Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Gailestingumo durų atidarymas Lietuvoje

Atidarius šonines Telšių Šv. Antano Paduviečio Katedros duris, kurios veda į kriptą, Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ rodo Evangelijų knygą

Kartu su visa Bažnyčia pradedant švęsti Gailestingumo jubiliejų, trečiąjį Advento sekmadienį, gruodžio 13-ąją, Lietuvoje buvo atidarytos Šventosios durys visų septynių vyskupijų katedrose ir kariuomenės ordinariato Šv. Ignoto bažnyčioje bei septyniose šventovėse: Šiluvos, Krekenavos, Žemaičių Kalvarijos, Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikose, Klaipėdos Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčioje, Vilniaus Aušros Vartų ir Dievo Gailestingumo šventovėse.

Vilnius. Dar prieš 12.30 val. tikintieji rinkosi greta Vilniaus Arkikatedros Bazilikos. Jaunimo chorui giedant Jubiliejaus himną iškilminga procesija, kurioje nešta Evangelijų knyga, priartėjo prie Varpinės. Arkivyskupas G. Grušas pasveikino tikinčiuosius, skaityta Evangelija pagal Luką. Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ direktorius Linas Kukuraitis perskaitė ištrauką iš popiežiaus Pranciškaus Bulės „Misericordiae Vultus“, kurioje akcentuota, kad Jėzus Kristus yra Tėvo gailestingumo veidas. Šie žodžiai gali būti geras krikščionių tikėjimo slėpinio apibendrinimas. Procesija, kurioje ėjo arkivyskupas G. Grušas, apaštalinis nuncijus Pedras Lopesas Kvintana (Pedro Lopez Quintana), kunigai, tikintieji, kaip piligriminėje kelionėje skambant varpams ir psalmėms, apėjo aplink Katedrą, tuomet Vilniaus arkivyskupas, paraginęs „Atverkite teisumo vartus, kad, pro juos įėję, padėkotume Viešpačiui,“ atidarė centrines Katedros duris – Gailestingumo duris, paženklintas užrašu „Porta Misericordiae“ bei Alfa ir Omega raidėmis.

Ilgi ir niūrūs Advento vakarai

Jonas Staliulionis

Bėga Adventas, šiltos neadventiškos gruodžio dienos. Nors beveik nešąla ir nesninga, bet užklysta šiltesnio oro srovė, ir nelieka nei sniego, nei gruodo. Adventiškumo stinga ne tik gamtoje, bet ir mūsų sielose, visame gyvenime. Adventinį susikaupimą, laukiant ateinančio Išganytojo, trikdo linksmos, triukšmingos televizijų laidos, pagardintos dviprasmiškais žodeliais, prikaišiotos trankios muzikos. Susikaupimo neskatina ir apie mus šurmuliuojantis pigiais blizgučiais apkaišytas bedvasis gyvenimas.

Žiuriu į miglose skęstančius laukus, ir iš ano amžiaus vidurio, paženklinto 1952 metais, iš tolimos vaikystės, atplaukia ilgi prasidedančios žiemos vakarai, lėtai slinkę po šiaudinėmis kepurėmis pakištose Nemaitonių kaimo trobose. Gruodžio sutemos anksti apgaubia laukus. Tamsa ir šaltis visus sugena į pirkią. Troboje šilta ir jauku. Krosnyje traškėdamos dega malkos. Į šalčio išmargintus langų stiklus žiūri geltonas mėnulis. Už langų snaudžia į baltas marškas susisupę sodelio medžiai. Palubėje šviečia motinos karpiniais apvedžiota žibalinė lempa. Senelė suka lanktį. Kai išsivynioja posmas, pliaukšteli balanėlė, senelė sustoja, siūlu perriša naują sruogą ir vėl suka. Tėvas, pasistatęs žibalinę lemputę, kertėje skaptuoja klumpę. Motina verpia. Minutėlę stabteli, pasitaiso iš po skarelės išsipešusius plaukus, nubraukia nuo sijono spalius ir vėl mina ratelį. Dirbdama motina paprastai mėgsta dainuoti. Bet dabar – Adventas, dainuoti – griekas. Net ir pageidavimų koncertų, transliuojamų radijo, vyresni žmonės nesiklauso. Išgirdę, kad groja ar dainuoja, išjungia. Ir mums, vaikams, drausdavo. Ir bažnyčioje nuo pirmojo gruodžio sekmadienio neduoda šliūbo. Prisimenu bernus pašiepiančią dainelę: Bernai Advento nekenčia, o Kalėdas dailiai švenčia.