Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Literatūra
Ora et labora
Proza
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Senas pažįstamas

Novelė

Aleksandras Guobys

Kai vakar Petrą sveikino draugai ir bičiuliai su penkiasdešimtmečiu, įstrigo atmintin visų vieni ir tie patys pagiriamieji žodžiai: „Kokios auksinės tavo rankos, Petrai! Tu – ir stalius, ir mechanikas, ir mūrininkas ir net stogdengys! O jau koks automobilių remontininkas! Ir iš kur visi šitie tavo talentai?“

– Iš vaikų namų, – Petras atsakinėjo. – Iš tenai, kur niekada negirdėjau nei apie savo tėvą, nei apie motiną... Ruošiantis penkiasdešimtmečiui, vaikų namų priėmimo knygoje tik dabar parodė man užrašą: „Pamestinukas Petras Rugys, atvežtas rugsėjo mėnesį. Amžius – maždaug ketveri metai“. Įrašo apačioje – pieštuku iškeverzota „Pavardė – Pilkas“.

Bet kam gi šiandien rūpi tavo kilmė, Petrai Rugy? Užtenka, kad esi giriamas, turi gražuolę žmoną, sūnų studentą, geriausio kombainininko vardą rajone, tai ko gi daugiau?

Petras visuomet džiaugėsi savo sėkme. Išėjęs iš vaikų namų, pateko į didelį kolchozą. Jį čia išmokė įvairiausių amatų. Buvo gerbiamas už sumanumą, linksmą būdą, pavyzdinį šeimos gyvenimą. O kaip jis dainuodavo! Vieni jį vadino Karuzo, kiti – Kučingiu... Visos kaimo linksmybės, atrodydavo, specialiai sukurtos jam, Petrui Rugiui. Kartais ir jis pats stebėdavosi savo žmogiškomis savybėmis... O jo išgirtos rankos užtarnavo jam meistrų meistro vardą.

Padaręs žmogui gera, Petras niekada nesididžiuodavo ir nesigirdavo. Jam atrodydavo, kad tai – Aukščiausiojo dovana ir įpareigojimas visuomenei. Svarbu tik šitai suvokti ir taip gyventi!

Po jubiliejaus šventės Petras atvyko į Vilnių paieškoti sūnui tinkamo būsto. Bendrabutis šiais metais jam nepaskirtas, nes iki mokslo metų pradžios nespėta suremontuoti pagrindinio korpuso, kuriame vaikinas praleido pirmuosius mokslo metus. Laimė, universiteto budėtojas Petrui rekomendavo nuomojamą kambarį šalia Šv. Onos bažnyčios. Jis – visai netoli universiteto ir, palyginti, nebrangus.

Džiaugdamasis savo greita sėkme, Petras dar užbėgo į parduotuvę nupirkti pagal žmonos įdėtą sąrašą lauktuvių – maisto ir įvairiausių buitinių prekių, reikalingų namų apyvokai.

Kai išvažiavo iš Vilniaus, dangus buvo apsiniaukęs, driekėsi tamsūs debesys. Petras skubėjo. Nuo Vilniaus iki jo namų buvo pusantro šimto kilometrų. Šį atstumą jis įveikdavo per pusantros valandos. Važiuodamas visuomet buvo atidus kelio ženklams, todėl kelių patruliai niekada jo ne tik nenubaudė, bet nebuvo net sustabdę. Tačiau šį kartą įprastam greičiui įtakos turėjo lietus. Iš pradžių lijo dideliais retais lašais, bet kuo toliau, tuo labiau jie tankėjo, o pasiekus pusiaukelę, ėmė pliaupti. Valytuvai vos spėjo žarstyti lietaus purslus. Dundėjo žemė ir oras nuo nenutrūkstamo perkūnijos bildesio ir žvilgiančių žaibų... Petras prisiminė pamokslo žodžius savos parapijos bažnyčioje: „Drauge su žaibu trenkia riaumojantis garsas – vieniems kaip rykštė, kitiems kaip malonė. Tai – šiurpulinga Dievo didybė!“

Jau nuo seno Petrą viliojo įspūdingais medžiais – aukštais ąžuolais, eglėmis ir pušimis – apaugusi karčiama. Ypatingas reginys atsiverdavo vakarais, kai įsižiebdavo žibintai ir nušvisdavo įvairiausiomis medžio skulptūromis pasipuošę takai ir alėjos, kieme sužibdavo nedideli vaikams skirti namukai su mažais langeliais, sūpynėmis, smėlio dėžėmis. Prie karčiamos durų lankytojus pasitikdavo medinė virėjo skulptūra ir besišypsančios padavėjos paveikslas.

– Kitą kartą būtinai čia užsuksiu, – pravažiuodamas pro šalį, Petras visuomet kartodavo šį priesaką.

Štai dabar ir atsirado tokia galimybė. Kelyje telkšojo didžiulės balos, vis smarkiau siautėjo audra. Petras, norėdamas pasislėpti nuo gamtos šėlsmo, pasuko vairą ir tuoj pat atsidūrė šalia karčiamos durų. Jį pasitiko ne ta mergaitė iš paveikslo šalia durų, o pats karčiamos šeimininkas, vilkintis tamsiu kostiumu. Petrui jis pasirodė labai jaunas.

– Jūs pirmą kartą pas mus?

– Pirmą, – atsakė Petras, purtydamas nuo švarko lietaus lašus. – Na, ir lietutis!

– Nestovėkite tarpdury, girdite ką perkūnas išdarinėja?.. Skersvėjis...

Petras uždarė duris. Karčiama buvo pilna žmonių. Visi stalai užimti. Tik prie paskutinio buvo dvi laisvos vietos. Šeimininkas atvedė Petrą prie to stalo ir nurodė jam kėdę.

– Ko pageidautumėte?

– Norėčiau karbonado, jei turite, ir ko nors atsigerti.

– Alaus? Vyno?

– Ne, aš už vairo…. Gazuoto vandens arba sulčių.

Kai šeimininkas nuėjo, Petras ėmė apžiūrinėti karčiamos grožybes. Ant sienų išradingai buvo įkomponuoti įvairiausi kaimo „suvenyrai“: mediniai ratai, pjūklai, kirviai, pasagos, verpstės, lingės su kūdikių lopšeliais… Abiejose salės pusėse visi keturi langai pridengti drobinėmis drapiruotėmis, suraišiotomis storomis spalvotomis virvėmis, prisagstytomis giedančių popierinių angeliukų, Petrui sukėlė šypseną. O jeigu gaisras? Per kelias minutes šitos užuolaidos supleškėtų!..

Lauke tebepliaupė lietus, gal todėl karčiamoje tvyrojo prieblanda. Iš kažkur sklido ilgesinga daina, Petrui primenanti širdies lašus, kai jam susijaudinus, žmona geroką dozę šliūkštelėdavo į stiklinę...

Prie staliuko sėdėjo du gerokai apgirtę vyrai ir kartais drėbtelėdavo vienas kitam po nereikšmingą žodį. Belaukdamas užsakymo, Petras išsiskleidė vakarinį laikraštį ir pradėjo žiūrinėti. Kiek ilgiau stabtelėjo prie įvairenybių skyrelio. Čia vieni butus keitė, kiti ką nors rado, pirko, pardavė... Petras nieko čia neieškojo. Tiesiog keistas žmogaus smalsumas!

– Kodėl pirmo puslapio neskaitai? – nei iš šio, nei iš to pasisuko į Petrą kaimynas, sėdintis centre gale stalo. – Ar neįdomu?

Jis buvo nesiskutęs, žilais susivėlusiais į kuokštą plaukais, veidas raudonas, riebus. Galva keistai kretėjo. Panosėje – nulaižyta šlapia „špunkė“. Po smakru – į dvi šakas išgriuvę juodai žili šeriai. Mažytės rudos akys lakstė tai į viršų, tai į šalis, lyg kažką slėpdamos, lyg kažką niekindamos. Jis kalbėjo keistai: balsas pridusęs, tingus, dundėjo atskirais skiemenimis.

– Tai dabar žmonės! Jiems viskas nuobodu, išskyrus pinigus ir alkoholį, – nesulaukęs Petro atsakymo, tas pats rudaakis porino savo sėbrui. – Atsimeni, kokie mes buvome? A ?..

„Kažkoks balsas... Pridusęs, dundantis... Iš žemės gelmių, iš pragaro amžinojo įšalo ar iš liepsnų?..“ – nepasukdamas galvos, mąstė Petras.

– Kiti laikai buvo, – įsiterpė ukrainietiška kazoko šukuosena kaimynas. Jis buvo jaunesnis, švariai nuskustu veidu, stambia nosimi, plonais inteligentiškais rankų pirštais. Vilkėjo karišką bliuzoną, perjuostą plačiu odiniu diržu. Bet juokingiausia, kad jis sėdėjo išsiskėtęs, kojas atkišęs į tako vidurį, tarsi demonstravo savo blizgančius batus smailais galais.

– Kiti idealai, kiti troškimai... – jis kalbėjo su pastebimu nuolankumu ir aiškia pagarba pirmajam. Pasisukęs į Petrą, užbaigė: – Mes kovojome už gyvenimą! Už šviesų gyvenimą!

– Mes kovojome, kad mūsų vaikai būtų sotūs ir laimingi! – tarsi estafetę, perėmė pirmasis.

„Pažįstamas, – nepakeldamas galvos, klausėsi Petras. – Tikrai pažįstamas. Tos mažos, bėgiojančios, rudos akys! – nepaleido mintis. – Jis kažkokį baisų garsą turi paleisti! Aš šitą balsą savyje visą gyvenimą girdžiu, jaučiu... Šitas balsas drasko mane! Kas čia su manimi darosi?“

Tuo metu pasirodė padavėjas. Padėkojęs už atneštas gėrybes, Petras sulankstė laikraštį, įsidėjo jį į kišenę, neskubėdamas pakėlė sulčių stiklinę, truputėlį nugėrė ir pradėjo valgyti. O tas skystapirštis kaimynas nepaleido Petro:

– Nelaboji troškina? – mirktelėjo į Petro sultis.

– Po švenčių, – nusišypsojo Petras.

– Ir mes po švenčių su draugu užsukome, – apsidžiaugė Petro atsakymu. – Troškina, kad ją kur velniai.

Petras nieko neatsakė, tik valgė ir galvojo apie vieną ir tą patį: kur ir kada jie buvo susitikę? Įlindo mintis į galvą, kaip blakė į plyšį, ir tūno sau. Ar maža žmonių jis pažino per savo penkiasdešimt gyvenimo metų?

– Gal ko nors tvirtesnio? – atsistojo tas pats rudaakis, laikydamas rankose butelį baltosios.

– Ne, ne... Aš – šoferis. Turiu važiuoti.

– Šoferis?! Tai ko čia didžiuotis? Pasukai vairą ir nėra vienos dūšelės, – juokėsi vienas sau skeltabarzdis.

– Grigorijau, a Grigorijau, – laistydamas baltąją, baksnojo antrasis tą „pažįstamą“. – Neprasidėk su kiekvienu. Sėskis!

„Grigorijau?! Grigorijau?“ Petras nustojo valgyti. „Grigorijau...“ Ir kaip trenkė per galvą kažkokia srovė, iškrito iš rankų šakutė, peilis. Petrui staiga pritrūko oro. Oro, oro! Dar akimirka – tapo visas šlapias. Kakta, veidas, delnai. „Grigorijau?!“ Staiga lauke tvojo perkūnas, galvoje ėmė kriokti būgnų garsai. Dundėjo jų visas šimtas. Ne, daugiau. Tūkstantis. Begalybė. Nuo horizonto iki horizonto vien būgnai, būgnai, būgnai. O už langų akinantys žaibai ir griaustinio šėlsmas. Ir netikėtai viskas nutilo. Išnyko garsai. Ir kavinės dūmai, ir ūžesys, persisunkęs alkoholiu. Ištirpo įraudę veidai. Viskas plaukė kažkur tenai... į pavasarį, paskui į rudenį. Kada buvo tas metas? Gluosniai... Verkiantys gluosniai šalia medinio kryžiaus gale namo. Ir obelis, vaisiais apkibusi, šalia gonkų. Kažkokia nematoma ranka staiga atvėrė saulės nutviekstą sodybą. Pirmą kartą Petras išvydo taip ryškiai karštų saulės spindulių apšviestus namus, šalia pirties nedidelį tvenkinį, pilną plaukiojančių ančių, prie svirno amsintį šunelį, o ten, pakalnėje, vinguriuojantį keliuką, pilną vežimų ir nuolat pasikartojančių garsų. Ir dundėjo kiemas nuo įlekiančio tėvo vežimo ir sartojo kanopų.

– Sugrįžo! – Petras ištrūksta iš motinos glėbio ir tekinas pasileidžia prie tėvo.

– Sugrįžo, – motina bučiuoja tėvą ir Petrą.

Kai jie įėjo į trobos vidų, tėvas ištraukė iš užančio krūvą pinigų ir atsargiai padėjo ant stalo.

– Štai ir visa karvė, – kažkaip graudžiai nusišypsojo tėvas. – Gaila buvo skirtis, bet dabar už tai suremontuosime namą, baltai langines nudažysiu, aname namo gale įdėsiu grindis, nupirksime koklių, sumūrysime gražią krosnį ir nebebijosime žiemos...

– Jei liks pinigų, norėčiau, kad nudažytum tvorą žalia spalva. Gyventume kaip žaliame Dievo sode, – Motina pavartė pinigus rankose, nusišypsojo ir nuėjo ruošti pietų.

Petras užsikorė tėvui ant kelių ir buvo bepradedąs skaičiuoti pinigus, bet tėvas staiga išplėšė juos, nusviedė sūnų nuo kelių ir sušuko:

– Ei, skubiai imk ir slėpk...

– Ar kas atsitiko? – nustebo motina.

– Ateina... Jie... Su didele barzda...Plėšikai...

Petras nematė, kur motina padėjo pinigus, nes tuo metu atsidarė kambario durys ir įėjo du nematyti barzdočiai.

– Parvažiavai? – kažkuris iš atėjusių paklausė.

Petras neprisiminė, ką tėvelis pasakė, tik girdėjo, kaip jie rėkė, barė, kažko norėjo, jį stumdė, mušė. Petras ėmė garsiai šaukti, rankytėmis mušti atėjūnus. Tas su didele juoda barzda taip spyrė Petrui, kad kūlversčiais nusirito į kambario pakraštį. Tuomet tėvelį jie išsivedė laukan. Motina apkabino sūnelį ir smarkiai prispaudė prie savęs.

– Kas dabar bus, Dieve mano, kas dabar bus? – aimanavo motina vieną ir tą patį.

Kažkur kieme supoškėjo šūvis. Sukliko motina. Greitai vėl abu sugrįžo. Petrui liepė eiti pas tėvą į kiemą. Neradęs jis grįžo atgal. Tarpduryje susitiko išeinančius dėdes. Vienas iš jų sustojo, tas barzdočius, paėmė vaiką už smakro ir linksmai paklausė:

– Radai?

– Ne, – atsakė Petras.

– Ei, Grigorijau, – iš vidurio kiemo sušuko antrasis, – nesiterliok su vaiku. Bėgam!

Ir nubėgo abu dėdės vieškelio pusėn.

Petrui pasidarė juokinga, kad mažytės šito dėdės akys dažnai mirksėdamos laksto į šalis kaip pasiutusios.

Įėjęs į vidų, Petras niekaip negalėjo suvokti, kas atsitiko: motinos kūnas gulėjo vidury kambario. Aplink ją mėtėsi išblaškyti suplėšyti popieriai, kuriuos ką tik buvo parvežęs tėvelis. Grindys buvo raudonos. Kai jis suvokė, kas įvyko, klykdamas išlėkė laukan. Už tvarto dilgėlyne surado gulintį tėvelį. Jis buvo didelis, didelis. Kaip kažkoks nematytas kalnas. Jis gulėjo ir nieko nekalbėjo. Ir nesikėlė. Ir niekada nebeatsikėlė.

Šitas regėjimas Petrui nuslinko, palikdamas jį saulės apšviestame dilgėlyne. Šalia gulinčio ir nesikeliančio... Jam tuomet ėjo ketvirti metukai!

– Grigorijau! – šitą garsą ir šitą vardą Petras visą gyvenimą girdėjo ir nešiojo savyje. Ir net savo vestuvių iškilmėse kažkuriuo metu Petrui klyktelėjo šitas balsas ir šitas vardas. Kaip grėsmė. Kaip perspėjimas. Kartais ir vaikų namuose, kai draugus lankydavo jų tėvai, tarsi iš aukštybių sugargaliuodavo kažkas šitą vardą ir jis nustėręs klausydavosi. Arba prie upelio, žiūrėdamas į vandens purslus, Petras ne kartą girdėjo tą riksmą: „Bėgam...“ Tai jį, Grigorijų, šaukdavo... Tas pragaro balsas...

– Grigorijau! – staiga sušuko Petras. – Grigorijau! Kaip tave šventa žemelė nešioja! Tu – ir gyvas. Ir čia prie vieno stalo?! – Petras atsistojo.

Tuo metu trenkė perkūnas į šalia karčiamos stovintį storą medį. Žaibo apšviestas jis virto ugnies stulpu. Dar minutė ir dar kartą perkūnas tvojo į tą pačią vietą, uždegdamas šalia stovintį karčiamos lauko tualetą. O lietus kriokdamas tarsi iš kibiro pylė ir skandino viską, kas buvo šalia karčiamos. Bet Petro kaimynas viso to negirdėjo ir nematė.

– Tai iš kur dabar mene pažįsti? – laikydamas rankose butelį degtinės, akimis žaibavo Grigorijus.

– Iš akių ir iš anos juodos barzdos, kurią kadaise turėjai, kai žudei žmones, – pasakė Petras. – Dar karo metais, kaip pasakojo tėvų kaimynai, su juodomis barzdomis išlįsdavote iš miško ir plėšikavote, žudydami nekaltus...

– Kokias čia nesąmones kliedi? – šaukė Grigorijus.

– Tu įžeidei garbingą mūsų veteraną... Sekretorių... – pašoko nuo kėdės antrasis.

Karčiama tarsi pakvipo paraku.

– Vadinasi, sekretoriumi pridengėte žmogžudžio šešėlį. Ir nesėdėjot? – Petras suspaudė rankose stiklinę su gelsvomis sultimis.

– Tu, Griša, neprasidėk su kvailiu. Girtuokliu. Argi nematai, kas darosi lauke? – niršo antrasis. O pasisukęs į Petrą, užbaigė: – Kokie laikai buvo... O gal tu ką nors atsimeni, pienburni! Karo metus priminė...

– Nesikišk, tu, – pastūmė savo sugėrovą ant kėdės – Aš noriu išsiaiškinti. Drožk, ką pradėjai, – pasiruošęs praryti, gniaužė butelį Grigorijus.

Petras stovėjo ir su ne mažesne neapykanta žiūrėjo į tėvų žudiką. Jis žinojo, kad šitie ordinuotieji, nors ir „garbingi veteranai“, bet tebėra neužkimę. Ir neišsipagirioję nuo šlovės, kai griovė senąjį pasaulį su sodybomis, žmonėmis, morale. Jų smegeninėse buvo sumaišytos melo ir tiesos kategorijos. Nuo tada jie ir jų vaikai visiškai nesuvokia svarbiausio moralės postulato – tiesos. Ji žmogų arba išaukština, arba pasmerkia. Kitos pabaigos nėra ir nebus!

– O Pilką užmiršai? – valdėsi Petras. – Gražiąją jo sodybą su mediniu kryžiumi ten prie namo? Juk jūs abu, – parodė Petras ranka Grigorijaus sugėrovą, – nužudėte mano tėvus. Užmiršai?

Grigorijaus kaktoje iššoko didžiulė gysla. Sujudėjo rankos. Bet valdėsi. Petras dar spėjo pamatyti, kaip jo raudono veido raukšlėmis nuslinko klaiki pagieža.

– Jei pasigėrei, tai eik velniop! – košė žodžius pro sukąstus dantis.

– Aš – jo sūnus.

Stojo ilga tyla. Atrodė, kad visas karčiamos ūžesys kažkur išgaravo. Tuo metu Grigorijus dar baisiau išsišiepė, iškišdamas iš burnos auksinių dantų vėžes. Ir staiga iškėlė rankose laikytą degtinės butelį virš Petro galvos ir rengėsi visa jėga tvoti. Bet... O stebukle! Tuo metu akinanti žaibo šviesa paskandino visą žemę, visus automobilius, stovėjusius kieme, ir visą karčiamą ugnies okeane. Petras dar spėjo pamatyti, kaip pro židinio angą kitame karčiamos gale įšliaužė raudonas ugnies kamuolys su ilga dūmų uodega ir, praskriejęs taku visą salę, plieskėsi į Grigorijų. Tuo metu užsiliepsnojo karčiamos užuolaidos, sienos, lubos... Kas gyvas šoko pro duris, daužė langus, virto pro juos į šėlstančią vandens ir vėjo stichiją. Petras drauge su kitais kaimynais kaip šviečiančios kulkos išlakstė iš karčiamos, garsiai šaukdami. Atrodė, kad atsivėrė pragaro vartai... Liepsnojo karčiama, degė ištrūkusiųjų drabužiai, sproginėjo automobiliai... Grigorijaus nebuvo. Jis pasiliko ugnies pragare. Pagaliau kažkuris sušuko:

– Stabdykite keliu važiuojančius automobilius. Tegu kas nors kviečia greitąją ir gaisrininkus...

Petras, tarsi stabo ištiktas, stovėjo ir amo netekęs žiūrėjo į siautėjančią gamtos stichiją. Ir staiga pajuto, kaip ėmė tvenktis ašaros akyse. Jam vėrėsi ta saulėta žaliuojančio rugsėjo sodyba, kurioje, glamonėdamas negyvą motiną, garsiai šaukdamas verkė mažas vaikas...

© 2015 „XXI amžius“