Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Literatūra
Ora et labora
Proza
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Gailestingumo jubiliejus įžengė į Šventąją Žemę

Jeruzalės patriarchas Fuadas Tualis apie Šventųjų metų prasmę

Mindaugas Buika

Jeruzalės katalikų patriarchas Fuadas Tualis pasiruošęs atidaryti Šventąsias Getsemanės bazilikos duris

Getsemanės Visų tautų bazilika ir atidarytos jos Šventosios durys

Patriarchas Fuadas Tualis kviečia piligrimus švęsti Kalėdas į Šventąją Žemę bei apsilankyti joje per visus Gailestingumo jubiliejaus metus

Kalėdiniai akcentai Betliejaus Prakartėlės aikštėje

Kryžiaus kelio procesija link Getsemanės bazilikos atidaromų Šventųjų durų

Per šventąsias duris eina įvairių tautų maldininkai

Šventosios durys Getsemanės bazilikoje prieš atidarymą buvo išpuoštos alyvų šakelėmis

Pranciškonai prie Getsemanės bazilikos Šventųjų durų

Laukiant priartėjusių Kristaus Gimimo švenčių, džiugių Šventųjų Kalėdų, pasaulio tikinčiųjų žvilgsnis krypsta į Išganytojo gimtąją Šventąją Žemę. Gyvenant prasidėjusio Gailestingumo jubiliejaus dvasia, verta aptarti būtent Jeruzalės lotynų katalikų patriarcho Fuado Tualio (Fouad Twal) apaštalinį laišką, skirtą šiems Šventiesiems metams, juk Dievo gailestingumo veikimas tame regione yra ypač aktualus dėl nesibaigiančio izraeliečių ir palestiniečių konflikto bei terorizmo šėlsmo, kuris pastaruoju metu dar labiau eskaluojamas ir nusineša vis naujas žmonių gyvybių aukas.

Šventosios durys Getsemanėje

Pradedant Gailestingumo jubiliejų Šventojoje Žemėje, pirmosios Šventosios durys gruodžio 13 dieną buvo iškilmingai atidarytos kaip tik Getsemanėje, ant Alyvų kalno, kur Didžiojo ketvirtadienio naktį Jėzus Kristus meldėsi, krauju prakaituodamas, prieš netrukus įvykusią Judo išdavystę, suėmimą, kančią ir mirtį ant kryžiaus bei šlovingą visus atperkantį Prisikėlimą (pgl. Mt 26, 36–56; Mk 14, 37–52; Lk 22, 40–53; Jn 18, 1–11). Toje vietoje, netoli Jeruzalės, katalikai 1924 metais pasistatė Visų tautų šventovę, žinomą ir Kančios Bazilikos vardu. Trečiąjį Advento sekmadienį, po Kryžiaus kelio procesijos, giedant Visų Šventųjų litaniją, prie alyvų šakelėmis išpuoštų Šventųjų Bazilikos durų, patriarchas F. Tualis jas atidarė, ištardamas 89-osios psalmės žodžius: „Giedosiu, Viešpatie, apie tavo gerumo darbus amžinai“. Paskui Jeruzalės patriarchą pro Šventąsias duris pirmieji įėjo apaštalinis nuncijus Šventojoje Žemėje arkivyskupas Džiuzepė Lacarotas (Giuseppe Lazzarotto), vyskupai augziliarai Viljamas Šomalis (William Shomali), Džasintas Bulosas Markucas (Giacinto Boulos Marcuzzo) ir Kamalis Batišas (Kamal Bathish), Šventosios Žemės kustodas pranciškonas kunigas Pierbatista Picabala (Pierbattista Pizzabala) ir daugybės jais sekusių kunigų, vienuolių bei tikinčiųjų, atvykusių iš viso pasaulio. Aukotų šv. Mišių homilijoje patriarchas F. Tualis sakė, kad Jėzaus Kančios išvakarėse gimusi Jeruzalės Bažnyčia, dabar „nori būti Gailestingumo Bažnyčia“. Jis kvietė tikinčiuosius šiais jubiliejiniais metais siekti tikrojo atsivertimo ir melsti didesnės užuojautos, teisingumo ir taikos Šventojoje Žemėje, dabar, deja, kupinoje smurto, bet tapti apsisprendusiais piligrimais susitikimui su Kristumi.

Anksčiau buvo paskelbtas gana išsamus šiems metams skirtas apaštalinis Jeruzalės lotynų katalikų patriarcho laiškas, pavadintas „Kristus – gailestingojo Tėvo veidas“, sekant popiežiaus Pranciškaus bulės „Misericordiae vultus“ („Gailestingumo veidas“) tema, kuria buvo paskelbtas Gailestingumo jubiliejus, bei nurodant paties Išganytojo paraginimą: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36). Patriarchas F. Tualis pastebi, kad šie metai sutampa su sunkiu mūsų istorijos laikotarpiu, kadangi mes ypač tai jaučiame Artimuosiuose Rytuose, kenčiame žmonių žiaurumą, gebantį išsilieti netgi į brolžudišką neapykantą. Dievo Sūnaus atėjimo, kurio gimimą iš Švč. Mergelės Marijos netrukus švęsime, tikslas buvo visiškai priešingas – pasigailėjimo, gelbėjimo, išlaisvinimo skelbimas. Anot Šventosios Žemės katalikų ganytojo, tai geriausiai apibūdina šv. Luko evangelija, kartais vadinama Gailestingumo evangelija, kurioje pasakojama, kaip pats Išganytojas save pristato Nazareto, kur buvo išaugęs, sinagogoje: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimą, akliesiems – regėjimą, siuntė vaduoti prislėgtuosius ir skelbti Viešpaties malonės metą“ (Lk 4, 18–19).

Apaštaliniame laiške primenama žydų jubiliejaus, senovėje švęsto kas 50 metų, maloningumo tradicija, kai būdavo į laisvę išleidžiami kaliniai ir vergai, dovanojami piniginiai įsiskolinimai. Katalikų Bažnyčioje jubiliejinių Šventųjų metų tradiciją 1300-aisiais pradėjo popiežius Bonifacas VIII. Bažnytinio jubiliejaus (Kristaus Gimimo sukakties) šventimas dabar vyksta kas 25 metai, kad tai patirtų kiekviena karta. Taigi iki šiol paskutiniai šventieji metai popiežiaus Jono Pauliaus II buvo paskelbti 2000-aisiais, taip ženklinant trečiojo krikščionybės tūkstantmečio pradžią.

Evangelinių pavyzdžių pamokos

Kai kurie popiežiai skelbdavo ir neeilinius šventuosius metus, kokie XX amžiuje buvo 1933-ieji ir 1983-ieji, minint Jėzaus Kristaus mirties ir Prisikėlimo (žmonijos atpirkimo), 1900-ąsias ir 1950-ąsias metines. Kaip tik tokie neeiliniai šventieji metai yra ir popiežiaus Pranciškaus paskelbtasis Gailestingumo jubiliejus, aiškina patriarchas F. Tualis. Pats Šventasis Tėvas apie jo skelbimo intenciją rašė: „Būna akimirkų, kai esame pakviesti ypatingiau nukreipti žvilgsnį į gailestingumą ir patys tapti veiksmingais tokio Tėvo veikimo ženklais. Kaip tik todėl paskelbiau specialųjį Gailestingumo jubiliejų. Tai turėtų būti Bažnyčiai malonės metas ir padėti padaryti tikinčiųjų liudijimą stipresnį bei vaisingesnį“ (Misericordiae Vultus, 3). Patriarchas F. Tualis apaštaliniame laiške apmąstydamas Dievo gailestingumo raišką vėlgi pasiremia šv. Luko evangelijoje pateiktais Išganytojo palyginimais apie sūnų palaidūną (Lk 15, 11–32) ir gerąjį samarietį (Lk 10, 25–37), kuriuose pripažįstamas dieviškojo ir žmogiškojo gailestingumo ryšys. Pirmajame palyginime Jėzus atskleidžia beribį dangiškojo Tėvo gailestingumą atsivertusiems nusidėjėliams, o antrame parodo, kaip šis dieviškasis gailestingumas turi daryti įtaką ir žmogaus veiklai. „Dievo gailestingumo patirtis mus skatina tai praktikuoti savo brolių ir seserų atžvilgiu ir mūsų jautrumas turi būti grindžiamas dieviškuoju maloningumu“, – pabrėžia Jeruzalės patriarchas, nurodydamas  Išganytojo paraginimą: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas danguje yra gailestingas“ (Lk 6, 36). Priminęs gerąjį samarietį, jis pastebi, kad Jėzus neatsitiktinai kalba apie būtent jo suteiktą pagalbą apiplėštam ir sužeistam žydui, kai kiti (savi tautiečiai) praeina pro šalį. Juk tarp samariečių ir žydų kaip dabar tarp daugelio kaimyninių tautų jau daug amžių tvyrojo priešiškumas. Taigi svetimšalio (samariečio) parodyta užuojauta ir pagalba aiškinama, kad gailestingumas turi nugriauti visas užtvaras.

Apibendrintai kalbant tai reiškia, kad gailestingumas turėtų reikštis nepriklausomai nuo rasės, odos spalvos, tikybos, tautinės kultūros ir socialinės kilmės. Kaip Dievo gailestingumas nežino ribų, toks turi būti ir žmogiškasis gailestingumas artimui, kaimynui, svetimšaliui, kiekvienam kitam asmeniui, ypač silpnesniems, engiamiems, marginalizuotiems, migrantams pabėgėliams, tai yra tiems, kuriuos popiežius Pranciškus apibrėžia kaip atsidūrusius visuomeninio gyvenimo periferijoje. Patriarchas F. Tualis skelbia, kad gailestingumas neturi būti tik laikina emocija, praeinantis širdies maudulys, bet konkretus, iškalbingas ir kūrybingas įsipareigojimas, kuris mobilizuotų visas asmenines pastangas padėti, gelbėti, priimti ir atleisti. Štai Evangelijoje minimo sūnaus palaidūno tėvas ne tik nuoširdžiai apsidžiaugia dėl jo sugrįžimo, bet jį apkabina, atstato turėtą orumą ir teises, surengdamas didelį priėmimo pokylį. Taip pat gerasis samarietis jaučia užuojautą smurtą patyrusiam žydui, bet tai išreiškia konkrečiais pagalbos darbais – sutvarsto žaizdas, gabena į saugią vietą, rūpinasi tolimesne jo slauga. Jėzus baigia šį palyginimą reikšmingu paraginimu: „Eik ir tu taip daryk“ (Lk 6, 31). Šventosios Žemės katalikų ganytojas apaštaliniame laiške pastebi, jog yra dvasiniai gailestingumo darbai – patarimas abejojančiam ir besiblaškančiam, pamokymas ir paraginimas nežinančiam ar abejojančiam, paguodimas kenčiančio, pagaliau išpuolių atleidimas, kantrumas, meldimasis už kitus. Taip pat yra ir praktiniai gailestingumo darbai, kuriuos pasiremiant evangeliniu mokymu nuosekliai išvardija Katalikų Bažnyčios Katekizmas: „Gerieji darbai kūnui ypač yra išalkusį pavalgydinti, keleivį priglausti, vargšą aprengti, ligonį ir kalinį aplankyti, mirusį palaidoti. Tarp tų darbų vienas pagrindinių broliškos meilės ženklų yra varguolių šelpimas; tai – taip pat ir Dievui patinkamas teisumo darbas“ (KBK, 2447).

Daryti pasaulį geresnį

Laiške palietęs aktualią nuodėmių atleidimo sritį, patriarchas F. Tualis primena, kad „savo žemiškajame gyvenime Jėzus nepaliaujamai smerkė visų pobūdžių prasikaltimus, kadangi jie gadina žmogų, bjauroja jame Dievo atvaizdą“. Viešpats nuolat vadovavosi savo mokymu, perspėjimu ir praktine sielovada, kad iš žmogaus širdžių išrautų blogio šaknis, pabrėždamas, kad dažniausiai ne iš išorės, bet iš „žmogaus širdies išeina pikti sumanymai, ištvirkavimai, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtas, puikybė, neišmanymas. Visos šios blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“ (Mk 7, 21–23). Visa tai atvirai išvardijęs, Viešpats rodo nusidėjusiam ir atgailaujančiam žmogui begalinį švelnumą, padrąsinimą, taip liudydamas gailestingą dangiškojo Tėvo meilę. Jis nepateisina jokios, netgi mažiausios nuodėmės, tačiau nusikaltusįjį kviečia atsivertimui ir radikaliam blogo gyvenimo pakeitimui. Svetimautojos moters, kuriai pagal senąjį pasprotį buvo skiriama aukščiausia mirties bausmė (užmėtymas akmenimis), Jėzus nepasmerkia, bet sako: „Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8, 11). Dėl to Kristus ir įsteigia Atgailos ir Susitaikinimo sakramentą, kaip veiksmingą Dievo gailestingumo ženklą nusidėjėliams. „Taigi, Išganytojo mokymas yra labai aiškus: „Taip“ nusidėjėliui, kaip asmeniui, ir tvirtas „ne“ nuodėmei“, – daro išvadą Jeruzalės patriarchas apaštaliniame laiške.

Jis taip pat pabrėžia, kad gailestingumas neapsiriboja asmeniniais santykiais ir apima visus viešojo gyvenimo sektorius – politiką, ekonomiką ir kultūrą – ir yra nukreiptas į visas plotmes – valstybinę, nacionalinę, religinę, tarptautinius ir regioninius santykius. „Kada gailestingumas tampa esmine viešojo gyvenimo dalimi, jis gali perkeisti pasaulį, iš savanaudiškais interesais besivadovaujančio į paremtą tikrai bendražmogiškomis vertybėmis, ir tiesiog jį daryti geresnį“, – aiškina patriarchas F. Tualis. Jo įsitikinimu, politikoje yra svarbu vadovautis etinėmis nuostatomis, tarp kurių gailestingumas užima principinę vietą, kad būtų pasipriešinta smurtui, engimui, neteisingumui, autoritarizmui ir ideologiniam dominavimui. Tai yra kvietimas įvairių mirties ideologijų skleidėjams, kad jie grįžtų prie savo sąžinės, kad žmogaus gyvybės vertė būtų svarbesnė už bet kokius materialinius interesus. „Mes meldžiamės, kad tų ekstremistinių politikos teorijų šalininkai išgirstų šaukimą į gailestingumą, kuris eina iš Dievo, iš popiežiaus Pranciškaus, iš engiamųjų, tiksliau sakant, iš visos žmonių bendruomenės“, – daro išvadą ganytojas. Ir dabar, kai tarp sekuliarizmo ir fundamentalizmo kraštutinumų besiblaškantis pasaulis tampa vis labiau nužmogėjęs, žiauresnis, smurtingesnis ir išnaudotojiškas, krikščionių pašaukimas yra ištikimai liudyti Dievo gailestingumą, bendradarbiaujant su visais geros valios žmonėmis. Gailestingumo sėklos yra visose religijose ir mes esame įpareigoti jas brandinti asmeniniame ir viešajame gyvenime. „Taip mes tapsime liudytojais geresnio pasaulio, kuris bus tvarkomas teisingumo, taikos, švelnumo ir abipusės meilės pagrindais“, – tvirtina Jeruzalės lotynų katalikų patriarchas F. Tualis ir kviečia visų tikybų išpažinėjus bendradarbiauti pertvarkant visas savojo gyvenimo ir veiklos sferas, kad jose įsitvirtintų Gailestingumo kultūra.

Kviečiami pasaulio piligrimai

Taip pat kalėdiniame kreipimesi, pristatytame gruodžio 16 dieną, patriarchas F. Tualis minėjo Dievo gailestingumo aktualumą, ypač sprendžiant Šventojoje Žemėje ir visame Artimųjų Rytų regione vykstančius konfliktus. Jis pastebėjo, kad kaip tik Šventojoje Žemėje ypač svarbi dabar pasaulyje iškilusi beprecedentinė terorizmo grėsmė, o nerimą keliantys teroristiniai išpuoliai Libane, Prancūzijoje, JAV, Rusijoje (civilio lėktuvo susprogdinimas) yra tiesiog susiję su karu Sirijoje ir Irake. Vėl nurodęs, kad barbariškus terorizmo veiksmus prieš nekaltus žmones skatina mirtį nešanti religiniu fanatizmu (islamizmu) grindžiama ideologija, Jeruzalės patriarchas pabrėžė, jog vien karinis atsakas, jėgos panaudojimas nepajėgs išspręsti šios žmoniją kankinančios problemos. „Mums reikia kovoti su skurdu ir neteisingumu, nes tai yra terorizmą brandinantis pamatas. Reikia skatinti kitų toleravimo ir priėmimo ugdymą“. Bažnyčios atsiliepimas į dramatiškas dabarties problemas, kurias popiežius Pranciškus netgi yra įvardijęs kaip Trečiąjį pasaulinį karą, vykstantį atskirose teritorijose, yra pradėti minėti Šventieji gailestingumo metai. „Gailestingumas yra vaistas nuo visų epochos ligų, – tvirtino patriarchas F. Tualis. – Tik praktinis gailestingumas gali parodyti pasauliui regimą Dievo švelnumą ir rūpestingą artumą“. Tarptautinei politikai gailestingumas suteikia kilniausią prasmę siekiant bendrojo gėrio visai žmonijai.

Jeruzalės patriarchas pakvietė pasaulio Gailestingumo metų piligrimus gausiau lankyti Šventąją Žemę, kur keliose šventovėse, pirmiausia Getsemanės bazilikoje, Nazareto Apreiškimo bazilikoje ir Betliejaus Šv. Kotrynos bažnyčioje, atidarytos Šventosios durys. Nepaisant įtemptos padėties regione, piligrimų kelias yra saugus ir visi Šventosios Žemės gyventojai užsienio maldininkams reiškia pagarbą (nes jų aptarnavimas yra svarbus pajamų šaltinis). Per Šv. Kalėdas, laukiant gausybės piligrimų, patriarchas F. Tualis pakvietė vietines parapijas bent penkioms minutėms užgesinti šventinių eglučių šviesas ir tokiu būdu išreikšti solidarumą su terorizmo ir smurto aukomis. Pagrindinėse Šv. Kalėdų šv. Mišiose Jėzaus gimtajame Betliejaus mieste bus ypatingai susitelkta į terorizmo aukų paminėjimą, užjaučiant jų šeimas ir linkint taikių švenčių. Jeruzalės patriarchas padėkojo popiežiui Pranciškui už jo šiemetinės taikos iniciatyvas, labai svarbias pasaulio ir Šventosios Žemės gyvenimui, už dviejų palestiniečių seserų vienuolių – šv. Marijos Alfonsinos Gatas ir šv. Marianos Bauardy – kanonizavimą, už Palestinos valstybingumo pripažinimą. „Kristaus Gimimas yra Tėvo gailestingumo ženklas ir džiaugsmo pažadas mums visiems. Tegul ši žinia šviečia sužeistam mūsų pasauliui, guodžia kenčiančius ir engiamuosius bei neša atsivertimą smurtingoms širdims, – baigdamas linkėjo patriarchas F. Tualis. – Visiems palaimintų ir džiugių Kalėdų!“

Thomas Charriere nuotraukos iš lpj.org

© 2015 „XXI amžius“