Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Literatūra
Ora et labora
Proza
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Lietuvai atidavęs savo sielą, širdį, sveikatą

Prel. Mykolas Krupavičius Iš prel. Mykolo Krupavičiaus įamžinimo visuomeninės iniciatyvinės grupės Lietuvoje išleisto lankstinuko (2005)

Minėjimo dalyviai prie prel. Mykolo Krupavičiaus kapo Aldonos Grigaitienės nuotrauka

Prieš 45 metus, 1970 m. gruodžio 4 d., mirė žymusis kunigas, žemės reformos iniciatorius ir vykdytojas prelatas Mykolas Krupavičius. Visas prelato Mykolo Krupavičiaus gyvenimas buvo susietas su dvasinių vertybių plėtote, tėvynės atgimimo ir jos stiprinimo siekiu, vadovaujantis krikščioniška patriotine nuostata. Toks idealas jį nesulaikomai vedė per visus gyvenimo verpetus, pasitaikiusias negandas. Vienas iš ryškiausių jo nuveiktų darbų Lietuvoje – parengta ir įvykdyta žemės reforma, jau atkurtos Valstybės pirmojo dešimtmečio pradžioje užkirtusi kelią Rusijos kėslams įvykdyti mūsų krašte bolševikinį perversmą.

Dar lankydamas mokyklą jaunasis Mykolas įsijungė į lietuvybės palaikymo ir jos saugojimo darbą – bendravo su knygnešiais, aktyviai platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Norėdamas turėti didesnį poveikį jaunimui, jis pasirinko mokytojo kelią – penkerius metus mokėsi patriotinių idėjų kupinoje Veiverių mokytojų seminarijoje. Baigęs ją, mokytojavo Lomžos gubernijoje, vėliau Papilėje. Mokytojaudamas neišvengė caristinės biurokratijos čiuptuvų – du kartus už lietuvišką veiklą buvo suimtas. Jaunasis mokytojas pradėjo vis labiau jausti savo tikrąjį pašaukimą, kurį realizavus labiausiai galėsiąs būti naudingas savo visuomenei, savam kraštui, dvasinių vertybių plėtotei. Šio pašaukimo subrandinimas religingo jaunuolio širdyje atvedė jį į Seinų kunigų seminariją. Jau pirmakursis seminarijos auklėtinis aktyviai įsijungė į joje veikusį slaptą lietuvių klierikų sąjūdį, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Baigęs seminariją, dar ketverius metus savo teologines žinias gilino Petrapilio dvasinėje akademijoje, buvo vienas iš ateitininkų sąjūdžio kūrėjų Rusijoje, o vėliau ateitininkų idėjas platino ir Lietuvoje.

1914 metų birželį, dar studijuodamas dvasinėje akademijoje, buvo įšventintas kunigu. Pirmojo pasaulinio karo metu dalyvavo Nukentėjusiems nuo karo šelpti draugijos veikloje, buvo karo belaisvių kapelionas, žurnalo „Ateities spinduliai“ redakcijos narys. 1917 metais apsigyveno Voroneže, kuriame buvo susibūręs nemažas lietuvių spiečius. Čia paskirtas lietuviškos Martyno Yčo berniukų gimnazijos kapelionu. Kartu su kitais Rusijoje įkūrė Lietuvos krikščionių demokratų partiją. Metus buvo šios partijos pirmininkas, dalyvavo Petrapilio lietuvių seimo darbe. Džiaugėsi brėkštančiu Lietuvos valstybingumo atkūrimu, entuziastingai stengėsi ir pats prie šio proceso prisidėti: rinko aukas besikuriančiai Lietuvai, telkė savanorius jos nepriklausomybei ginti. 1918 metų pradžioje dėl lietuvių kareivių telkimo Rusijos bolševikų revoliucinis tribunolas jį už akių nuteisė mirties bausme. M. Krupavičiui pasisekė pabėgti nuo tos griaunančios bolševikinės bangos antplūdžio į Lietuvą. 1918–1919 metais jis gyveno Vilniuje (2012 m. rugsėjo 23 d. prie to namo Odminių gatvėje, Lietuvos partizanų vyriausiojo kapeliono mons. Alfonso Svarinsko rūpesčiu įrengta memorialinė lenta, joje įrašyti prasmingi ir raginantys testamentiniai M. Krupavičiaus žodžiai: „Lietuvi, tebūnie tau pirmaisiais tėvas ir motina, bet virš jų tebūnie Tau Tavo Tėvynė Lietuva“).

Vėliau apsigyvenęs Kaune kun. M. Krupavičius daug jėgų skyrė artėjantiems Steigiamojo Seimo rinkimams, kūrė įvairiose Lietuvos vietose Lietuvos krikščionių demokratų partijos skyrius. Išrinktas į Steigiamąjį Seimą, aktyviai dalyvavo rengiant žemės reformos įstatymą, siekė visų pirma aprūpinti žeme bežemius ar mažažemius savanorius, išlaikiusius Nepriklausomybės kovose Lietuvos gyvybingumą, ir kitus, neturinčius žemės, bet norinčius savarankiškai pradėti ūkininkauti kaime.

Būdamas Žemės ūkio ministru, šią reformą įgyvendino. Mykolas Krupavičius buvo išrinktas ir į pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį Lietuvos Seimus. 1919 ir 1923 bei 1926 ir 1927 metais buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas. 1927 metais pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos studijavo užsienio katalikiškuose universitetuose ekonomiką, teisę, žurnalistiką ir sociologiją.

Grįžęs į Lietuvą, 1930–1931 metais vikaravo Garliavos parapijoje, paskui profesoriavo Vikaviškio kunigų seminarijoje, dėstė sociologiją, etiką, prancūzų kalbą ir bažnytinės iškalbos meną. Vėliau dirbo Veiverių parapijos klebonu. Prieš sovietinę okupaciją ir jos pradžioje klebonavo eidamas ir dekano pareigas Kalvarijos parapijoje.

Sovietams okupavus Lietuvą, norėdamas apginti Bažnyčią ir tikinčiuosius nuo persekiojimo, vyskupų pavestas, M. Krupavičius parengė sovietinei valdžiai memorandumą. Tačiau tas nieko nepadėjo. Jis pats turėjo slapstytis nuo gresiančio suėmimo.

Kun. M. Krupavičius, rodydamas didelio pilietiškumo drąsą, kartu su buvusiu Žemės ūkio rūmų įsteigimo iniciatoriumi ir ministru bei su buvusiu Respublikos prezidentu Kaziu Griniumi vokiečių generaliniam komisarui Rentelnui 1942 metais įteikė protesto memorandumą prieš Lietuvos kolonizavimą ir žydų bei kitų šalies piliečių persekiojimą ir žudymą. Tų pačių metų gruodį gestapo buvo suimtas ir įkalintas.

1945 metais amerikiečių išlaisvintas dar dvylika metų gyveno Vokietijoje. Čia buvo išrinktas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininku. Šias pareigas ėjo iki 1955 metų. 1949 metais jo vadovaujamas VLIK komitetas paskelbė istorinį testamentą – Lietuvių chartą, kurioje Pasaulio lietuvių bendruomenei nustatytos pagrindinės direktyvinės gairės.

Prel. M. Krupavičiui teko bendrauti su sovietinę „geležinę uždangą“nugalėjusiu legendiniu Lietuvos laisvės kovotoju Juozu Lukša. Jam susipažinus su Nijole Bražėnaite, prelatas M. Krupavičius 1950 m. liepos 23 d. palaimino jų santuoką vienoje mažytėje Vokietijos bažnytėlėje.

Vokietijoje atkūrus Lietuvos krikščionių demokratų partiją, čia pasivadinusią Lietuvos krikščionių demokratų sąjunga, tapo tos politinės organizacijos pirmininku. Trejus metus redagavo „Tėvynės sargą“. 1950 metais iki „gyvos galvos“ išrinktas Pasaulio lietuvių krikščionių demokratų sąjungos pirmininku. 1957 metais apsigyveno JAV. Čia irgi aktyviai dirbo visuomeninį darbą, rūpinosi lietuvių vienybe, iškėlė mintį įkurti Pasaulio lietuvių bendriją, dalyvavo lietuviškoje spaudoje pasirašydamas M. M., Juodišiaus, M. Kruopelės, G. Taučiaus ir kitais slapyvardžiais.

M. Krupavičiau parengta žemės reforma rėmėsi Bažnyčios mokytojo Tomo Akviniečio mintimis, kad nuosavybė yra socialinė funkcija, kuri pateisinama tiek, kiek to reikalauja visuomenės gerovė. Žemės reformatorius kun. M. Krupavičius – didelis krikščioniškosios demokratijos teoretikas – tuo ir rėmėsi. Ši nuostata padėjo jam apsiginti nuo tuometinių dvarininkų ir kai kurių savos konfesijos asmenų puolimo ir skundų, pasiekusių net Vatikaną bei vadovaujančią Katalikų Bažnyčios hierarchiją Lietuvoje. M. Krupavičių rėmė didelį autoritetą turėjęs šiame socialiniame bare tuometinis Vilniaus vyskupas, marijonas, dabar palaimintasis Jurgis Matulaitis. Pagrindinis M. Krupavičiaus reformos tikslas buvo aprūpinti žeme mažažemius ir bežemius, stiprinti smulkiųjų bei vidutinių ūkininkų vaidmenį Lietuvos ekonominiame ir politiniame gyvenime. Po ilgai trukusių ginčų Steigiamasis Lietuvos Seimas 1922 metais vasarį priėmė M. Krupavyčiaus siūlytą Žemės reformos įstatymą, kuriame buvo pažymėta ne daugiau kaip 80 ha žemės norma. Nusavinti ir vandenys bei miškai, jei jų plotas buvo didesnis kaip 25 ha. Naujakuriai už gautą žemę 36 metus turėjo mokėti simbolinius išperkamuosius mokesčius, priklausomai nuo gautos žemės rūšies (0,5–7 litus už hektarą per metus). Buvo išdalinta apie 700 tūkstančių ha žemės, sukurta apie 35 tūkstančius naujakurių ūkių. Plėtojosi kooperatinis žemės ūkio judėjimas. M. Krupavičiui vadovaujant Žemės ūkio ministerijai, buvo įsteigta 14 žemės ūkio mokyklų, svarbiausia – 1924 metais buvo įkurta žemės ūkio specialistus rengianti aukštoji mokykla – Dotnuvos Žemės ūkio akademija, dabar turinti Kaune garbingą Prezidento Aleksandro Stulginskio universiteto vardą.

M. Krupavičius parašė keletą knygų: „Kova už žemę ir laisvę“, „Kova už žemę ir ūkininką“, „Jonas Basanavičius“, „Lietuviškoji išeivija“, „Krikščioniškoji demokratija“, „Kunigas Dievo ir žmogaus tarnyboje“, „Atsiminimai“ (išleisti po mirties) ir kitos. Daug gražių raštų parašyta ir apie patį prelatą M. Krupavičių, jo kilnią veiklą Lietuvos labui.

Iškilusis Lietuvos sūnus prel. M. Krupavičius mirė 1970 m. gruodžio 4 dieną Čikagoje. Buvo palaidotas JAV lietuvių Šv. Kazimiero kapinėse.

1943 metais, būdamas hitlerininkų nelaisvėje, savo seseriai Veronikai iš Tilžės kalėjimo rašė: „Jei Dievas panorėtų čia mano gyvenimo kelionę nutraukt, tai labai norėčiau, kad mano palaikai amžiams atsigultų lietuviškoj žemėj. Lietuvai atidaviau savo sielą, širdį, sveikatą, jai norėčiau atiduoti ir bedvasį kūną“. Šis jo prašymas buvo įvykdytas 2006 metų rugsėjį – karstas su jo palaikais buvo pervežtas į Lietuvą ir iškilmingai palaidotas Kauno Kristaus Prisikėlimo Bazilikos šventoriuje.

Mes, veikiami kosmopolitinių dabarties skersvėjų, turėtume prisiminti ir stengtis vadovautis garbingojo prel. M. Krupavičiaus gyvenimo credo: „Mylėk Viešpatį Dievą už viską labiau, artimą – kaip pats save, o Tėvynę – už save labiau“. Šie žodžiai, visa patriotinė M. Krupavičiaus gyvenimo veiklos kryptis, turėtų būti gairės mūsų tautos gyvavimo keliui, o ypač prelato idėjinių vertybių perėmėjams – dabartinės Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos vadovybei bei jos nariams.

Zigmas Tamakauskas,
TS-LKD Kauno skyriaus LKD bendrijos
Valdybos ir miesto savivaldybės Švietimo tarybos narys

Gruodžio pradžioje kauniečių krikščionių demokratų bendrijos narių iniciatyva buvo paminėtos 45-osios prel. M. Krupavičiaus mirties metinės. Nepaisydami siautusių vėjų, LKD bendrijos ir Sąjūdžio nariai atėjo prie prel. M. Krupavičiaus kapo Kristaus Prisikėlimo Bazilikos šventoriuje. Sukalbėję maldą, padėjo gėlių, uždegė į stiklinį gaubtą įdėtas žvakes. Z. Tamakauskas papasakojo kai kuriuos prelato gyvenimo epizodus, paryškino jo pasiaukojamą veiklą Lietuvos labui. Žodį tarė mokslininkas prof. Romualdas Baltrušis.

© 2015 „XXI amžius“