|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Nėra laiko mylėti... Marija Gustainienė
Tokiu pavadinimu išleista mano šeštoji pamąstymų knyga. Kasdieną bendraudama su žmonėmis ir stebėdama jų elgesį įvairiose situacijose, pastebiu keistų įžvalgų: žmonės sako viena, o daro kita. Kap įmanydami stengiasi paslėpti savo silpnybes, ieško priežasčių aplinkoje: kaltas kažkas dėl to, kad jiems nesiseka, negali išbristi iš dvasinių bėdų, patiria abejonių, nepasitiki savo jėgomis. Atrodo, rūpesčiai gula ant jų pečių, bet ironiška yra tai, kad dejuodami ir skųsdamiesi jie nesprendžia savo problemų, bet labai atidžiai seka kitų gyvenimus ir duoda savus patarimus, kaip tvarkytis. Pasiklausau ir apninka keistos emocijos ir nesuvokimas: kas darosi su žmonėmis? Atrodo, kad jie turėtų kažkokius gyvenimo taisyklių vadovėlius, žinotų, kaip reikia teisingai vaikus auginti, darbus dirbti, santykius gludinti. Bet kodėl jie patys neranda atsakymų į savo labai painius klausimus? Dar vienas skaudulys guodimasis, kad nėra laiko sau, kaip suprantu, nieko neveikimui. Žmogus, ir nieko neveikdamas, veikia gal net daugiau: jo mintys rausiasi po praeitį, iškapsto kokias seniai užmaršties dulkėmis nusėstas smulkmenas, susipainioja savo jausmuose ir santykiuose, apninka abejonės, netikrumas ir net nepasitenkinimas savimi ir savo gyvenimu. Ar žmogus veiks aktyviai, ar jis bus pasyvus, vis tiek laikas eis, nesustos nė akimirkos. Tai ar nebūtų protinga tą laiką išnaudoti prasmingai: savęs prusinimui, pagalbai tiems, kurie jos prašosi (bet ne tinginiams ir manipuliatoriams), maldai, meditacijai, vienatvės valandėlėms? Ironiška, bet labai dažnai pastebiu, kad žmonės nori nieko neveikti, bet gauti didelį atlygį. Kaip visa tai suderinti? Taigi, keistų dalykų yra mūsų vidiniuose pasauliuose. Labai liūdna, kad dirbantis žmogus tampa nematomas, o laurus skina ,,išradingieji, (džiaugiasi liaupsėmis) ir net neraudonuoja. Ir dar priduria: dirbk tyliai ir būsi pastebėtas, įvertintas. Ironiška, bet tylaus žmogaus niekas nemato ir negirdi, o tie, kurie garsiai šaukia, kažkaip ir prisišaukia garbę. Liūdna, kad vertybės jau kyšo tik iš po kaukių, net žmogaus šypseną pridengia veidmainystės šešėlis. Tiek daug netikrumo, kad ir nežinai, kaip visa tai ištylėti arba kaip visa tai išrėkti. Tik kas iš to... Pateikaimi du vaizdeliai iš knygos Nėra laiko mylėti (2015, leidykla ,,Morkūnas ir Ko).
