|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Gimė mūsų Viešpats Kun. Vytenis Vaškelis
Dievo Sūnaus gimimas buvo kitoks nei mūsų. Prieš keliasdešimt metų mus skyrė tam tikra riba: mūsų šiame pasaulyje nebuvo, bet paskui savuoju gimimo krykštavimu pažadinome egzistencijos aušrą. Dievui Sūnui gimti būtinybės nebuvo, nes Jo egzistavimas bei viską tobulai kuriantis veikimas neturi pradžios ir pabaigos krantų. Antra vertus, Jis negalėjo negimti, nes vidinis Jo dieviškumo bei žmogiškumo grožis tobuliausiu būdu atsiskleidė Aukoje dėl mūsų. Mes visi prieš savo prasidėjimo momentą motinų įsčiose buvome Jo Širdyje, mintyse bei gyvenime, ir mus nuo mūsų atsiradimo žemėje skyrė tik tam tikras laiko tarpas. Taigi mus su Dievu sieja ir amžinumas, nes po trumpo mirties blykstelėjimo iškart atsidursime ten, kur laikrodžių nebėra, kur amžinoji dabartis... Kadangi mokinys nėra didesnis už Mokytoją Jėzų, kiekvienam Jo sekėjui yra garbė panašėti į Jį į savo vidų priimti sielą perkeičiantį Gyvenimo žodį ir patį jo Sėjėją. Kas nepaliauja ieškojęs tiesos, jo širdyje tikėjimo vandeniu laistoma sėkla auga, ir štai tikrasis Kalėdų įprasminimas žmogaus dvasia patiria atgimimo iš Dievo Dvasios šviežumą (Jn 3, 8), nes tikintysis nuo šiol į gyvenimo reiškinius bei iššūkius žvelgia dar ramiau bei supratingiau, ir jo pasitikėjimas savuoju Viešpačiu tik stiprėja. Išsiplečia žmonių akių vyzdžiai, kai išvyniojamos kalėdinės dovanos, ir jie džiaugiasi jomis, vieni, jas davę, o kiti gavę. Tačiau Kalėdų džiaugsmas ne vienas kitam papuoštos dovanos įteikimas, bet didžiosios Dovanos Gimusiojo paslapties išvyniojimas. Kai Šventoji Dvasia apšviečia žmogaus protą bei paliečia širdį, ir jis suvokia, kad žmogui svarbiausia gyvenime priimti Tą, kurio savo asmeniniais nuopelnais neužsitarnavo, tada Jėzaus gimimas švenčiamas su motyvuoto džiaugsmo perspektyva Jis mums atveria amžinybės duris ir sako: Eikš į savo laimę, mano numylėtini! Popiežius Leonas Didysis Kalėdų proga rašė: Nuo šios linksmybės neatskiriamas nė vienas, nes yra viena bendra visuotinio džiaugsmo priežastis: mūsų Viešpats, nuodėmės ir mirties Nugalėtojas, neradęs nė vieno žmogaus be kaltės, pats atėjo jų visų išvaduoti. Tedžiūgauja šventasis, nes jam artinasi garbės atlygis. Tepabunda nusidėjėlis, nes yra kviečiamas malonei. Tepaklūsta pagonis, nes yra šaukiamas į gyvenimą. Kartais apmaudu, kad tada, kai savo dėmesį turėtume sutelkti į Jėzų, pabūti su Juo, kaip mokame, pabendrauti su mus labiausiai mylinčiu vyresniuoju Broliu bei ištikimiausiu Draugu, mums už akių užbėga įvairūs reikalai, darbai ar pramogos. Šie geri, bet antraeiliai dalykai užima Jam skirtą laiką bei vidinę širdies buveinę ir dvasiškai mus pačius nuskurdina... Kai laiko Kūrėjui nebelieka laiko, tada vagiame tą savo lobyno dalį, kurios nei rūdys, nei kandys nepajėgia sunaikinti (Mt 6, 20). Tiesa, ypač prieš Kalėdas, kas padeda stokojančiajam, nors ir yra abejingas tikėjimui, tas pagerbia Viešpatį, jame gyvenantį. Bet dvigubai laimi tas, kuris tai daro šitaip tardamas: Jėzau, tebus Tau didesnė garbė ir artimui pagalba! Pasak Elizabetės Baret Brauningos iškilios Anglijos poetės, gyvenusios XIX amžiuje, nors žemė sausakimšai pripildyta dangaus, ir kiekvienas krūmas dega Dievu, bet tik tas, kuris mato, nusiauna batus; likusieji aplink susėdę skina gervuoges. Dievo Sūnus savuoju gimimu ir naujuoju buvimu tikrai įžiebė dieviškos meilės ugnį Juo įtikėjusiųjų ir Jo pasveikinti bei Jį pagarbinti atėjusiųjų širdyse. Pirmieji, ant kurių išsiliejo neregėta džiaugsmingos naujienos šviesa, skelbianti, kad per Viešpaties užgimimą iš šaknų keičiama kiekvieno žmogaus širdis, buvo ne išpuikę pasaulio galingieji, bet paprasti piemenėliai. Išvydę ir išgirdę Dievo angelą, kalbantį jiems suprantama kalba, ir pamatę, kokia gausi dangaus kareivija (Lk 2, 13), pradėjo garbinti Aukščiausiąjį, nesutriko ir nesakė, kad jiems kažkas negerai darosi, bet nedelsdami pradėjo vykdyti angelo nurodymą bėgte pasileido į Betliejaus tvartą pas Gimusįjį... Kokią nuostabią dovaną gavo tie piemenys, kurie pirmieji turėjo garbę aplankyti pasaulio Atpirkėją! Dieviškojo Mažutėlio artumoje jų širdys persipildė troškimu šlovinti Dievą už tą neįkainojamą patirtį, kurios jie neužmirš iki pat mirties ir amžinybėje. Už besąlygišką klusnumą Dievo plano vykdymui jų pavyzdys visuomet žėrės kaip žvaigždės naktiniame dangaus skliaute. Viešpatie, padėk mums, kad mūsų sielos ir Tavoji laisvai susilietų ir taip maldoje ir tikėjimo darbuose susižadėtų, kad taptų neišskiriamos vienybės Kalėdų dovana, skirta kitiems.
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |