Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Pro Deo
et Patria

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Motina Gailestingumo, melski už mus!

Popiežius Pranciškus pasitiko popiežių emeritą Benediktą XVI, atvykusį į Šventųjų durų atidarymą

Kaip tik tokią invokaciją Lietuvos vyskupai prašė ir gavo Šventojo Sosto leidimą įterpti į Švč. Mergelės Marijos litaniją. Atrodo, tai pilnai atitinka ir popiežiaus Pranciškaus mokymo intencijas, kadangi jis Gailestingumo jubiliejaus šventimą pradėjo atidarydamas Šventąsias Šv. Petro bazilikos duris būtent Dievo Motinos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmėje. Norėta pabrėžti, kad 1854 metų gruodžio 8 dieną palaimintojo popiežiaus Pijaus IX paskelbtos tikėjimo tiesos apie išankstinį Marijos atpirkimą – gimimą be prigimtinės nuodėmės – suvokimas yra neatskiriamas nuo Dieviškojo gailestingumo slėpinio priėmimo. Toks supratimas yra paskata Šventaisiais gailestingumo metais dar labiau sustiprinti katalikišką pamaldumo Švč. Mergelei Marijai, Gailestingumo Motinai, raišką tiek pastoracijoje, tiek teologiniuose tyrimuose bei visame Bažnyčios gyvenime.

Gailestingumo durų atidarymas Lietuvoje

Atidarius šonines Telšių Šv. Antano Paduviečio Katedros duris, kurios veda į kriptą, Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ rodo Evangelijų knygą

Kartu su visa Bažnyčia pradedant švęsti Gailestingumo jubiliejų, trečiąjį Advento sekmadienį, gruodžio 13-ąją, Lietuvoje buvo atidarytos Šventosios durys visų septynių vyskupijų katedrose ir kariuomenės ordinariato Šv. Ignoto bažnyčioje bei septyniose šventovėse: Šiluvos, Krekenavos, Žemaičių Kalvarijos, Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikose, Klaipėdos Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčioje, Vilniaus Aušros Vartų ir Dievo Gailestingumo šventovėse.

Vilnius. Dar prieš 12.30 val. tikintieji rinkosi greta Vilniaus Arkikatedros Bazilikos. Jaunimo chorui giedant Jubiliejaus himną iškilminga procesija, kurioje nešta Evangelijų knyga, priartėjo prie Varpinės. Arkivyskupas G. Grušas pasveikino tikinčiuosius, skaityta Evangelija pagal Luką. Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ direktorius Linas Kukuraitis perskaitė ištrauką iš popiežiaus Pranciškaus Bulės „Misericordiae Vultus“, kurioje akcentuota, kad Jėzus Kristus yra Tėvo gailestingumo veidas. Šie žodžiai gali būti geras krikščionių tikėjimo slėpinio apibendrinimas. Procesija, kurioje ėjo arkivyskupas G. Grušas, apaštalinis nuncijus Pedras Lopesas Kvintana (Pedro Lopez Quintana), kunigai, tikintieji, kaip piligriminėje kelionėje skambant varpams ir psalmėms, apėjo aplink Katedrą, tuomet Vilniaus arkivyskupas, paraginęs „Atverkite teisumo vartus, kad, pro juos įėję, padėkotume Viešpačiui,“ atidarė centrines Katedros duris – Gailestingumo duris, paženklintas užrašu „Porta Misericordiae“ bei Alfa ir Omega raidėmis.

Kalėdų preliudija

Kun. Vytenis Vaškelis

Stebuklo esmė – ne Dievo malonių priėmimas, bet davimas, nes, jei nebūtų Davėjo, nebūtų ir gavėjo. Tas, kuriam pavaldi visa kūrinija, panoro su mumis dalytis pačiu savimi. Iš Švč. Trejybės Širdies gelmės išsiveržė viską keičianti Naujiena: žemę aplankys Tas, kuriam Jonas Krikštytojas jautėsi nevertas atrišti kurpių dirželį. Kodėl? Čia „kaltas“ ne tik mastelių skirtumas – Jėzus yra Dievas ir ecce Homo, o Jonas – tik žmogus, bet ir pirmasis aplankymas...

Kai Mergelė Marija sutiko būti Atpirkėjo Motina ir tapo nėščia (pačiam Kūrėjui ketinant apsigyventi žmogaus viduje, negalimas dalykas tampa realiu), Ji iškeliavo pasveikinti savo giminaitės Elzbietos, kuri laukėsi Jono, vėliau padėjusio Jėzui lyginti kelius į akmenuotus žmonių gyvenimus. Natūralu, kad Marijos ir Elzbietos susitikimas buvo užtvirtintas džiaugsmo antspaudu, nes po savo širdimis nešiojo kūdikius, kurių vėliau vienas, kuriam bus skirta mažėti, padės kitam – Vieninteliam – pakeisti žmonijos istorijos raidą. Džiugus Jono Krikštytojo šoktelėjimas motinos įsčiose buvo tarsi ženklas, skelbiantis jo visišką atsidavimą Dievo Sūnui: „Štai aš iki pat mirties būsiu ištikimas Tavo naujojo mokslo pradžios šauklys!“

Stasys Šilingas nebepriklauso šeimai, jis priklauso visai Lietuvai...

Lina Eringienė

Rusnės Šilingaitės sūnus Saulius Kubilius rodo Amerikos lietuvių laikraštį „Draugas“, kuriame 1985 m. lapkričio 23 d. buvo išspausdintas dukros Laimos Šilingaitės straipsnis apie tėvą

Tokią prasmingą frazę renginių, skirtų iškilaus Lietuvos valstybės kūrėjo, Valstybės Tarybos pirmininko, Teisingumo ministro, I ir II Seimo nario, teisininko, visuomenininko, Lietuvos šaulių sąjungos Centro valdybos pirmininko, lietuviškos spaudos leidėjo Stasio Šilingo 130-osioms gimimo metinėms Šakių rajone ištarė vaikaitis Saulius Kubilius.

Žmogus, tris dešimtmečius kūręs mūsų valstybę, 1885 m. lapkričio 23 d. gimė Vilniuje. Mokydamasis Vilniaus berniukų gimnazijoje, S. Šilingas išmoko rusų kalbos, o lietuvišką žodį girdėjo tik Darsūniškyje iš vietos valstiečių, su kuriais jam kartais tekdavo eiti dirbti ūkio darbus. Aukštąjį išsilavinimą įgijo Maskvos universitete. Buvo Maskvos lietuvių studentų draugijos valdybos pirmininkas. Jis aktyviai dalyvavo revoliuciniuose judėjimuose, redagavo „Aušrinę“, leido lietuvių rašytojų almanachą „Pirmasis baras“, bendradarbiavo „Lietuvos žiniose“. Jau 1914 metais paskelbė „Gintarinę deklaraciją“ dėl Mažosios Lietuvos sujungimo su Didžiąja Lietuva. 1917 metais įkūrė demokratinę tautos laisvės Santaros partiją, buvo išrinktas Lietuvių tautos tarybos pirmininku. Lietuvių konferencijoje Stokholme įkūrė Lietuvių–švedų draugiją. 1918 metais Vilniuje kūrė Lietuvos kariuomenę, buvo įtrauktas į miesto tarybą. Pirmaisiais Nepriklausomos valstybės metais Kaune dirbo advokatu, 1924 metais išrinktas Šaulių sąjungos Centro valdybos pirmininku. Jo rūpesčiu įsteigta M. K. Čiurlionio galerija, Kauno meno mokykla, Operos teatras. 1922 metais kaip Krikščionių demokratų ūkininkų sąjungos atstovas vėl buvo išrinktas į Pirmąjį Seimą, vadovavo Užsienio reikalų komisijai. Matydamas grėsmę Lietuvos valstybei, S. Šilingas su kitais bendraminčiais dalyvavo 1926 metų perversme ir po jo paskirtas teisingumo ministru. Įsteigė Vilniui vaduoti sąjungą, Lietuvai pagražinti draugiją.

Kraštotyrininkui Benjaminui Kondratui įteikta 2015-ųjų Kalbos premija

2015-ųjų Kalbos premijos laureatas Benjaminas Kondratas Ramutės Vaitkuvienės nuotrauka

Gruodžio 4-ąją Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje surengtame Kalbos vakare filologui, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojui ekspertui, kraštotyrininkui Benjaminui Kondratui įteikta 2015-ųjų Kalbos premija. Laureatui premija skirta už ilgametį lituanistikos tradicijų įprasminimo darbą, literatūrinės kraštotyros inicijavimą ir plėtojimą.

Premiją įteikusi Seimo Pirmininko pavaduotoja, Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkė Irena Degutienė sakė: „Kiekvienas laureatas – ypatingu intelektu spindinti asmenybė, skleidžianti gėrį ir kurianti kalbą. Prie kalbos kūrimo prisidėjo ir mokytojas ekspertas Benjaminas Kondratas. Dėkoju Jums, Benjaminai, už literatūrinės kraštotyros iniciatyvą – būkite tvirtas ir tegu Jūsų mokiniai taip myli Lietuvą kaip Jūs“. Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkė pabrėžė, kad teisė kalbėti gimtąja kalba – viena iš prigimtinių teisių. „Bet nepriklausomai valstybei, jos institucijoms šią teisę garantuoti yra pareiga. Manau, kad viena iš formų skatinti lietuvių kalbos kūrimą, jos puoselėjimą kaip administracinės, mokslo, sprendimų kalbos yra ir Kalbos premijos teikimas“, – sakė Seimo Pirmininko pavaduotoja. Dvyliktąjį kartą įteikta Kalbos premija, kilusi kaip spaudos atgavimo 100-mečio minėjimo sumanymas, I. Degutienės teigimu, jau tapo prestižiniu apdovanojimu.

Svečiuose pas Vilniaus kupiškėnus

Leonora Zapereckienė

Jubiliatę dr. Aldoną Vasiliauskienę (dešinėje) sveikina Vilniaus Kupiškėnų klubo prezidentė Filomena Marčiulionienė Vido Naujiko nuotrauka

Pagerbdamas istorikės dr. Aldonos Vasiliauskienės 70-mečio jubiliejų, Vilniaus Kupiškėnų klubas pasikvietė ją į savo gruodžio mėnesio susibūrimą, kad padėkotų už daugelio metų triūsą, atverčiant vis naujus Kupiškio krašto, o ir visos Rytų Aukštaitijos istorijos puslapius. Į iškilmingą susitikimą atvyko ir naujasis Kupiškio rajono meras Dainius Bardauskas. Kaip introdukcija į renginį nuskambėjo pakili advento giesmė, kurią atliko kartu su meru atvykusi Kupiškio P. Matulionio progimnazijos muzikos mokytoja Daiva Palionienė.

Vilniaus Kupiškėnų klubo prezidentė Filomena Marčiulionienė trumpai apžvelgė dr. A. Vasiliauskienės veiklos barus ir tą kryptingą darbą, kurio dėka į šiandieną sugrįžo primiršti, o kai kurie ir nežinomi Aukštaitijos krašto ir Lietuvos kūrėjų ir gynėjų vardai. Jų visų gyvenimo ištakos nuvinguriuoja į širdžiai mielus Aukštaitijos kaimus ir bažnytkaimius.

„Senvagė“ – istorijos ir kultūros žurnalas

Bronius VERTELKA

Kalba skulptorius prof. Gediminas Karalius, centre – internetinės svetainės Bernardinai. lt vyr. redaktorius Donatas Puslys, kairėje – „Senvagės“ vyr. redaktore Liuda Jonušienė

Lapkričio 27-osios pavakarę į Dailės galeriją rinkosi menininkai, kultūros darbuotojai, atėjo didokas fotografų profesionalų būrelis. Tačiau neteko matyti vietos valdžios atstovų, nors čia vyko solidaus istorijos ir kultūros žurnalo „Senvagė“ antrojo metų numerio sutiktuvės.

Vyriausioji žurnalo redaktorė žurnalistė ir rašytoja Liuda Jonušienė pastebėjo, kad, be septynių mieste šiandien veikiančių kultūros įstaigų, reikalinga turėti ir Dailės muziejų, kuris galėtų sutalpinti prabėgusio šimtmečio skulptūros, tapybos ir tekstilės darbus. Daugėja menotyrininkų, rašančių apie profesionaliąją dailę, fotografiją. 2015-aisiais miesto kultūrą praturtino du svarbūs renginiai – Dailės dienos ir Fotografijos bienalė. Lapkritį Juozo Miltinio dramos teatras minėjo 75 metų jubiliejų. Tokia proga „Senvagėje“ spausdinama unikalaus dokumento – pirmosios premjeros ir teatro įsteigimo programėlės faksimilė. J. Miltinio pavardė čia paminėta tik vieną kartą – kaip spektaklio režisieriaus. Bendroje kolektyvo nuotraukoje nelabai jį atpažinsi. Leidinyje pateiktas kun. Ipolito Vercinskio rankraštinis darbas „Panevėžio parapijos statistinis aprašymas“, datuotas 1851 metais. „Senvagėje“ spausdinama daug nuotraukų, straipsnių įvairiomis temomis, todėl ji atrodo patraukliai. Joje – ne vien apie tai, kas vyko per prabėgusį pusmetį, yra ir senesnių dalykų. L. Jonušienė, didžiulėmis asmeninėmis pastangomis sugebėjusi atgaivinti beveik 24 metus tylėjusią „Senvagę“ (po pirmojo jos numerio), sakė, jog reikia ne vien paviešinti kultūrinius įvykius, bet ir įsigilinti, kodėl jie vyksta arba kodėl nevyksta. Galima suabejoti žurnalo pavadinimu, gali jis kam nors ir nepatikti, bet senoji Nevėžio upės vaga – ne stovintis vanduo, bet laiko sąnašos.