Reikia išgirsti žmogų Dauguma vis kartoja įprastą frazę: ,,Svarbu ne išorė, o vidus. Labai norėčiau paprieštarauti šiai tezei. Pavyzdžiui, matome gražiai apsirengusią ponią: dailūs bateliai, suknelė, rankinė, gražiai krintantys, pas puikią kirpimo meistrę tvarkyti plaukai, manikiūras. Ar galime vienu balsu sušukti, kad jos vidinis pasaulis tuščias? Be abejo, ji nedirba paprasto, mažai mokamo darbo, nes jau ,,užsidirbo savo įnašą į gyvenimą, jau nusipirko savo laimingos karjeros bilietą, todėl šiandien ji gali sau daug ką leisti. Ji turi nemažai idėjų, kurios atneša pelną. Pagaliau ji yra kažkieno mylinti mama, švelni ir rūpestinga žmona, gera duktė. O štai varganai apsirengęs jaunuolis, akys liūdnos, rankoje cigaretė, pašaipus žvilgsnis, keiksmai, spjūviai čia pat, gatvėje, kur stovi kiti žmonės. Nėra gėdos, žuvęs kuklumas. Šiandien tokio žmogaus negalime palyginti su Kristijono Donelaičio aprašytąja lakštingala: pilkas paukštelis, bet jos daina skambiausia. Vadinasi, kaip teigė XVIII amžiaus rašytojas, grožinės literatūros pradininkas, ir būrai yra viršesni savo dvasingumu už ponus, nes po lopyta jų skrandele slepiasi gražus dvasinis pasaulis. Bet šiandien yra XXI amžius, jau bebaigiantis įsibėgėti, o vertybės keičiasi. Apie ką kalbasi dvasingi žmonės? Tie, kurie save tokiais laiko, dažniausiai perduoda vieni kitiems maisto gaminimo receptus. Kiek galima klausytis apie agurkų, pomidorų konservavimą, pirktas naujas padangas automobiliui, pigesnes bulves? O kas apsilanko teatre? Vėlgi daugelis pasakys: tie, kurie turi pinigų. O kodėl jie turi? Todėl, kad daug dirba. Dvasingas žmogus gal dalintųsi įspūdžiais apie matytą spektaklį, perskaitytą knygą, apžiūrėtą paveikslų parodą. Nemažai dvasingų renginių organizuojama ir veltui tereikia rasti laiko ir noro juos aplankyti. Taigi, dilema: ar skurdžiai gyvenantis žmogus nėra ir dvasios elgeta? Ar susitvarkantis savo išvaizdą žmogus gali būti laikomas nedvasingu? Kaip dažnai pasitaiko, kad po gražia išvaizda slepiasi dvasios perlai, o skurdų žmogaus pasaulį išduoda jo vargana išvaizda. Nepamenu, kad močiutės ar seneliai būtų kada nors užsiminę, jog rengiasi kitų dėvėtais drabužiais. Rašytoja Žemaitė apsakyme ,,Marti smulkiai apibūdino darbščiąją Katrę, priaudusią pilną kraičio skrynią ne tik drobelių, bet ir pasiuvusia marškinių, palaidinių, prijuosčių. O dabartiniai žmonės skuba į ,,Humanas, nes ten visokių ,,prašmatnių rūbų atvežta. Neturi pinigų? Nemanau, gal tai yra gyvenimo būdas. Juk seniau žmonės gyveno varganai, bet jie sugebėjo patys užsidirbti naujam drabužiui, šventei ar vaiko mokslams. Šiais laikais skubama apsirūpinti socialinėmis pašalpomis, bet ne darbu. Žmonės kratosi veiklos, kuri reikalauja daug pastangų, jėgų, net sveikatos. Skubama imti, nesvarbu ką, svarbu, kad veltui. O kaip turtinamas dvasinis pasaulis? Daug filosofijos traktatų dūli senose bibliotekų lentynose, pasaulio ir lietuvių literatūros klasikai šaukte šaukiasi skaitomi. Deja, didžioji visuomenės dalis paklaikusi rūpinasi sveiku gyvenimo būdu, maisto paruošimu ar kitokiais praktiniais dalykais. Kodėl taip elgiasi modernios visuomenės žmogus? Filosofai ir psichologai jau ir anksčiau nagrinėjo žmogaus prigimtį, gilinosi į žmogaus vidinį pasaulį, buvo stengiamasi rasti atsakymą, kas daro įtaką žmogaus elgesiui su kitais, aplinkoje, kas padeda pažinti save, įvertinti savo poelgius, pasirinkimus, siekius. Dažnai buvo apsistojama prie žmogaus prigimties, pastebėta, kad daugelio procesų ištakos slypi būtent joje. Psichoanalitiko Z. Froido teorijoje laikomasi nuomonės, kad instinktyvieji potraukiai gali tapti kūrybinės energijos šaltiniais. Beje, Z. Froidas ryžosi atskleisti tokias žmogaus prigimties savybes, kurios vėliau visiškai pakeitė tradicinę žmogaus sampratą. Įdomi jo, žiurkiažmogio, istorija, kuri visai tinka analizuojant žmogaus prigimties sąsajas su kultūros tendencijomis. Taigi, žiurkiažmogis nusprendė, jog jis yra per storas ir turi suliesėti. Jis liovėsi valgęs pudingą, lakstydavo saulėkaitoje, karstydavosi po kalnus, kol visiškai išsekdavo. Laisvų asociacijų metodu Z. Froidas nustatė, kad pacientas žodį ,,storas siejo su savo pusbroliu amerikiečiu Ričardu. Pasirodo, pacientas pavyduliavo savo pusbroliui, kad šis rodė per daug dėmesio jo merginai. Stengdamasis nusikratyti papildomu svoriu, pacientas nesąmoningai siekė nusikratyti pusbroliu. Badaudamas žiurkiažmogis jautėsi kankinąs ne save, bet savo pusbrolį. Su šia Z. Froido istorija siejama ir istoriko Mascou mintis, kad ,,vidinės paskatos kyla iš tų pačių žmogiškų aistrų bei troškimų. C. Geertz pabrėžia žmogaus prigimties svarbą jo tolesniame gyvenime, priklausomai nuo aplinkos, kurioje žmogus gyvena, kitų asmenų, su kuriais palaiko kontaktus. C. Geertz teigia: Kad ,tave laikytų žmogumi, negana kvėpuoti, reikia kvėpavimą kontroliuoti. Neužtenka tik valgyti, reikia rinktis tam tikrus ypatingai paruoštus produktus ir valgant laikytis griežto etiketo. Taigi, kalbama apie instinktus, valgymą, naudos siekimą, o iš čia daroma išvada, kad visi negražūs dalykai susiję su pavydu. Tas, kuris yra menkas ir negali ko gražaus pasiekti ar įgyvendinti, būtinai sumenkins tą, kuris yra daug kartų dvasiškai stipresnis. Beje, ir argumentų suras, kodėl siekiantysis yra menkesnis už valgantįjį. Literatūra ir filosofija yra tos sritys, kuriose žmogus gali rasti atsakymus į savo amžinas problemas, išmokti ne tik gražiai bendrauti, bet ir apskritai kažką protingo ir gilaus pasakyti. Deja, tos sritys yra aplenkiamos, nes žmogui nepatogu ir nenaudinga sužinoti tiesą apie save. Kalbėdamas žmogus atveria savo vidinį pasaulį, ir tampa aišku, kuo jis gyvena, kas jam svarbu. Galima tik pasiguosti mintimi, kad vis dėlto yra dar nemažai tų, kurie puoselėja savo vertybes, nesitenkina tik ,,gardaus valgio šaukštu ar menkais pasvarstymais apie kalorijas maisto produktuose, atvežtas naujas siuntas į ,,Humanas. Pati žmogaus prigimtis skatina jį būti aktyvų, todėl, jei žmogus aktyviai naudoja ir yra suinteresuotas atskleisti savo galias, tai toks charakteris yra produktyvus. Pagrindinis neproduktyviosios orientacijos bruožas neišplėtotos pirminės galios mąstyti, dirbti, mylėti. To priežastis neatstatytas harmoningas ryšys su pasauliu, todėl tokio žmogaus sieloje karaliauja pirminis nerimas, baimė, racionalus pyktis ir irzlumas. Žmogus, nejausdamas kitų, nuolat išgyvena savojo ,,aš nesaugumą, siekia valdyti aplinkybes ir žmones. Negalėdamas būti su jais, jis siekia iškilti virš jų. Tokiems žmonėms būdingas atviras arba užslėptas polinkis manipuliuoti žmonėmis lyg daiktais, juos žeminti, skaudinti, prievartauti, griauti visa, kas kitų sukurta. Ironiška tiesa, po vargana skrandele jau slepiasi varganas dvasinis pasaulis, nes žmogus nenusipirko bilieto į socialinį gyvenimą. Sunku šlaistytis šalikelėmis, nes didysis kelias reikalauja didelio akylumo ir budrumo. Taigi, išvaizda dar nepasako, koks tas tikrasis vidinis pasaulis, reikia išgirsti žmogų kalbant.
