Pabaigoje gerbiamas rektorius dar priminė, kaip jis po studijų Paryžiuje grįžęs į buržuazinę Lietuvą negalėjęs gauti darbo. Dabar suprantama, jog sovietinės mokymo įstaigos vadovas kitaip ir negalėjo kalbėti. Po rektoriaus kalbos į sceną išeina studentas Feliksas Bajoras (dabar žymus kompozitorius) ir be jokios įžangos taria: Rektorius mus moko meluoti. Po šių žodžių salėje pasigirsta keletas entuziastingų pliaukštelėjimų ir įsivyrauja mirtina tyla. O F. Bajoras kalba toliau: Mano tėvai, seneliai ir dėdės pasakojo, kad tada Lietuvoje nebuvo taip blogai. Kai kas ir geriau nei dabar. F. Bajoras nuo scenos buvo palydėtas pritariančiais plojimais. Vėliau jis buvo iškviestas į KGB ir gerokai pakrikštytas. Bet tuo viskas nesibaigė. Susirinkime studentai turėjo vieningai balsuoti smerkią prasižengėlius. Juos reikia šalinti iš komjaunimo ir iš konservatorijos. Kai prasidėjo balsavimas, nė viena ranka salėje nepakilo už nusikaltėlių šalinimą iš konservatorijos. Dabar prisiminusi didžiuojuosi mūsų laikų studentų moraliniu padorumu. Suprantama, toks balsavimas nieko nepakeitė, viskas buvo nulemta iš anksto. Atpirkimo ožiais tapo du: Algimantas Mišeikis ir Kazys Kalibatas. Jie buvo kaltinami sukūrę religinę nacionalinę grupę, skaitę A. Šapokos, St. Šalkauskio, A. Maceinos veikalus. Tad buvo pašalinti iš konservatorijos. O a.a. Leonas Pranulis buvo pašalintas vėliau, kadangi tuokėsi bažnyčioje. Po kelių metų vargų šiems nusikaltėliams vis dėlto buvo leista užbaigti mokslus konservatorijoje. Tolesnis gyvenimas parodė, jog minėti studentai paliko gražius pėdsakus Lietuvos kultūriniame gyvenime, kiekvienas įnešė savo indėlį į mūsų muzikinės kultūros aruodus. Ir šiandien jų vardai žinomi Lietuvoje.
Mūsų kartai likimas skyrė sudėtingą, bet įdomią istorinę epochą. Visko patyrėme, bet nesugniužome. Šiandien gyvename savo laisvoje valstybėje, net ir jaunystės nesėkmes idealizuodami. Mūsų buvo daug. Tai parodė ir Lietuvos Sąjūdis, atvedęs į valstybės nepriklausomybę.
Tačiau šalia idealistų buvo ir praktikų. Vieni nuoširdžiai tikėjo okupanto valdžia, kiti dėl asmeninės karjeros, treti dėl šventos ramybės... Bet tie kiti ir jų palikuonys šiandien gyvena šalia mūsų.
Štai šviežiausias pavyzdys. Savo laimei (ar nelaimei?), parašiau atsiliepimą į spaudą apie 2013 metais Lietuvos liaudies kultūros centro išleistą knygą Lietuvos dainų švenčių tradicija, 19242014. Didžiulės apimties knyga turi išliekamąją vertę. Mano manymu, parašiau iš esmės teigiamą vertinimą. Tačiau negalima buvo nepastebėti kai kurių ideologinių neapsižiūrėjimų, kurie kaip šaukštas deguto sumenkino knygos vertę. Nesinorėtų tikėti, jog knygos rengėjai sąmoningai įtraukė į dainų švenčių istoriją Lietuvos komunistų partijos veikėjus. Tai vertinau kaip knygos trūkumą. Bet kažkam, matyt, labai užkliuvo mano nepagarba Lietuvos komunistų partijos vadams. Ir po maždaug pusantro mėnesio tylos sulaukiau atgarsių. Nežinau, kas pasistengė mano straipsnį įkelti į Delfi svetainę. Prasidėjo komentarai... Nustebino komentarų gausa. Net nesitikėjau, kad tokiam dideliam skaitytojų būriui (beveik 200) parūpo mūsų kultūros istorijos reikalai. Būtų išties smagu, jeigu nekiltų įtarimas, jog rašyta vieno ar keleto žmonių. Jį sukėlė vienodas komentarų turinys ir menka raštingumo kultūra. Komentaruose (beje, neturėjau galimybės, o ir nenorėjau, perskaityti tokios gausybės) neradau nė vieno žodžio apie pačią knygą, nė vieno žodžio apie mano straipsnį. Visos pykčio strėlės nukreiptos į mano kuklią personą. Taigi kaip ir anais gerais laikais paleistas į apyvartą liaudies balsas. Galima būtų diskutuoti, bet nėra su kuo visi anonimai. Kai žmogus sumano ką nors negera, slepia savo veidą. Tad belieka man kreiptis: Mieli anoniminiai oponentai, bent jau pavartykite minimą knygą (jeigu sunku perskaityti), perskaitykit mano straipsnį (tik du puslapiai) ir tada bandykime susikalbėti, nes toks bendravimas su anonimais primena kurčio pokalbį su aklu. Iš visos šios istorijos man dingojasi kitas klausimas: ar čia tik nekyšo nostalgijos geriems sovietiniams laikams ausys? Labai jau panašu į tai... Tiesa, dabar gyvename laisvoje ir ,deja, ne visų mylimoje Lietuvoje. Turime žodžio laisvę ir visi gali rašyti, ką sumanę. Bet KULTŪROS DARBUOTOJAMS linkėčiau daugiau savigarbos.
Mūsų kartai likimas skyrė įdomų istorinį laikotarpį. Mes džiaugėmės ir kentėjome kartu su savo tauta, tačiau išlikome nepataisomi idealistai, kokie buvome jaunystėje. Te netemdo mūsų gyvenimo praeities šešėliai.
Lina Dumbliauskaitė-Jukonienė
© 2015 XXI amžius
|