|
Tegul visi bus viena
Akmenės parapijoje tradicija tapo išvykos į didžiuosius Žemaičių Kalvarijos, Šiluvos, o vėlyvą rudenį į Vilniaus Švč. Mergelės Marijos, Aušros Vartų Gailestingumo Motinos, atlaidus. Ir šiemet lapkričio 19-ąją akmeniškiai praleido piligriminėje kelionėje. Prie jų prisijungė būrelis Viekšnių, Mažeikių, Naujosios Akmenės parapijų žmonių. Nuo ankstyvo ryto pliaupęs lietus nesiliovė visą dieną, tik tarpais pereidavo į smulkią dulksną ir merkė visus kiaurai, bet tai netrukdė tiems, kurie buvo pasiryžę ieškoti šviesos, dvasios atgaivos, melsdamiesi prie Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo, dalyvaudami šv. Mišiose Šv. Teresės bažnyčioje.
Po šv. Mišių dar liko laiko aplankyti keletą sakralių sostinės vietų. Ir čia tarsi stebuklas, atsiųstas iš dangaus, mums buvo daktarė Aldona Vasiliauskienė. Ją mūsų klebonas kan. Egidijus Zulcas sutiko atsitiktinai ir pasiteiravo apie Švč. Trejybės bažnyčią, apie prieš savaitę ten atgabentas šv. Juozapato relikvijas. Gerbiama daktarė ne tik patarė, kaip ten patekti, bet pati pasisiūlė visus palydėti į vadinamąją tėvų Bazilijonų bažnyčią, papasakoti apie ją ir šventąjį Juozapatą, įkūrusį Šv. Bazilijaus vienuolių ordiną (vyrų ir moterų) Vilniuje. Tai vienintelis ordinas, įkurtas Lietuvoje. Vėliau, XVIII amžiuje, šie vienuoliai įsikūrė ir prie Dubysos Padubysyje. Šis mažutis miestelis netoli Šiaulių nuo tada vienuolių garbei vadinamas Bazilionais.
Dr. A. Vasiliauskienė Švč. Trejybės bažnyčioje pasakojo apie unitus arba kitaip vadinamus Graikų (Rytų) apeigų katalikus, jų atsiradimą, apie šventą Juozapatą Joną (Ivaną) Kuncevičių, jo gyvenimo kelią, ėjimą į šventumą. Jis gimė dabartinėje Ukrainoje, ukrainiečių stačiatikių šeimoje, 1580 metais. Įstojęs į vienuolyną, priėmė Juozapato vardą, skaudžiai išgyveno dėl krikščionių susiskaldymo ir pritarė Brastos Bažnytinės unijos deklaruotam Bažnyčios dalies atsivertimui į vienybę su Roma. Šiai vienybei skleisti J. Kuncevičius paskyrė visą gyvenimą. Ypač svarbus etapas jo gyvenime buvo metai, praleisti Vilniuje. Jis žavėjosi šv. Kazimiero asmenybe, jo darbais. Ir pats buvo pasiryžęs aukotis dėl Kristaus mokymo, dėl krikščionių vienybės. Tapęs Polocko arkivyskupu, šv. Juozapatas aktyviai gynė ir skleidė bažnyčios vienybę ir visuotinumą, ragino vienytis apie Kristaus vietininko žemėje sostą. ,,Tegul visi bus viena! (Jn 17, 21) toks buvo jo šūkis. Tai nepatiko stačiatikiams tradicionalistams. Jų sukurstyta minia 1623 m. lapkričio 12 d. Juozapatą nužudė. Praėjus po mirties vos 20 metų, jis buvo paskelbtas palaimintuoju, o XIX amžiaus viduryje šventuoju. Jo palaikai dabar ilsisi Vatikano Šv. Petro Bazilikoje, dešinėje navoje, Šv. Bazilijaus Didžiojo altoriuje. Taigi prieš savaitę, šio didžio šventojo relikvija atvežta į Vilnių ir buvo iš kilmingai sutikta Bažnyčios hierarchų Švč. Trejybės bažnyčioje. Ją Akmenės piligrimams parodė ir ja palaimino šios bažnyčios klebonas. Šventa relikvija (mažutis kaulelis, įstiklintas gražiuose paauksuotuose rėmeliuose) bus pagarbiai saugoma šioje bažnyčioje, kurią šv. Juozapatas nuoširdžiai kūrė.
Dar norėtųsi keletą žodžių pasakyti apie dr. A. Vasiliauskienę. Ji daugybės knygų, straipsnių autorė. Daugelis jų yra apie iškilius Lietuvos dvasininkus, jų gyvenimą, veiklą. Popiežius Benediktas XVI mokslininkę apdovanojo dviem palaiminimo raštais. Ji apdovanota Ukrainos Respublikos Kunigaikštienės Olgos III laipsnio ordinu, keliais medaliais, garbės ženklais, Ukrainos užsienio reikalų ministerijos Padėkos raštu už diplomatinę veiklą. Tikriausiai didžiausią apdovanojimą gerbiamai daktarei yra suteikęs Aukščiausiasis, duodamas jai begalinę meilę žmonėms. Jos vedama dr. A. Vasiliauskienė tarsi Jo ambasadorė skleidžia Bažnyčios šviesą ne tik Lietuvoje, bet ir Ukrainoje ir visada išlieka paprasta, nuoširdi ir kukli (visa tai pasufleravo visažinis internetas, o ji apie tai nė žodeliu neužsiminė).
Tai štai koks neplanuotas nepaprastas, bet labai mielas nuotykis ištiko akmeniškius piligrimus Vilniuje. Lankėme Dievo Gailestingumo šventovę ir joje meldėmės. Juk jau greitai prasidės šventieji Gailestingumo metai, kai savo žvilgsnius ir maldas dar intensyviau kreipsime į gilią, neįžvelgiamą Dievo malonę, prašysime užtarimo ir sau, ir visam pasauliui, kad visi būtų viena.
Elena GUBOVIENĖ
AkmenėVilnius
© 2015 XXI amžius
|