Tėvas Naktis raivėsi didžiajame kambario kampe. Ant sienos lipo brėkštančio ryto atšvaitas, vėl sliuogė žemyn, pavirtęs į sunkų juodą šešėlį. Išryškėjo galva, pasigirdo dejonė. Gal skausmo, o gal ir senatvės. Pelėsių tvaiko prisigėrusios sienos nejaukiai snaudė. Sujudėjo negrabi ranka ji siekė kėdės. Užkliudžiusi kampą, nestipri ranka traukė į save užčiuoptą seną baldą. Akimirką vėl įsivyravo tyla, nejauki, pilna baimės. Vienas... kažkieno lūpos ne ištarė, o suvapėjo bereikšmius žodžius. Pagaliau jis, sukaupęs visas pastangas, įsirėmė alkūnėmis į stalą, įsitvėrė aplūžusios kėdės atlošo ir atsistojo. Jautė, kaip visas kūnas virpa, slopsta jėgos, išdžiūvo burna. Kur? vėl sušniokštė balsas. Tamsa sugėrė jo aidą ir atrodė, kad baimė, išėjusi iš to žodžio ir tų, kurie dar liko nepasakyti, sustingo. Jo ėjimas link durų, brovimasis per tamsą buvo panašus į labai iškankinto ir nelaimės užgriūto žmogaus pastangas. Liesdamas aprūdijusias nuo nesandarios krosnies sienas, nevalingai sutraukė dešinės rankos pirštus nemalonus jausmas pavirto šaltu prakaitu, nusliuogusiu nedidele čiurkšlele per nugarą. Uuuu... sudrebėjo jo balsas. Kaire ranka tvirtai suspaudė lazdelę. Pagaliau ją surado vienas galas buvo atsikišęs, todėl ranka ir užkliudė. Ėmė traukti. Vos nepaleido iš rankos, už kažko užkliuvo, užsikabino. Atrodo, kad už lovos krašto. Tėvai... pasigirdo neaiškus, bet ausiai nemalonus balsas. Jis krūptelėjo. Šalti pagaugai nuėjo per nugarą. Jis pajuto, kaip prilipę prie kūno murzini marškiniai praleido vėsų oro virpulį. Tą balsą jis pažino, girdėjo ne taip seniai prieš pusantrų metų. Tai mirusio sūnaus Povilo sugrįžimas iš niekur. Nereikėjo sukti galvos, kas, kaip, iš kur, jis buvo čia. Tėvas jautė keistą kvapą, girdėjo vis arčiau paslaptingus garsus. Atsisėdo. Tau blogai? vėl klausė sūnus. Tėvas kantriai tylėjo. Jis nemokėjo skųstis, savo gyvenime nė karto to nedarė. Tylėjo. Į rūpesčius, net prislegiančią kasdienę rutiną numojo ranka. Mintys tarsi voratinkliai raizgėsi galvoje: kas tikra, o kas dar tik smelkiasi iš pasąmonės? Girdi jis tuos žodžius, ar tai yra tik kažkokio vaizdinio fikcija? Kaip ten buvo, jau buvo, praeitis nusinešė negrįžtamai abejones, klaidas, skausmą, o kas liko, tai liko. Vis dėlto liko vienatvė. Senas jau nespėja su jaunu, nepaveja laiko, kuo toliau, tuo vis gilyn į atskirtį nuo visų. Tėvas dar sykį pakėlė akis į aprūkusias nuo krosnies dūmų lubas. Ranka negrabiai pakilo prie akių ir šiurkščiai brūkštelėjo sunkią ašarą. Kas toliau? nerangiai išsirito žodžiai ir sustingo ant lūpų. Ir iš tiesų, kas toliau? Galvotrūkčiais veržiasi į namus mirtis, nes senas žmogus jau nepajėgus ištverti vienatvės, fizinės jėgos išseko, kūną padarė nejautrų ir sunkų. Kam jis reikalingas? Ironiškas klausimas: vaikai užauginti, džiaugiasi gyvenimu, semiasi pasaulio išminties, o tu, senoli, esi vienas ir vienišas, lauki, kada mirties ranka paglostys žilus tavo plaukus...
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |