|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Ypatinga šventojo Juozapato šventė Vilniuje Dr. Aldona Vasiliauskienė
Šių metų šv. Juozapato šventei ukrainietis vyskupas Irinėjus (Ihoris Bilyk) OSBM, popiežiaus kanauninkas ir popiežiaus kvietimu besidarbuojantis Marijos Madžiore bazilikoje, į Lietuvą, Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčią, amžinam saugojimui atvežė šventojo Juozapato relikviją. Relikvijos pristatymas bažnyčioje procesija apie bažnyčią, palaiminimas relikvija, galimybė kiekvienam pasimelsti prie jos suteikė šv. Juozapato šventei ypatingą dvasinę palaimą. Šv. Mišios Lapkričio 14 dieną Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų (unitų) bažnyčioje meldėsi ne tik Lietuvos ukrainiečiai (vilniečiai, jonaviškiai, kauniečiai, klaipėdiškiai, elektrėniškiai), bet atvykusieji iš Lenkijos, Baltarusijos ir gausus būrys lietuvių. Daugelis lietuvių maldininkų apie šv. Juozapato šventę, atvežtas relikvijas, patį šventąjį Juozapatą išgirdo Marijos radijo Aktualijų laidose, kurias vedė Liutauras Sarapinas. Kalbėjo Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios klebonas t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM, šventojo Juozapato relikvijas atvežęs vyskupas Irinėjus (Ihoris Bilyk) OSBM (vertė į lietuvių kalbą bei vyskupą pristatė šio straipsnio autorė). Šv. Mišiose giedojo Metropolito Josyfo Veljamino Rutskio Filosofijos ir teologijos studijų bazilijonų instituto Briuchovičiuose studentai seminaristai. Vienam iš giesmininkų nustebusi parapijietė pasakė: Jūsų tiek nedaug, o, rodos, giedojo didžiulis choras! Šis atsakė: Su mumis kartu giedojo angelai! Šv. Mišių maldai vadovavo vyskupas Irinėjus (Ihoris Bilyk) OSBM, kartu meldėsi Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Pedras Lopesas Kvintana (Pedro López Quintana), Ukrainos Švenčiausiojo Gelbėtojo provincijos protoigumenas t. Pantaleijmonas (Mykaylo Salamacha) OSBM, metropolito Josyfo Veljamino Rutskio Filosofijos ir teologijos studijų bazilijonų instituto rektorius t. Juozapatas (Andrij Chajmyk) OSBM, t. Pavlo (Andrij Jasynovskyj) OSBM, t. Makarijus (Mychailo Fliačok) OSBM, t. Mychailo (Mykola Lučkiv) OSBM, t. Klementijus (Vasyl Stasiv) OSBM, parapijos klebonas t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM, kiti kunigai, atvykę iš Ukrainos, Lenkijos, Baltarusijos. Iškilmingų šv. Mišių dalyvius sveikino apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas P. Lopesas Kvintana, arkivyskupas Gintaras Grušas, džiaugdamiesi, kad į Lietuvą atvežta šv. Juozapato relikvija, o ji svarbi ne tik ukrainiečių bendruomenei, ne tik Vilniui, bet ir visai Lietuvai. Ir ši šv. Juozapato šventė vyko Švč. Aušros Vartų Marijos, Gailestingumo Motinos, atlaidų, pašvęstų gailestingumui, išvakarėse. Iš istorijos 1623 m. lapkričio 12 d. Polocko arkivyskupas Juozapatas (Ivanas Kuncevičius) OSBM vyskupiškos vizitacijos Vitebske metu buvo nukankintas kovotojų prieš Bažnyčios vienybę. Tad lapkričio 12-oji nuo pat jo žūties metų labai svarbi Graikų (Rytų) apeigų katalikams (unitams). Tai Juozapatui skirta diena. Greitai jam buvo užvesta beatifikacijos byla, ir 1643 metais popiežius Urbonas VIII paskelbė palaimintuoju, o 1867 metais popiežius Pijus IX paskelbė šventuoju. Šv. Juozapatas ir miręs buvo pavojingas carinei valdžiai, tad jo palaikai buvo slapstomi įvairiose LDK teritorijos vietose, o 1916 metais slapta pervežti į Šv. Barboros bažnyčią Vienoje. Daugiau kaip po 30 metų, 1949-aisiais, iš Austrijos šv. Juozapato palaikai pervežami į Romą, o 1963 metais perlaidojami Vatikane, Šventojo Petro Bazilikoje, dešinėje navoje, Šv. Bazilijaus Didžiojo altoriuje arčiausiai Šventojo Petro karsto. Šv. Juozapatas Ukrainietis Graikų (Rytų) apeigų katalikų šventasis Juozapatas (Ivanas Kuncevičius) OSBM (15801623) gimė Ukrainoje (Voluinės Volodymyre). Didžiausią gyvenimo dalį darbavosi Lietuvoje (15961617). Čia, Vilniuje, jis dvasiškai subrendo šventumui. 1617 metais, išrinktas Polocko arkivyskupu, išvyko iš Lietuvos. Kaip jau minėta, Baltarusijoje vyskupiškos vizitacijos metu nukankintas. Daugiau kaip 50 metų besiilsintys Šventojo Petro bazilikoje jo palaikai kasdien aplankomi tūkstančių piligrimų. Taigi, matome, kad šventasis Juozapatas tautų vienijimo apaštalas, taip apie šventąjį kalbėjo jo relikvijas į Lietuvą atvežęs ukrainietis vienuolis bazilijonas vyskupas Irinėjus (Ihoris Bilyk). Nuo mažens būdamas giliai tikintis, 1596 metais į Vilnių mokytis pirklio amato atvykęs Ivanas Kuncevičius 1604 metais įstojo į vienuolyną. Tai pagreitino į Lietuvą atvežta ir labai iškilmingai sutikta bulė apie karalaičio Kazimiero paskelbimą šventuoju. Ivaną Kuncevičių paveikė pasakojimai apie karalaičio Kazimiero gyvenimą, jo pasiaukojimą vargšams. Tad Ivanas, nusprendęs būti vienuoliu, visą gyvenimą rūpinosi neturtingais, skurstančiais ir reikalingais pagalbos ne tik materialios, bet ypač dvasinės... Lietuva turi tik vieną šventąjį karalaitį Kazimierą, bet gebėjo išugdyti ir subrandinti ne vieną šventą asmenybę ir ypatingą šventąjį Juozapatą. Tai vienintelis ukrainietis Graikų apeigų katalikų šventasis. Vyskupiškas šventojo Juozapato šūkis Tegul visi būna viena (Jn 17, 21) buvo aktualus visais laikais, o ypač šiandien. Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas Itin svarbi šv. Juozapato veiklos kryptis kartu su Josifu Veljaminu Rutskiu 1617 metais įkurtas Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas. Šis Rytų (Graikų) apeigų katalikų ordinas vienintelis ordinas, įkurtas Lietuvoje. Jis tapo 1596 metais priimtos Brastos Bažnytinės unijos nutarimų įgyvendintoju, stengėsi, kad nuo Popiežiaus dar 1054 metais atskilusieji stačiatikiai sugrįžtų į Šventojo Tėvo globą. Brastos Bažnytinės unijos vykdytojai vienuoliai bazilijonai bei kiti Graikų apeigų katalikai vadinami dar ir unitais. 2017 metais Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas minės sudėtingos istorijos 400 metų jubiliejų, o kitąmet Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčia minės ketvirčio amžiaus sugrąžinimo ukrainiečiams jubiliejų. Tad šioms šventėms pasiruošti ir jas paminėti dvasiškai padės šventojo Juozapato relikvijos. Autorės asmeninio archyvo nuotrauka
Didysis Ukrainos sūnus, siekęs krikščionių vienybės Vyskupo Irinėjaus (Ihorio Bilyko) OSBM pamokslas Vyskupo pamokslas iš anksto buvo išverstas į lietuvių kalbą, jo tekstas išdalintas atvykusiems lietuviams, tad jie, klausydami ukrainiečių kalbos, galėjo žinoti, apie ką pamokslininkas kalba. Vyskupas gražia lietuvių kalba pasisveikino ir pamokslą užbaigė irgi lietuviškai. Su džiaugsmu atvykau pas Jus iš Apaštalų sostinės, iš Amžinojo Romos miesto, kartu su Jumis išaukštinti iškilmingą Šventojo Juozapato šventę ypač čia, Vilniuje, šioje šventoje bazilijonams vietoje, kur dvasiškai subrendo būsimasis Kristaus Bažnyčios šviesulys. Šių metų šventė ypatinga tuo, kad iš Romos atvežta Šventojo Juozapato relikvija, kurią, dėkodami Dievui, su didžiu džiaugsmu perduodame Jums nuolatiniam ir pastoviam saugojimui, gerbimui ir užtarimo bei pagalbos maldai visuose Jūsų dvasiniuose ir žemiškuose reikaluose. Šventasis Juozapatas labiausiai šventas mūsų tautoje ir Kristaus Bažnyčioje didysis Ukrainos Voluinės žemės sūnus, siekęs krikščionių vienybės, dėl kurios jis praliejo savo kraują ir atidavė gyvybę. Meilės ugnis Dievui ir nemirtingoms žmonių sieloms uždegė jo širdį dar vaikystėje. Tapęs dvasininku, vėliau vyskupu, jis, tarnaudamas Dievui ir artimui, sudegė kaip žvakė. Įtikimiausias šventojo Juozapato šventumo liudininkas pats Dievas, po jo mirties išgarsinęs Juozapatą įvairiais stebuklais. Stebuklai prasidėjo iškart po kankinio mirties. Jo apaštalinėje veikloje sėkmingiausi instrumentai malda, gyvas žodis ir asmeninio gyvenimo pavyzdys. Šventasis Juozapatas apaštalavo ne tik malda ir gyvu bei užrašytu žodžiu, bet ir asmeniniu savo gyvenimo pavyzdžiu. Pats praktikavo tai, ko mokė kitus. Net priešai negalėjo jam nieko prikišti. Jis turėjo visiems atvirą širdį ir visus apglėbė savo meile. Jis visada visiems buvo pasiekiamas, visada nusižeminęs, nuolankus, visada atsiprašydavo. Džiaugsmingai priimdavo savo priešus, džiaugsmingai jiems atleisdavo ir už juos meldėsi. Kai priešai jį vadino sielų medžiotoju, jis atsakė Duok, Dieve, kad aš visas Jūsų sielas užburčiau ir palydėčiau į dangų. Savo meile jis labiausiai apglėbė beturčius, vargšus, neįgalius, nuskriaustuosius, našlaičius, našlius ir našles. Kai jis Vilniaus igumeno buvo paskirtas Polocko arkivyskupu, tai jį išlydėdami neturtingi žmonės graudžiai verkė savo globėjo ir tėvo. Ne tik mūsų Bažnyčia, bet ir visa Katalikų Bažnyčia jį vertina, jį garbina, į jį meldžiasi, jo garbei stato šventoves, o jo palaikai ilsisi katalikiško pasaulio širdyje Šventojo Petro Bazilikoje (neseniai paminėtas jo palaikų perkėlimo į Vatikaną 50-metis). Dėl to esame dėkingi popiežiui Jonui XXIII. Šventasis Juozapatas pirmasis ukrainiečių šventasis, kanonizuotas Katalikų Bažnyčios. Jam ir jo kankiniškam kraujui mes dėkingi, kad šiandien išpažįstame tikrą Kristaus tikėjimą ir kad esame tikrosios Kristaus Bažnyčios nariai. Šventasis Juozapatas savo trumpu, pilnu karštos meilės Dievui gyvenimu, ilsėjimusi Romoje visoms mūsų kartoms liudija teisingo gyvenimo kelią, kokio mes turime siekti, liudija, kad mūsų jėga ir pergalė bažnytinėje, dvasinėje ir tautinėje vienybėje yra Pasaulinė Bažnyčia. Šventasis Juozapatas buvo ekumenizmo šauklys. Gimęs Ukrainos žemėje, dvasiškai subrendo Lietuvoje, savo dvasinį žygdarbį užbaigė Baltarusijoje, o jo palaikai ilsisi Romoje Katalikiško pasaulio širdyje ir arčiausiai Šventojo Petro kapo. Savo šūkiui pasirinko žodžius: Kad visi būtų viena. Ir už šią vienybę su Dievu teisingoje, tikroje Bažnyčioje ir tautoje negailėjo savo gyvenimo, kuris užantspauduotas krauju. 1623 metų lapkričio 12 d. (senuoju stiliumi) po maldų visą naktį šventasis Juozapatas sutinka kankinio mirtį, paaukodamas savo gyvenimą ir savo nekaltą sielą, atsiliepdamas į Kristaus žodžius, kad būtų viena kaimenė ir vienas ganytojas už tiesą ir tikėjimą: Tikiu vieną šventą visuotinę Apaštalinę Bažnyčią. Matome nuolatinę ir nesibaigiančią šventojo Juozapato kovą prieš įsigalinčią atsiskyrimo dvasią, kuri, kaip bebūtų gaila, ypatingai jaučiama pastaruoju metu mūsų politiniame, visuomeniniame ir tautiniame gyvenime. Brangieji Kristuje! Visi mes, nepaisant mūsų skirtumų, pašaukti į krikščioniško gyvenimo pilnatvę tobuloje meilėje ir vienybėje su Kristumi ir Jo Žodžiu. Todėl kiekvienas iš mūsų šiame pasaulyje gali ir privalo būti Viešpaties pasiuntiniu ir Dievo Žodžio liudytoju. Liudyti Kristų kiekvieno tikinčiojo uždavinys, ir mes privalome suteikti Dievui galimybę augti mumyse ir pasaulyje, o patiems melstis taip, kaip tai darė šventasis Juozapatas. Kai mes neleidžiame Kristui augti mumyse ir mūsų bendruomenėje, tai savo pasyvumu duodame vietos ir leidžiame augti šėtonui su jo siaubingomis pasekmėmis. Mes nuolaidžiaujame piktojo pasireiškimams ir jo įsiviešpatavimui dabar. O tai korupcija, vedanti į godumą, nusikaltimus, apgavystes, amoralumą, pyktį, neapykantą, o galutinės pasekmės gausybė mirčių. O tai šėtono veiklos ženklai mūsų gyvenime. Šėtonas ir jo tarnai kiekviename žingsnyje įvairiomis priemonėmis stengiasi apnuodyti mūsų gyvenimą. Todėl būtina šėtonui ir jo tarnams pasakyti nepasiduosime ir nugalėsime, nes Kristus mūsų Jėga, todėl kartu tarsime: nepasiduosime ir nugalėsime, nes Kristus mūsų Jėga. Jis mus stiprina ir veda į pergalę, Jis auga mumyse per mūsų gerus darbus ir maldas. Popiežius Pranciškus moko: Kas nesimeldžia Dievui, tas meldžiasi velniui! Kas sekmadienį ir per šventes pamiršta kelią į Bažnyčią, pasuka kitu keliu, to tame kelyje laukia šėtonas. Tad mes turime pasirinkti. Vidurio negali būti. Todėl Šventasis Jonas Paulius II, 2001 metais lankydamasis Ukrainoje, perspėjo, kad mes, išėję iš komunistinio režimo nelaisvės, nepatektume į kitą vartotojiškumo troškimo ir kūrimo nelaisvę, tai kita materializmo forma, kuri, nors žodžiais neatmeta Dievo, tačiau prieštarauja Jo faktams, išbraukia Jį iš gyvenimo. Ukrainos ateitis priklauso nuo mūsų ir nuo tos atsakomybės, kurią turime prisiimti. O Dievas laimins mūsų pastangas, jei nukreipsime mūsų gyvenimą tarnauti Tėvynei ir bendruomenei, bendrą gėrį iškeldami aukščiau už savo asmeninius interesus. Mūsų Tėvynė reikalauja vyrų ir moterų, kurie, turėdami tikslą ir remdamiesi visų teise ir gerove, pradedant nuo silpniausių ir nuskriaustųjų, aukotųsi tarnaudami bendruomenei. Tai Evangelijos logika, bet kartu ir logika, kurios dėka auga civilizuota visuomenė, nes teisinga civilizacija nesitaiksto tik ekonominiais rodikliais, bet žmogišku, moraliniu ir dvasiniu tautos vystymusi. Šventasis Tėvas skelbia, kad mūsų tauta išgyvena sunkų ir sudėtingą perėjimą iš daug metų mus slėgusio totalitarinio režimo į laisvą ir demokratinę visuomenę. Tačiau Laisvė reikalauja stiprios, atsakingos ir tyros sąžinės. Gyvenimas laisvėje reikalauja didesnių pastangų negu gyvenimas nelaisvėje. Brangieji Kristuje! Šiandien, Dievo palaimintą šventą dieną, nuoširdžiai sveikinu jus visus, kad jūs buvote verti Šventojo Juozapato sekėjai jo pastangose, kad visi būtų viena, šventojo Juozapato, kuris nepagailėjo atiduoti savo gyvenimą už mūsų vienybę su Dievu ir tautoje, ir teisėtoje Bažnyčioje, kuris kaip ir mūsų kariai Ukrainos Rytuose, pasiryžę paaukoti gyvenimą už mus, padėti jį ant mūsų Tėvynės laisvės altoriaus, kad atnaujintoje žemėje nebūtų priešų, o būtų sūnus ir būtų motina, ir būtų žmonės Ukrainos žemėje (pagal Tarasą Ševčenką). Tegul Šventasis Juozapatas mums bus uždegantis pavyzdys eiti jo meilės Dievui, Bažnyčiai ir mūsų liaudžiai keliu. Tegul Šv. Mergelė Marija, užtariant Šventajam Juozapatui, atvykusiam pas Jus šventa relikvija, išprašys Jums iš savo viengimio vienintelio Sūnaus naujų jėgų ir energijos būti aktyviais nūdienos liudytojais tikėjimo, tiesos ir pergalingos meilės prieš matomus ir nematomus priešus mūsų daug kentėjusioje žemėje, ypač dabartinės grėsmės mūsų istorijai metu, ir padės mums būti vienybėje su Dievu, Kristaus Bažnyčia mūsų širdyse ir Ukrainoje. O Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo Tėvo meilė ir Šventosios Dvasios palaima tegul būna su mumis visais! Nuoširdžiai dėkoju už pakvietimą dalyvauti bendroje maldoje. Šios iškilmingos šventės proga visi šiose šv. Mišiose dalyvaujantys vyskupai suteikiame Jums, Jūsų šeimoms, Jūsų artimiesiems vyskupišką palaiminimą.
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |