|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kelionė Dievo tarno Teofiliaus Matulionio gyvenimo takais Latvijoje
XXI amžiuje jau rašėme apie dvi keliones, kuriose grupė Kaišiadorių vyskupijos maldininkų keliavo Dievo tarno Teofiliaus Matulionio gyvenimo takais Lietuvoje. Šiandien pasakosime apie tų pačių maldininkų kelionę T. Matulionio gyvenimo takais Latvijoje. Pagaliau svajonė tapo tikrove. Rugsėjo 21-ąją, apaštalo Mato šventės dieną, pasukome link to krašto, kuriame kun. T. Matulionis pradėjo apaštalinę tarnystę. 1900 m. kovo 4 d. įšventintas kunigu, kovo 7-ąją seminarijos koplyčioje jau aukojo pirmąsias šv. Mišias. Kiek pailsėjęs tėviškėje Daugailiuose, iškeliavo pas savo kaimenę. Pirmoji parapija Latvijoje, tai buvo Varaklianai; 1900 m. birželio 26 d. paskirtas jos vikaru. Žmonių buvo pamiltas, tačiau kiek daugiau nei po metų teko klebono pareiga gretimoje Bikavos parapijoje. Šie du Latvijos miesteliai ir buvo kelionės tikslas. Kelionė prasidėjo trumpa malda Kaišiadorių Katedros Gailestingumo koplyčioje. Susirinkus visai 40 žmonių grupei, su kun. Marium Talučiu ir Gyvojo rožinio draugijos vadove Jolanta nusileidome į kriptą prie brangaus ganytojo kapo. Vėl dalinomės su juo visais išgyvenimais, guodėmės, prašėme palaiminimo: ...atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų! (Lk 12, 49). Didis Dievo tarne Teofiliau, kaip kuklų meilės ir pagarbos liudijimą tau, nepamirštamasis mūsų ganytojau, palikome visiems brangų atpirkimo ženklą Kryžių kalne. Tęsiame šią piligrimystę su nauja viltimi ir vedami troškimo greičiau sulaukti tavosios altoriaus garbės. Ryžtamės eiti takais, kuriuos palietė pirmieji tavo žingsniai, pradėjus sielų žvejonę. Palikome Kaišiadoris ir pasukome Utenos link. Pravažiavome Ukmergę, mintimis palinkėjome amžinos ramybės mons. Alfonsui Svarinskui, besiilsinčiam Dukstynos kapinėse. Štai ir Utena, naujas mikrorajonas ant kalnelių, o jame iškilusi graži raudonų plytų šventovė Dievo Apvaizdos bažnyčia. Nors šiuolaikiška, tačiau patraukianti savo erdve, lengvomis formomis bei meniškais vitražais ir savo didybe. Šventoriuje atkreipėme dėmesį į stiklinę piramidės formos koplyčią su gražia Švč. Mergelės Marijos statula centre. Įkvėpę gryno oro ir pamankštinę sąnarius, leidomės Zarasų link. Pravažiavome Daugailių bažnyčią... Tai apylinkės, kuriose prabėgo Teofiliaus jaunystė. Nors teko ir pastoviniuoti dėl kelio remonto, visos aplinkybės nepaveikė pakilios nuotaikos. Dar ir nuo pat ryto dangus buvo apsigaubęs pilka debesų skraiste, protarpiais pratrūkstančia gausesniu lietumi. Atrodė, kad visa ši patirtis vedė į Dievo tarno Teofiliaus nueitą gyvenimo kelią. Jau pati jo kunigystės pradžia nebuvo lengva. Varaklianai tais laikais didžiausia parapija (Rezeknės dekanatas, Latgalija); Bikava statybos darbai, silpnas parapijiečių tikėjimas, besaikis girtavimas bei netinkami papročiai (šermenų, laidotuvių proga ne tik vaišindavosi alkoholiu, bet ir šokdavo). Štai jau ir siena... Sugiedoję Lietuvos himną, be kliūčių ją pravažiavę, riedėjome jau blogesniais Latvijos keliais. Ir vėl ilgi kelio remonto ruožai... Pakelėse prabėgo lieknų pušelių miškai, besikeičiantys su krūmų plotais, ir juose kur-ne-kur menkutės sodybos, neretai ištuštėjusios. Taip, nuvažiavus ilgoką kelią nuo sienos, pradėjome dairytis ženklo į Varaklianus. Štai ir mažas miestelis, kurio beveik nesimatė, o ant kalnelio prieš akis iškilo apsupta dideliais medžiais balta klasikinio stiliaus su nedideliu bokštu bažnyčia. Įžengus į jos vidų, atsivėrė nedidelė trijų navų kiek tamsoka erdvė. Centriniame altoriuje didelis, gražus Marijos Dangun Ėmimo paveikslas (titulinis). Giesme pagarbinome Švč. Sakramentą ir sukalbėjome Dievo gailestingumo vainikėlį. Presbiterijoje jau laukė senelis kunigas. Tremtinio T. Matulionio paveikslą pastatėme šalia senojo didžiojo altoriaus. Ilgas laiko tarpas skiria nuo tų dienų, kada jaunasis vikaras aukojo čia šv. Mišias... Visos senosios parapijinės knygos jau centriniuose archyvuose, todėl ir jo vardas čia visai nežinomas. Tik ta pati marmurinė krikštykla šalia didžiojo altoriaus naudojama ir šiandien, šonuose klausyklos, sakykla ir kiek niūrokos sienos, rodos, pakartoja šioje šventovėje Dievo žodį skelbusio kunigo balso aidą... Dėmesį patraukė ant stalelio, šalia didžiojo altoriaus, iš baltų žiedelių supintas skaičius 85. Tai šio kunigo, tik vakar atšventusio savo jubiliejų, garbaus amžiaus priminimas. Sugiedojome jam Ilgiausių metų ir po trumpo kalbos barjero ribojamo nuoširdaus pabendravimo atsisveikinome su šia šventove bei Varaklianais. Ir vėl į kelionę Bikavos link. Netrukus prieš akis iškilo tik vaizduotėje nešiota, balta gotikinė bažnyčia. Į dangų kylantys du bokštai tarsi byloja, kiek vargo bei triūso dėl jų įdėjo rūpestingasis anų laikų klebonas. Vėl žengėme į vidų, vėl giesmė Švenčiausiajam. Čia jau visai kitas vaizdas... Šviesi, plati erdvė, didžiajame altoriuje puikuojasi aukšta, graži Jėzaus Širdies statula žydrame fone. Iš suoluose sėdinčių moterų lūpų sklido gerai žinoma melodija. Sava kalba prisijungėme prie jų ir pakiliai nuaidėjo giesmė Dangaus karaliene, Marija meili... Klebonas buvo išvykęs, bet mes laimingi, nes prie naujojo altoriaus kunigas Marius atnašavo šv. Mišių auką. Dievo tarno Teofiliaus paveikslas, tarsi jungdamasis į mūsų švenčiamą Eucharistiją, stovėjo, kaip ir kadaise, prie savo senojo altoriaus. Visi širdimi bei pakilia dvasia meldėmės drauge su juo. Bikavos parapijoje kunigas Teofilius tarnavo dešimt metų. Čia jis paliko ryškius pėdsakus: paaukštintą, praplėstą bažnyčios erdvę, išpuoštas sienas, altorius, įgytus naujus liturginius reikmenis ir iš Petrapilio jo paties parvežtą Jėzaus Širdies statulą. Klasikinį šventovės stilių pakeitė į gotikinį, iš priekio pristatydamas du aukštus bokštus. Todėl ir dabartiniai parapijiečiai atsimena bei gerbia jį. Tai liudija prie didžiųjų durų pritvirtinta atminimo lenta. Moterų veiduose spindėjo džiaugsmingas palankumas mums, o viena iš jų pasakė: Mes visuomet meldžiamės. Šis susitikimas tarsi sujungė visus ir uždegė naujam ryžtui dar uoliau prašyti Viešpatį didžiajam ganytojui altoriaus garbės. Norėtųsi kada nors pasekti ir toliau jo pėdomis, ypač lagerių golgotos keliu... Tačiau tai, atrodo, jau yra nerealu. Palydėjome jį tik širdimi ir malda: Didis ganytojau Teofiliau, kryžiuotas, bet nepalaužtas, ištikimasis Dievo tarne, švieti ir šiandien savo pavyzdžiu, stiprini užtariamąja galia. Tau ir dabar rūpi, kad tikėjimo ugnis liepsnotų mūsų žemėje. Leisk padėkoti tau, brangusis ganytojau, už ištvertą kančią vardan Bažnyčios, vardan jos vaikų ateities, vardan visų mūsų... Pasitikėdami Marijos Bažnyčios Motinos galia, prašome Aukščiausiąjį malonės, kad ir mūsų dienų sielų ganytojai semtųsi iš tavęs įkvėpimo uoliai aukotis Kristaus Bažnyčiai ir dvasinės ramybės nelengvoje tarnystėje. Atsiduodami Dievo gailestingumui, laukiame dienos, kuomet į tave, garbingasis mūsų arkivyskupe, galėsime kreiptis: Palaimintasis Teofiliau, užtarki mus! Baigę pirmosios dienos programą, dar labiau išgyvenę savo ganytojo artumą ir pripildyti Viešpaties palaimos, pasukome nakties poilsiui link Agluonos. Išlipę iš autobuso, buvome pagauti nuostabos... Prieš akis, plačioje erdvėje ant kalnelio, baltas gotikinės bazilikos ansamblis. Koks didingumas, grožis ir sakralumas!.. Žinojome, jog išvakarėse čia buvo pašventintas paminklas Karaliui Mindaugui, karalienei Mortai ir jų sūnui Rukliui. Agluonos bazilika yra tautinė Latvijos šventovė. Didžiajame altoriuje votais papuošta Marijos Dievo Motinos ikona (Trakų ikonos kopija). Rytą, šventoriuje nuėję išraiškingai pažymėtą Kryžiaus kelią, su kunigu Marium šventėme Eucharistiją prie senojo altoriaus. Tai, ką išgyvenome šioje vietoje, lydėjo mus tolesnėje kelionėje ir atpirko visą jos nuovargį. Liko paskutinis vizitas Daugpilyje, kur mokslo ištroškęs jaunuolis Teofilius, baigė šešias realinės gimnazijos klases. Pasižvalgę Daugpilio istorijos muziejuje, netoliese radome didelį dviejų aukštų gimnazijos pastatą, gal ir nepasikeitusį. Šiandien čia semiasi žinių visai kita karta. Pravažiavę bažnyčių kalnelį, pasukome į Tėvynę. Subatė siena. Vėl Lietuvos himnas... ir laimingi su saule riedėjome namo. Visos kelionės valandos buvo užpildytos Rožančiaus maldos, giesmių ir gyvų, įdomių kun. M. Talučio pasakojimų. Kaišiadoryse iš autobuso išlipome tarsi nepajutę nuovargio, praturtėję dvasiškai... Atsisveikinome kaip su savaisiais, nusiteikę ir vėl kada nors keliauti. Išsiskirstėme skirtingomis kryptimis tame Lietuvos kampelyje, kurį kadaise tėviškai globojo ganytojas arkivyskupas Teofilius Matulionis. Ses. Felicija Grybaitė KKMD
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |