Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Literatūra
Ora et labora
Proza
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Pro Deo
et Patria

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Gailestingumo jubiliejus įžengė į Šventąją Žemę

Jeruzalės patriarchas Fuadas Tualis apie Šventųjų metų prasmę

Mindaugas Buika

Jeruzalės katalikų patriarchas Fuadas Tualis pasiruošęs atidaryti Šventąsias Getsemanės bazilikos duris

Laukiant priartėjusių Kristaus Gimimo švenčių, džiugių Šventųjų Kalėdų, pasaulio tikinčiųjų žvilgsnis krypsta į Išganytojo gimtąją Šventąją Žemę. Gyvenant prasidėjusio Gailestingumo jubiliejaus dvasia, verta aptarti būtent Jeruzalės lotynų katalikų patriarcho Fuado Tualio (Fouad Twal) apaštalinį laišką, skirtą šiems Šventiesiems metams, juk Dievo gailestingumo veikimas tame regione yra ypač aktualus dėl nesibaigiančio izraeliečių ir palestiniečių konflikto bei terorizmo šėlsmo, kuris pastaruoju metu dar labiau eskaluojamas ir nusineša vis naujas žmonių gyvybių aukas.

Šventosios durys Getsemanėje

Pradedant Gailestingumo jubiliejų Šventojoje Žemėje, pirmosios Šventosios durys gruodžio 13 dieną buvo iškilmingai atidarytos kaip tik Getsemanėje, ant Alyvų kalno, kur Didžiojo ketvirtadienio naktį Jėzus Kristus meldėsi, krauju prakaituodamas, prieš netrukus įvykusią Judo išdavystę, suėmimą, kančią ir mirtį ant kryžiaus bei šlovingą visus atperkantį Prisikėlimą (pgl. Mt 26, 36–56; Mk 14, 37–52; Lk 22, 40–53; Jn 18, 1–11). Toje vietoje, netoli Jeruzalės, katalikai 1924 metais pasistatė Visų tautų šventovę, žinomą ir Kančios Bazilikos vardu. Trečiąjį Advento sekmadienį, po Kryžiaus kelio procesijos, giedant Visų Šventųjų litaniją, prie alyvų šakelėmis išpuoštų Šventųjų Bazilikos durų, patriarchas F. Tualis jas atidarė, ištardamas 89-osios psalmės žodžius: „Giedosiu, Viešpatie, apie tavo gerumo darbus amžinai“. Paskui Jeruzalės patriarchą pro Šventąsias duris pirmieji įėjo apaštalinis nuncijus Šventojoje Žemėje arkivyskupas Džiuzepė Lacarotas (Giuseppe Lazzarotto), vyskupai augziliarai Viljamas Šomalis (William Shomali), Džasintas Bulosas Markucas (Giacinto Boulos Marcuzzo) ir Kamalis Batišas (Kamal Bathish), Šventosios Žemės kustodas pranciškonas kunigas Pierbatista Picabala (Pierbattista Pizzabala) ir daugybės jais sekusių kunigų, vienuolių bei tikinčiųjų, atvykusių iš viso pasaulio. Aukotų šv. Mišių homilijoje patriarchas F. Tualis sakė, kad Jėzaus Kančios išvakarėse gimusi Jeruzalės Bažnyčia, dabar „nori būti Gailestingumo Bažnyčia“. Jis kvietė tikinčiuosius šiais jubiliejiniais metais siekti tikrojo atsivertimo ir melsti didesnės užuojautos, teisingumo ir taikos Šventojoje Žemėje, dabar, deja, kupinoje smurto, bet tapti apsisprendusiais piligrimais susitikimui su Kristumi.

Gimė mūsų Viešpats

Kun. Vytenis Vaškelis

Dievo Sūnaus gimimas buvo kitoks nei mūsų. Prieš keliasdešimt metų mus skyrė tam tikra riba: mūsų šiame pasaulyje nebuvo, bet paskui savuoju gimimo krykštavimu pažadinome egzistencijos aušrą. Dievui Sūnui gimti būtinybės nebuvo, nes Jo egzistavimas bei viską tobulai kuriantis veikimas neturi pradžios ir pabaigos krantų. Antra vertus, Jis negalėjo negimti, nes vidinis Jo dieviškumo bei žmogiškumo grožis tobuliausiu būdu atsiskleidė Aukoje dėl mūsų.

Mes visi prieš savo prasidėjimo momentą motinų įsčiose buvome Jo Širdyje, mintyse bei gyvenime, ir mus nuo mūsų atsiradimo žemėje skyrė tik tam tikras laiko tarpas. Taigi mus su Dievu sieja ir amžinumas, nes po trumpo mirties blykstelėjimo iškart atsidursime ten, kur laikrodžių nebėra, kur amžinoji dabartis...

Kalėjimo ir gyvenimo užgrūdintas

Kun. Antanas Dilys

Vilniuje gyvenantis Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios rezidentas kun. Antanas DILYS skaičiuoja jau 70-uosius kunigystės metus. Nors jam 92 metai, bet kunigas dar palyginti žvalus, rytais eina aukoti šv. Mišių, o sugrįžęs į namus vis dar daug skaito. Neseniai gavo kelias knygas lenkų kalba apie buvusius jo studijų Vilniaus kunigų seminarijoje draugus, tarp kurių buvo daug lenkų, todėl vis turi progą prisiminti ilgą ir sunkų savo gyvenimo kelią. Prieš Kalėdas apsilankęs pas kunigą „XXI amžiaus“ redaktorius paprašė jo kalėdinio interviu.

Gerbiamas kunige, gal galite papasakoti, kokias prisimenate savo vaikystės Kalėdas?

Kadangi tėvas buvo Švenčionėlių bažnyčios zakristijonas, labiau užsiėmęs bažnyčios tvarkymu, tai jis papuošdavo eglutę, pavalgydavome Kūčių vakarienę, pasimelsdavome, pagiedodavome ir tuoj eglutę išnešdavo. Mat norėjo, kad kambaryje būtų daugiau vietos, kadangi per Kalėdas prieš pamaldas ar po jų į namus sušilti ar šiaip su švente pasveikinti užeidavo parapijiečiai. Mes buvome trys vaikai: aš vyriausias, brolis Vytautas ir sesuo Onutė. Turėjome ir 13 metų už mane vyresnį brolį Juozą. Jis – kitos mamos, mirusios tėvo pirmosios žmonos. Mažo jo neprisimenu, jau tik vyresnį, kai mūsų žaidimai jam nerūpėjo. Žmonės mums duodavo po saldainį ar obuolį. Džiaugdavomės. Šv. Kalėdų pagrindas būdavo šv. Mišios bažnyčioje. Kitur, net mokykloje, nevykdavo jokių kalėdinių renginių. Antrąją Šv. Kalėdų dieną aplankydavome Rukšėnų šeimą, kurioje augo irgi du broliai ir sesuo. Su vienu jų sūnumi buvome vienoje klasėje, o mano sesuo draugavo su jų dukra. Jie pas mus irgi užsukdavo. Rukšėną prisimenu buvus batsiuviu.

Į parapijiečių širdis – per meną

Pabiržės klebonas kun.Vytautas Dagelis

Aukštaitijos provincijos miestelyje, Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčioje, koncertuoja žinomi atlikėjai, parapijos namuose įkurtoje dailės galerijoje rengiamos profesionalių menininkų darbų parodos. Apie tai ir kitus dalykus prieš Kalėdas su Pabiržės klebonu, religijos mokslų magistru kun. Vytautu DAGELIU kalbėjosi žurnalistas Bronius VERTELKA.

Sovietiniais metais į Pabiržę buvo ištremtas vyskupas Vincentas Sladkevičius (būsimasis kardinolas), daugybę gerų darbų ir prisiminimų apie save čia paliko kan. Antanas Balaišis. Kaip jūs, atvykęs į Pabiržę dirbti klebonu, galvojote „įsiamžinti“?

Man studijuojant Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje, jos rektorius Hansas Frydrichas Fišeris CO, kilęs iš Vokietijos ir pramokęs lietuviškai, klierikamss kalbėjo ne tik apie pastoraciją, bet ir apie meną. Seminarijoje kas mėnesį būdavo po vieną, o per akademinius metus – devynios gražios parodos. Į jų pristatymus ateidavo ambasadoriai, verslo žmonės, šiaip menui neabejingi. Vieno tokio renginio metu kun. H. F. Fišeris (jis nuo pirmo iki trečio kurso buvo mano vadovas) neoficialioje aplinkoje pasakė: „Ar tu būtum kunigas, ar žurnalistas, profesija būtų tik viena tavo koja. Jeigu tu neturėsi nieko bendro su menu ar daile, tai per gyvenimą eisi šlubuodamas“. Menas įneša į žmogaus būtį harmoniją. Ne veltui Motina Bažnyčia kreipė dėmesį į meną. Ji rūpinosi, globojo dailininkus. Dabartinis palikimas, Italijoje, Prancūzijoje išlikę meno statiniai, didingos bažnyčios, jų puošyba – to pasekmė. Baigus studijas seminarijoje, mano pirmoji mintis buvo: „Tapęs klebonu, parapijoje įkursiu meno galeriją“. Nežinau mūsiškei analogo Panevėžio vyskupijoje.

Prakartėlių paroda iš Italijos

Guglielmo Marthyn

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Keramikos muziejuje Kaune (Rotušės a. 15) veikia Italijos meistrų prakartėlių paroda. Tai kalėdinė dovana kauniečiams. Priešventinėje skuboje Keramikos muziejus kviečia užsukti ir praleisti džiaugsmingą valandėlę – nepaprastą gimimo istoriją pasakojančios skulptūrinės kompozicijos šventiškai papuošia širdį.

Viso pasaulio krikščioniškose šalyse populiarios šv. Kalėdų prakartėlės turi savo istoriją. Jų tradicija siekia 1223 metus, kuomet prieš Kalėdas šv. Pranciškus Asyžietis įrengė pirmąją gyvą prakartėlę Greccio mieste. Miške prie vienuolyno buvusioje grotoje pastatyta prakartėlė, pridėta šieno, atvestas jautis ir asilas, ėdžiose paguldytas tikras gyvas kūdikis - viskas paruošta taip, kaip buvo Betliejaus tvartelyje Jėzui gimstant.

Lietuvai atidavęs savo sielą, širdį, sveikatą

Prel. Mykolas Krupavičius Iš prel. Mykolo Krupavičiaus įamžinimo visuomeninės iniciatyvinės grupės Lietuvoje išleisto lankstinuko (2005)

Prieš 45 metus, 1970 m. gruodžio 4 d., mirė žymusis kunigas, žemės reformos iniciatorius ir vykdytojas prelatas Mykolas Krupavičius. Visas prelato Mykolo Krupavičiaus gyvenimas buvo susietas su dvasinių vertybių plėtote, tėvynės atgimimo ir jos stiprinimo siekiu, vadovaujantis krikščioniška patriotine nuostata. Toks idealas jį nesulaikomai vedė per visus gyvenimo verpetus, pasitaikiusias negandas. Vienas iš ryškiausių jo nuveiktų darbų Lietuvoje – parengta ir įvykdyta žemės reforma, jau atkurtos Valstybės pirmojo dešimtmečio pradžioje užkirtusi kelią Rusijos kėslams įvykdyti mūsų krašte bolševikinį perversmą.

Dar lankydamas mokyklą jaunasis Mykolas įsijungė į lietuvybės palaikymo ir jos saugojimo darbą – bendravo su knygnešiais, aktyviai platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Norėdamas turėti didesnį poveikį jaunimui, jis pasirinko mokytojo kelią – penkerius metus mokėsi patriotinių idėjų kupinoje Veiverių mokytojų seminarijoje. Baigęs ją, mokytojavo Lomžos gubernijoje, vėliau Papilėje. Mokytojaudamas neišvengė caristinės biurokratijos čiuptuvų – du kartus už lietuvišką veiklą buvo suimtas. Jaunasis mokytojas pradėjo vis labiau jausti savo tikrąjį pašaukimą, kurį realizavus labiausiai galėsiąs būti naudingas savo visuomenei, savam kraštui, dvasinių vertybių plėtotei. Šio pašaukimo subrandinimas religingo jaunuolio širdyje atvedė jį į Seinų kunigų seminariją. Jau pirmakursis seminarijos auklėtinis aktyviai įsijungė į joje veikusį slaptą lietuvių klierikų sąjūdį, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Baigęs seminariją, dar ketverius metus savo teologines žinias gilino Petrapilio dvasinėje akademijoje, buvo vienas iš ateitininkų sąjūdžio kūrėjų Rusijoje, o vėliau ateitininkų idėjas platino ir Lietuvoje.

Maža garbė svetimomis kalbomis kalbėti, didi gėda savosios gerai nemokėti...

Jūratė Jagminienė,

Lietuvos švietimo istorijos muziejaus muziejininkė

Jonas Jablonskis (1860–1930)

Šiais metais minime Lietuvos kalbininko, publicisto, pedagogo, vadovėlių autoriaus, literatūrinės lietuvių kalbos normintojo, įvairiausių mokslo sričių terminologo Jono Jablonskio (1860–1930) 155-ąsias gimimo ir mirties 85-ąsias metines.

Apie J. Jablonskio gyvenimą ir nuopelnus Lietuvos kultūrai rašyti sunku ir rizikinga, kadangi apie jį išleista daug leidinių bei publikuota gausybė straipsnių. Tačiau priminti visuomenei išskirtinę J. Jablonskio asmenybę, manau, verta.

Lietuvos švietimo istorijos muziejus parengė jubiliejinę virtualią parodą „Atminties spalvų retrospektyva. Kalbininkui Jonui Jablonskiui – 155“, pasakojančią apie jo gyvenimą ir nuveiktus darbus švietimo ir kultūros srityje. Ypač didžiuojamės galėdami pristatyti vertingą, unikalų eksponatą – J. Jablonskio laišką, adresuotą Juozui Damijonaičiui. Jame autorius prašo J. Damijonaičio surasti jo pažįstamai Zofijai Jucevičaitei-Nečajevienei mokytojos darbą kurioje nors lenkų ar rusų mokykloje. Kaip rašo J. Jablonskis, „ji labai reikalinga duonos ir darbo“, ir dar užsimena, kad būtų gerai, jeigu J. Damijonaičio iniciatyva būtų organizuoti lietuvių kalbos kursai tiems mokytojams, kurie neseniai sugrįžo iš Rusijos (nuo 1919 metų J. Damijonaitis dirbo Kauno miesto ir apskrities švietimo instruktoriumi). Tikėtina, kad laiškas parašytas 1919 m. rugsėjo 21 d.