Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Literatūra
Ora et labora
Proza
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Kalėjimo ir gyvenimo užgrūdintas

Kun. Antanas Dilys

Vilniuje gyvenantis Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios rezidentas kun. Antanas DILYS skaičiuoja jau 70-uosius kunigystės metus. Nors jam 92 metai, bet kunigas dar palyginti žvalus, rytais eina aukoti šv. Mišių, o sugrįžęs į namus vis dar daug skaito. Neseniai gavo kelias knygas lenkų kalba apie buvusius jo studijų Vilniaus kunigų seminarijoje draugus, tarp kurių buvo daug lenkų, todėl vis turi progą prisiminti ilgą ir sunkų savo gyvenimo kelią. Prieš Kalėdas apsilankęs pas kunigą „XXI amžiaus“ redaktorius paprašė jo kalėdinio interviu.

Gerbiamas kunige, gal galite papasakoti, kokias prisimenate savo vaikystės Kalėdas?

Kadangi tėvas buvo Švenčionėlių bažnyčios zakristijonas, labiau užsiėmęs bažnyčios tvarkymu, tai jis papuošdavo eglutę, pavalgydavome Kūčių vakarienę, pasimelsdavome, pagiedodavome ir tuoj eglutę išnešdavo. Mat norėjo, kad kambaryje būtų daugiau vietos, kadangi per Kalėdas prieš pamaldas ar po jų į namus sušilti ar šiaip su švente pasveikinti užeidavo parapijiečiai. Mes buvome trys vaikai: aš vyriausias, brolis Vytautas ir sesuo Onutė. Turėjome ir 13 metų už mane vyresnį brolį Juozą. Jis – kitos mamos, mirusios tėvo pirmosios žmonos. Mažo jo neprisimenu, jau tik vyresnį, kai mūsų žaidimai jam nerūpėjo. Žmonės mums duodavo po saldainį ar obuolį. Džiaugdavomės. Šv. Kalėdų pagrindas būdavo šv. Mišios bažnyčioje. Kitur, net mokykloje, nevykdavo jokių kalėdinių renginių. Antrąją Šv. Kalėdų dieną aplankydavome Rukšėnų šeimą, kurioje augo irgi du broliai ir sesuo. Su vienu jų sūnumi buvome vienoje klasėje, o mano sesuo draugavo su jų dukra. Jie pas mus irgi užsukdavo. Rukšėną prisimenu buvus batsiuviu.

Kaip Jums atrodo, kurios Kalėdos buvo džiaugsmingiausios, o kurios liūdniausios?

Man Kalėdos ar Velykos būdavo didžiausia šventė. Džiaugdavausi tada, kai per šventes matydavau pilnas bažnyčias žmonių, nesvarbu, kur bedirbau, mieste ar kaime. Smagu tada būdavo eiti į sakyklą ir kalbėti parapijiečiams, kai jie atidžiai klausydavosi pamokslo, drauge giedodavo „Linksma diena“ ar kitas giesmes. Sunku būtų išskirti džiaugsmingiausias. Tokios buvo galbūt 1956-ųjų Kalėdos Valkininkuose. Tai buvo pirmos šventės grįžus iš kalėjimo Vorkutoje. O liūdniausios, suprantama, buvo lageryje. Išvakarėse susiburdavome po 20–30 nuteistųjų lietuvių ir latvių, turėdavome susitaupę Kūčioms truputį maisto, kukliai pavakarieniavę pasimelsdavome, pagiedodavome ir eidavome miegoti. Ankstų rytą turėjau galimybę aukoti šv. Mišias ir man nereikėdavo į darbą. Brigadininkas gaudavo kyšį, kad aš galėčiau būti laisvas. Turėjau net kitoje brigadoje kalėjusio kunigo Antano Šeškevičiaus padarytą altorėlį. Kai su juo eidavau iš vieno barako į kitą, kai kurie kaliniai klausdavo, ar pas juos muzika gros, nes manydavo, kad nešiojuosi bajaną.

Ar Kūčioms gaudavote siuntinių? Kaip būdavo su ostijomis Šv. Komunijai?

Siuntinių mums šį tą giminės atsiųsdavo, bet tikrai tai Kūčių stalo sotaus nepadarydavo. O aš gaudavau ostijų. Kai kalėjau Karagandoje, iš pradžių cenzoriai klausdavo, kas tai yra? Atsakydavau, kad sausainiai. Paskui, sužinoję, kad esą tais „sausainiais“ spekuliuoju, pardavinėdamas kitiems kaliniams (o iš tiesų tąkart per Velykas išdalinau daug Komunijų), sakydavo, kad aš esu melagis ir daugiau tų „sausainių“ negausiu. Parašiau laišką artimiesiems, kad jie, ruošdami siuntinį, ostijas paslėptų miltuose, kruopose, cukruje. Namiškiai taip ir padarė, bet kontrolierius vis tiek surado. Tada barė, šūkaliojo, grasino bausti, bet grasinimo neįvykdė. Vis dėlto prieš kažkurią šventę vėl gavus daugiau ostijų, su laisvu tikrintoju leitenantu kalinių pašte dirbęs kalinys rusas pasikvietė vieną lietuvį ir pasakė, kad jos reikalingos kunigams, ir liepė nunešti ir išdalinti man ir kitiems kartu kalėjusiems dvasininkams. Vorkutoje dirbdamas susipažinau su kitais kaliniais, tarnautojais ir laisvais prižiūrėtojais. Kai ateidavo siuntinys, kalinys latvis pasikviesdavo į paštą, liepdavo pasirašyti ir atiduodavo nepatikrintą. Tada ostijas ir bažnytinį vyną butelyje gaudavau laisvai.

Kas iš kunigų su Jumis kalėjo?

Karagandos lageryje buvome kartu su kunigu Jonu Danyla. Kartu kalėjo latvis pranciškonas tėvas Andriejus (Janis Pavlovskis). Vorkutoje iš lietuvių buvo Alfonsas Kadžius, Kazimeras Vaičionis, reformatas Jurgis Gavėnas, latviai Stanislovas Čiužans ir Janis Kokars, rytų apeigų katalikai (unitai) Kaftiukas ir Žaltvaj iš Ukrainos, suimti ir įkalinti už tai, kad atsisakė pereiti į stačiatikybę. Kitoje brigadoje buvo Antanas Šeškevičius, gretimame lageryje – Kazimieras Pukėnas. Čia radau ir italą kunigą Leoni (suimtą Odesoje, vėliau grįžusį į Romą). Pas Pavlovskį eidavau išpažinties, jis man davė daug patarimų, kaip aukoti šv. Mišias lageryje, pirmasis aprūpino ostijomis, išmokė, kaip pasidaryti kieliką iš aliuminio, pateną iš konservų dėžutės dugno, vyną iš razinų pasigaminti, o su Čiužansu ilgai bendravau, jis prieš kelerius metus mirė.

Prieš Kalėdas ir Velykas reikėtų atlikti išpažintį. Ar lageryje tada būdavo daugiau jos einančių?

Įvairiai. Gal po 10 žmonių. Jie ir Komuniją man aukojant šv. Mišias dažniau priimdavo.

Kaip Jums atrodo dabartinės Kalėdos, kurios prasideda lapkričio viduryje?

Čia jau yra nukrypimas, visiškas supasaulietinimas. Nėra dvasios, pamaldumo, o tik paprotys belikęs. Atrodo, kad dar daug kas nežino, kokia proga tos Kalėdos švenčiamos. Vis kalba apie Kalėdas, o kad tai Kristaus Gimimo šventė, mūsų Išganytojo atėjimas į pasaulį, dažnai nežino, o jei ir žino, kažkodėl nemini. Dažniausiai įvairūs mūsų valdininkėliai ir komunistėliai, girdamiesi švenčiantys Kalėdas, Kristaus Gimimo nemini. Sako, kad tai – šeimos šventė, Velykos jiems tapo pavasario švente. Tai – sugrįžimas į ateizmą, bedievystę, pagonybę.

Kokios, Jūsų manymu, turėtų būti kalėdinės dovanos?

Dovanų reikia. Ir mano tėvai po eglute padėdavo saldainių ar ką nors panašaus. Tikrai nereikėtų techniškų dovanų. Nederėtų stengtis pirkti kuo brangesnių daiktų ir žinoti ribą pagal galimybes. Svarbu, kad dovana būtų iš širdies. Dovanas mokyklose ir bendruomenėse labiau tiktų dovanoti ne per Kalėdas, o per Šv. Mikalojų.

Kokios būna kunigo Kūčios?

Jos būdavo kuklios. Kai dirbdavau parapijose, tai vakarieniaudavome su Bažnyčios tarnais. Kai klebonavau Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, ateidavo keli kunigai ligoniai. Dabar vakarieniauju su namų šeimininke, jos seserimi ir viena vieniša neįgalia kaimyne. Dabar kunigams po Kūčių būna pamaldos bažnyčioje, tai gausiau rinktis nėra galimybės.

O ar tinka ant Kūčių stalo svaigalai?

Mano vaikystėje namuose tai būtų neįsivaizduojamas dalykas. Net vyno nebuvo. Tikrai netinka Kūčių vakarienėje svaigintis.

Kokios būna Jūsų Kalėdos dabar, kai išėjote į poilsį?

Rytą dalyvaudavau šv. Mišių koncelebracijoje, bet dabar atskirai aukoju trumpesnes šv. Mišias, nes dalyvauti ilgesnėse jau nebeturiu tiek sveikatos. Eiti procesijoje jau negalėčiau. Nors kažkada, kai buvau klebonas, o vikaras susirgo, tai per dvejas lietuvių ir lenkų šv. Mišias Velykų procesijoje šešis ratus aplink bažnyčią apėjau.

Kaip kunigai Kalėdų proga sveikina vienas kitą? Gal aplanko gimines, bičiulius?

Kai dirbau kaime, tai paštu išsiųsdavau apie 200 savo ranka parašytų sveikinimų kunigams, savo giminėms, lagerio draugams, buvusiems parapijiečiams ir kitiems bičiuliams. Daugelis jau mirė, mažai telikę, todėl dabar išsiunčiu tik dvylika. Apsikeičiame sveikinimais su Lenkijos kardinolu Henryku Gulbinovičiumi, Minsko arkivyskupu Tadeušu Kondrusevičiumi, Gardino vyskupu Aleksandru Kaškevičiumi. Dar su keliais susiskambiname telefonu, kai kas jau tik žinutę į mobilųjį telefoną atsiunčia. Kai buvo gyvi brolis ir sesuo, tai antrąją Šv. Kalėdų dieną vieni kitus aplankydavome, pasisvečiuodavome, pabendraudavome. Dabar beliko tik dvi sesers dukros.

Ilgesnę savo kunigystės metų dalį dirbote parapijose, šv. Mišias aukodavote ir lietuvių, ir lenkų kalbomis. Gal pastebėjote, ar lietuviai ir lenkai, kaip katalikai, kuo nors skiriasi, gal skirtingai švenčia Kalėdas, Velykas, gal kitaip išpažintį atlieka?

Nepastebėjau jokio skirtumo. Bažnyčiose, kur dirbau, žmonių būdavo pilna ir lietuviškose, ir lenkiškose šv. Mišiose. Kai dirbau klebonu Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, Velykoms samdydavau dūdų orkestrą. Jis grodavo per abejas šv. Mišias. Žmonės buvo patenkinti, tai suteikdavo iškilmingumo. O per trijų dienų rekolekcijas, kai pasikviesdavau kartais net po 4–5 svečius kunigus, išpažinčių nusidriekdavo eilės. Kadangi iš anksto paragindavau pasiruošti, pasiskaityti sąžinės sąskaitą, išpažintį pamaldžiai atlikdavo visi. Be abejonės, kai kunigas mato ilgą išpažinties laukiančių žmonių eilę, į tai atsižvelgia. Seniau galbūt tos eilės susidarydavo dar ir todėl, kad prieš Komuniją nuo pat vidurnakčio turėdavai būti nevalgęs ir negėręs, kunigai ir parapijiečiai pasninkaudavo, o šv. Mišios būdavo iki vidurdienio. Vakarais šv. Mišių nebūdavo, o tik šiaip maldos, litanijos, mišparai. Dabar į tai žiūrima laisvai, Komuniją priima ką tik atėję nuo vaišių stalo, net po kelis kartus per dieną, ryte ar vakare.

Tai gal žinote, kodėl į Lietuvos seminarijas, jei skaičiuosime pagal lenkų ir lietuvių gyventojų skaičių, stoja keliskart daugiau lenkų negu lietuvių?

Matyt, tai priklauso dar nuo tų tarybų valdžios laikų, kai lenkai tėvai nesiverždavo į aukštus postus, o lietuviai, norėdami juos užimti, apleido katalikišką savo vaikų auklėjimą. Nors buvo daug pamaldžių lietuvių, bet vis tiek liko mažiau jų tikinčių vaikų, iš jų mažiau galime tikėtis pašaukimų. O lenkų šeimos buvo paprastos, nebijojo melstis, tėčiai su mamomis, vedini vaikais, drąsiai ateidavo į bažnyčią, melsdavosi per gegužines, birželines pamaldas, Advento ir Gavėnios metu. Tėvų pamaldumas, įskiepytas vaikams, iš praktikuojančių lenkų šeimų davė daugiau pašaukimų.

Vis dėlto pašaukimų jau tragiškai mažai. Kodėl?

Kai pasaulyje vis labiau darosi reikšminga technika: internetas, kompiuteris, televizija, išmanieji telefonai, kai bet kada ir bet ką – pornografiją ar kitus malonumus – jos pagalba gali pamatyti, tai dvasiniai dalykai tampa visai nesvarbūs. Kaip minėjau, jau ir sveikinimai rašomi siunčiant žinutes telefone, be jokios dvasios šilumos. Taigi pašaukimus žudo ta moderni ir neribotai vartojama technika. Aš irgi turiu televizorių, galiu žiūrėti, kas šią minutę dedasi Amerikoje ar Vatikane, bet žinau, kad svarbiausia yra malda. Meldžiuosi rytą, vidurdienį, vakare. Kalbu brevijorių lietuviškai ir lenkiškai. Su malda guluosi ir keliuosi. Tik malda padeda išvengti klystkelių, tikrai ne pinigai, ne televizorius, ne internetas. Aš ir sapnuoju aukojantis šv. Mišias, o kartais, kai patarnautojai nepaduoda reikiamos knygos, ir sapne meldžiuosi...

O koks buvo Jūsų pašaukimo kelias?

Kaip minėjau, mano tėvas, kilęs iš Kulių kaimo, Jūžintų parapijos, buvo zakristijonas. Dirbo Onuškyje, Joniškyje, Valkininkuose, Švenčionėliuose, čia vedė, susilaukė sūnaus Juozo, bet žmona mirė. Tada tėtė vedė mano mamą Antaniną Dundulytę, kilusią iš Bogutiškės kaimo netoli Švenčionėlių. Klebonas tada buvo kunigas Pranas Čaglis. Tėvai gyveno šalia bažnyčios ir kasdien mane į ją vesdavosi. Ypač atsimenu gegužės, birželio ir spalio mėnesių pamaldas. Tai man, vaikui. skiepijo dvasią. Paskui man įtaką darė kunigai. Pradžios mokyklą ir gimnaziją lankiau lenkiškas, nes lietuviškų Švenčionėliuose nebuvo. Tikybą, kuri buvo privaloma ir būdavo po dvi pamokas per savaitę, dėstė kunigai lenkai. Jie įdomiai pasakodavo Bažnyčios istoriją. Mokyklai paskirti kunigai kapelionai, anot lenkų valdžios, prefektai, buvo jauni. Jie mane pakvietė patarnauti šv. Mišioms, paaiškino, ką reikia daryti. Švenčionėliuose tada klebonavo kunigas Ambraziejus Jakavonis, kapelionais buvo kunigai Stanislavas Liachovičius, Janas Naumovičius, vikaru buvo kunigas Antanas Verikas, paskutinėmis mano mokslo gimnazijoje dienomis tapęs ir jos kapelionu. Kai vėliau mokiausi Vytauto Didžiojo gimnazijoje Vilniuje, man patiko kapelionas kunigas Edmundas Basys. Nuo vaikystės pažinties su kunigais ir prasidėjo mano kelias į kunigystę. Bet jis prasidėjo karo metais, kai seminarija buvo blaškoma – ji veikė tai Vilniuje, tai Kaune, tai išvis neturint patalpų ir savarankiškai studijuojant. Mane labai sujaudino įvykis, kai man būnant klieriku, Švenčionėliuose 1942 m. gegužės 20 d. už tai, kad buvo nušautas vienas vokietis, jie iš keršto išsivedė 20 lenkų ir vokiečių gestapininkų įsakymu juos nušovė lietuviai. Tarp jų buvo sušaudyti du kunigai Janas Naumovičius ir Boleslavas Bazevičius. Mačiau juos nušautus, gulinčius su sutanomis ir basus. Gimnazijos kapelionas kunigas Bronislovas Sakavičius-Sakėnas kitos dienos ryte juos palaidojo miesto kapinėse be tikinčiųjų palydos, nes vokiečiai neleido. Gražu, kad dabar tie kapai prižiūrimi.

O kuo tie vaikystėje sutikti tragiško likimo kunigai Jus sužavėjo?

Pavyzdingu gyvenimu. Man atrodė, kad jie labai gražiai, nuoširdžiai ir įsijautę pamaldžiai aukodavo šv. Mišias. Labai įdomūs ir jaudinantys buvo jų pamokslai. Nieko įtartino ar galinčių atstumti blogų dalykų jų gyvenime nepastebėjau, o tik vidinį ir išorinį pamaldumą, pasiaukojantį darbą Dievui ir Bažnyčiai. Jie buvo aktyvūs su jaunimu vadovaudami įvairioms organizacijoms.

Į Vilniaus kunigų seminariją įstojote 1941-aisiais, jau vokiečių okupacijos metais. Turbūt labai sunkus tai buvo laikas?

Dar besimokant gimnazijoje, 1940 metais, mirė mama. Taigi mes, visi trys nepilnamečiai vaikai likome našlaičiai. 1941-ųjų pavasarį gimnaziją baigiau esant tarybų valdžiai, netrukus prasidėjo karas, rudenį seminarijoje studijavau jau šeimininkaujant vokiečiams. Dėstė lenkai profesoriai, 1942-ųjų kovą seminariją vokiečiai uždarė, lenkus klierikus išvežė darbams į Vokietiją, kai kurie spėjo pabėgti, o lietuvius išvežė į Kauno kunigų seminariją. 1942-ųjų rudenį Vilniuje suorganizuota lietuviška kunigų seminarija, kuriai vadovavo kunigas Ladas Tulaba. Bet atsisakius tarnauti vokiečiams 1943 metų kovą ir ši seminarija buvo uždaryta, o klierikai paleisti atostogų. Rudenį ši seminarija vėl ėmė veikti, pavasarį joje baigti mokslo metai, bet artėjo bolševikų frontas. Kai Raudonoji armija vėl įsiveržė į Lietuvą, lietuviškoji seminarija buvo išblaškyta, bolševikai sakė, kad pakaks vienos seminarijos ir liepė tuoj pat išsikraustyti. Prokuratorius kunigas Juozapas Juodagalvis rusams atnešė degtinės, tai leido kraustytis visą naktį. Kurį laiką vėl ėmė veikti lenkiška seminarija, bet 1945 metų kovą ir ją uždarė. Lietuviai klierikai išvyko į Kauno kunigų seminariją, o lenkams patarta persikelti į Lenkiją. Nepaisydamas tų persikėlinėjimų, baigiau teologijos mokslus Kauno kunigų seminarijoje. Mano studijos buvo neįprastos, sunkios. Kartais nebuvo pačios seminarijos pastato, paskaitos vykdavo kokioje nors patalpose prie Šv. Mykolo bažnyčios, o nakvoti tekdavo salėje prie Aušros Vartų. Kauno seminarijos dėstytojai irgi buvo išblaškyti. Norint laikyti egzaminus, teko važiuoti jų ieškoti į Panevėžį, Uteną, Saldutiškį. Kai arkivyskupas Romualdas Jalbžykovskis slapta kelis klierikus lenkus įšventino diakonais ir kunigais, aš irgi prašiau, kad mane įšventintų diakonu. Tada arkivyskupas Jalbžykovskis mane įšventino subdiakonu, o po savaitės arkivyskupas Mečislovas Reinys – diakonu. Kaune turėjome rekolekcijas, naktį kunigas Juozapas Juodagalvis palydėjo į sunkvežimį ir mes trys atvykome į Vilnių, o 1946 m. birželio 16 d. rytą Vilniaus Arkikatedroje arkivyskupas Mečislovas Reinys mane su kitais dviem Vilniaus arkivyskupijos klierikais įšventino kunigu. Tada man buvo tik 23 metai ir 3 mėnesiai. Kartu buvo įšventinti Česlovas Taraškevičius ir Kazimieras Vasiliauskas. Beje, tai buvo vieni paskutiniųjų arkivyskupo suteiktų šventimų prieš jo suėmimą. Tą pačią dieną vyskupas Kazimieras Paltarokas Kauno Arkikatedroje kunigais įšventino kitus bendramokslius. Jų buvo dešimt: Antanas Andriuškevičius, Mykolas Balnys, Juozas Baltrušaitis (jau po metų mirė), Gerardas Dunda, Česlovas Kavaliauskas, Petras Kiela, Lionginas Neniškis, Aleksandras Papučka, Zigmas Stančiauskas, Henrikas Šulcas.

Ar su bendrakursiais bendravote?

Kai grįžau iš lagerio, mes kasmet susitikdavome vis kitose vietose, kur dirbo kuris nors iš mūsų. Nors mūsų vis mažėjo, bet vis tiek rinkdavomės kurio nors vieno kunigo pakviesti. Paskutinįkart susitikime dalyvavau aš ir kunigas Mykolas Balnys... Jis mirė 2007 m. sausio 29 d.

Ką žinote apie bendrakursius lenkus, su kuriais kartu studijavote Vilniaus kunigų seminarijoje?

Jau minėjau kardinolą Henryką Gulbinovičių, kuris į seminariją įstojo keliais metais vėliau, negu aš. Jis dažnai atvykdavo į savo tėviškę, todėl susitikdavome, o 1996 metais kartu su Vilniaus arkivyskupu Audriu Juozu Bačkiu aplankė mane Riešėje ir pasveikino kunigystės 50-mečio proga. Draugavau su kunigu Augustinu Fleišeriu, nuvykdavau pas jį atostogauti. Buvau ir pas vyskupą Edvardą Kisielį, kunigą Edvardą Pietkievičių. Kunigas Tadeušas Krahelis yra parašęs kelias knygas apie Vilniaus arkivyskupijos istoriją. Vieną naują, kurioje daug rašoma ir apie kunigų seminariją, buvusius jos klierikus (tarp jų minimas ir aš), dabar skaitau. Palaikiau ryšį su Lodzėje gyvenančiu kanauninku Stanislavu Jasinskiu, kuriam dabar 98 metai, bet jis jau ligonis. Vilniaus kunigų seminarijoje karo metais studijavę lenkai, kunigais įšventinti Lenkijoje, visada jautė sentimentus gimtinei, skaitė Lietuvos spaudą, leidžiamą lenkų kalba, todėl nemažai apie Bažnyčios padėtį joje žinojo. Beje, tarp tų, kurie karo metais pasitraukė į Vakarus, buvo ir lietuvis kunigas Vaclovas Šarka, dirbęs Vokietijoje, Hamburge, kunigu įšventintas 1946 m. liepos 21-ąją.

O ar tada Primicijos buvo?

Pirmosios Primicijos buvo 1946 m. birželio 23 d. Raguvos bažnyčioje, kur klebonavo kunigas Jonas Andrijauskas. Kitos po savaitės buvo mano tėviškėje, Švenčionėliuose, kur klebonavo kunigas Norbertas Budzilas.

O kuo svarbi Raguva, jei ten turėjote Primicijas?

Karo metais tėvui buvo labai sunku. Jis pasitikėjo banku ir ten laikė visas savo santaupas, tikėdamasis, kad kada nors įsigis namus. Pats nuomojosi kambarį, kuriame įsirengė parduotuvę. Prasidėjus karui, visi pinigai dingo. Likome kaip stovime. Tada tėvas su kaimynu susikrovė savo mantą į vieną siauruko traukinio vagoną ir išvyko Panevėžio link. Išlipo Surdegyje. Iš ten kažkoks žmogus abi šeimas nuvežė į Umėnų kaimą ir priėmė gyventi. Brolis Vytautas įsidarbino pienininkystėje, sesuo su tėvu apsigyveno Raguvoje, ji dirbo vaikų darželyje. Taigi Raguva tada buvo mano tėvo ir sesers gyvenamoji vieta. Vėliau jie grįžo gyventi į Švenčionėlius. O aš, būdamas klieriku, per atostogas apsistodavau Švenčionėliuose, Morkūnų šeimoje. Monika Morkūnienė buvo mano pusseserė.

[Gal galite išvardinti visas vietas, kuriose teko dirbti?

Pirmoji mano darbo vieta buvo Valkininkai. Čia klebonavo kunigas Stanislovas Kakarieka. 1947 m. gegužės 1 d. tapau Vidiškių parapijos administratoriumi (tada teko aptarnauti ir Ignalinos miesto žmones, nes jie bažnyčios neturėjo, o tik laikiną koplyčią), o 1948 m. gegužės 11 d. tas pačias pareigas pradėjau eiti Vosiūnuose. 1949 m. lapkričio 26 d. klebonijoje buvau suimtas ir po tardymų Švenčionių ir Lukiškių kalėjimuose 1950 m. liepos 9 d. traukiniu buvau išvežtas į Maskvos lagerį. Po savaitės išgabeno į Gorkį, dar po dviejų savaičių – į Karagandą, Čurubai Nuros lagerį. Ten išbuvau iki 1950-ųjų vasaros, paskui atsidūriau Vorkutoje. Kalinio gyvenimą baigiau 1956 m. rugpjūčio 19 d., iš ten sugrįžusį rugpjūčio 23-iąją mane pasitiko artimieji. Tada vėl grįžau į sielovadinį darbą Lietuvoje – tapau Valkininkų vikaru adjutoriumi pas kleboną kunigą Praną Bieliauską. Jau po pusmečio, 1957 m. vasario 26 d., paskyrė Dieveniškių administratoriumi. 1958 m. rugsėjo 13-ąją tapau Adutiškio vikaru pas kleboną kunigą Juozą Vaičiūną, o 1959 m. gegužės 26 d. – Strūnaičio administratoriumi. 1962 m. lapkričio 8 d. paskyrė Karkažiškės administratoriumi aptarnaujant Pabradės filiją, o nuo 1963 m. kovo 8 d. atvykau į Vilnių. Pirmiausia buvau vikaru adjutoriumi Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje pas kleboną kunigą Mykolą Tarvydį. 1963 m. spalio 1 d. pradėjau dirbti Šv. Teresės bažnyčios vikaru. 1964 m. gegužės 22 d. tapau Kalvarijų parapijos administratoriumi. 1967 m. birželio 5 d. pradėjau klebonauti Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, o 1982 m. birželio 11 d. – Šv. arkangelo Rapolo parapijoje. 1990 m. rugpjūčio 3 d. išsikėliau į Vilniaus priemiestį ir dešimt metų klebonavau Riešėje. Nuo 2000 m. lapkričio 5 d. esu rezidentas. Iš pradžių – Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčioje, o nuo 2009 m. kovo 27 d. – vėl Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, kur jau buvau vikaru ir klebonu.]

Kur parapijiečiai Jums buvo geriausi, kuriuos labiausiai įsiminėte?

Gal Strūnaityje ir Riešėje. Labai draugiški žmonės, klebonui pasodindavo bulvių, daržovių, viską nukasdavo sutvarkydavo. Strūnaityje net jaunimas į talką ateidavo. Džiaugiausi, kad šiose bažnyčiose nestigdavo giesmininkų. Dieveniškėse buvo keista sužinoti, kad per šermenis namuose gieda lietuviškai, o kai išlydi, ima giedoti lenkiškai. Esą buvęs klebonas taip išmokė. Kai dirbau lenkiškoje Šv. Dvasios bažnyčioje, 80-mečio proga buvau pagerbtas apie mane išleidžiant knygą „Życie – to wielka tajemnica“ („Gyvenimas – didelė paslaptis“).

Esu girdėjęs, kad Lenkijoje tikintieji labiau remia Bažnyčią: per laidotuves aukoja tiek, kiek mokėjo už karstą, už vestuves tiek, kiek žada išleisti alkoholiui? Ar esate kažką panašaus patyręs iš parapijiečių lenkų?

Nieko panašaus Vilniaus krašte nebuvo.

Kai kas sako, kad jei Vilniuje atėjęs į bažnyčią nežinotum, kokia kalba aukojamos šv. Mišios, tai gali suprasti pagal žmonių skaičių: jei jų daug, tai lenkiškos, jei mažai – tai lietuviškos.

Taip gali būti mažesnėse Vilniaus krašto parapijose, kur gyvena daugiau lenkų. O Vilniuje nėra skirtumo. Čia ir į lietuviškas, ir į lenkiškas šv. Mišias susirenka daug tikinčiųjų.

Lietuvoje yra gal dvi dešimtys bažnyčių, kuriose nebūna lietuviškų šv. Mišių.

Bet negi kunigai aukos šv. Mišias lietuviškai, jei į jas tesusirenka keli žmonės? Girdėjau, kad kai kurie kunigai bandė įvesti lietuviškas šv. Mišias, bet į jas tik po kelis žmones teatėjo. Mieste kartais, ypač per Didžiąją savaitę, lietuviams ir lenkams tose pačiose šv. Mišiose sujungia skaitinius ir maldas skaitydami abiem kalbom.

Bet tada lietuviui, gyvenančiam toje Lietuvos dalyje, kur daugumą sudaro lenkai, į lietuviškas šv. Mišias reikia vykti aplenkiant kelias bažnyčias ir gal kelias dešimtis kilometrų?

Jei tose vietose gyvens daugiau lietuvių, o jie norės lietuviškų šv. Mišių, tada jos ir bus.

Jus vertina už toleranciją lenkams ir lietuviams, taigi esate kaip koks diplomatas ir lietuvių-lenkų santykių ekspertas, todėl norėčiau paklausti, ko patartumėte vengti lenkams ir lietuviams, kad jų santykiuose vyrautų santarvė?

Galiu pasakyti, kad paprasti žmonės lenkai ir lietuviai gyveno ir tebegyvena santarvėje. Tačiau dėl bendros politikos vis atsiranda „vadovų“, kurie erzina, sudaro grupes politikų, kurstančių vieniems prieš kitus kovoti ir tuos gerus santykius sugadina. Tie kurstytojai labai nori, kad tarp lietuvių ir lenkų vyktų kova. Lenkai vis stengiasi sugrąžinti Vilniaus kraštą Lenkijai, lietuviai visomis jėgomis stengiasi nepasiduoti. Nesmerkiu lenkų, jei jie gailisi praeities, bet juk istorija eina į priekį, o ne atgal. Gaila, kad kai kurie Lietuvos lenkų vadovai stengiasi ne tik lenkiškumą išlaikyti, bet vis turi vilties ateityje prisijungti prie Lenkijos. Tokių projektų įgyvendinti neįmanoma. Aš tokiems dažnai pateikiu pavyzdį apie tai, kad po karo lenkai išvarė vokiečius iš jų teritorijos ir apgyvendino savo tautiečiais. Dabar atsirado Vakarų Lenkija, bet niekas dėl to neprotestuoja. Taigi Vilniaus kraštą dabar valdo lietuviai ir visai nėra reikalo protestuoti, skelbti kažkokias unijas. Turime sugyventi. Gaila, kad yra politikų, kurie viską jaukia – gal jiems tai svarbu dėl medžiaginių dalykų, gaunamos finansinės paramos? Bet visi turėtų pagalvoti ir apie trečiąją jėgą, kuri tyčia kiršina lietuvius su lenkais, lenkus – su lietuviais ir gali ta nesantaika pasinaudoti. Apie tuos dalykus turėtų spręsti viršūnės: prezidentai, parlamentai. Reikia ištiesus rankas vieniems su kitais sutarti nesikišti į vidaus reikalus. Bet vis išgirstu, kad Lenkijos valdžia globoja Lietuvos lenkus, taigi netiesiogiai kišasi į Lietuvos vidaus reikalus. Bet juk ir lietuviai, ir lenkai turėtų žiūrėti į ateitį, dirbti Lietuvos gerovei, kelti valstybės pragyvenimo lygį. O apie skaudžius istorinius dalykus geriau nekalbėti. Kas buvo – nepakeisi.

Už kokius „nuopelnus“ Jums „išrašė kelialapį“ į lagerį?

Kol studijavau seminarijoje ir dirbau Valkininkuose, saugumiečiai prie manęs nesikabino. Bet kai atsikėliau į Ignalinos kraštą, tai prasidėjo. Dirbant Vidiškėse vis kviesdavosi į Ignaliną, į karinį komisariatą arba kitur. Sakydavo: „Pasirašyk, kad sutinki mums dirbti slaptai“. Neišgavo mano parašo. Ėmė važinėti į kleboniją ir vis raginti su jais bendradarbiauti. Žinojau, kad jei pasirašysiu ir nevykdysiu jų užduočių, įkliūsiu ir bus dar blogiau. Mano bendrakursis Taraškevičius pasirašė – jį iškart pakėlė Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios klebonu, o aš nepasirašiau, tai mane – į lagerį. Bet ten irgi ragino pasirašyti. Sakydavo: „Pasirašyk, kad bendradarbiausi ir rytoj būsi laisvas“. Taigi Ignalinos kagėbistų kantrybė vieną dieną baigėsi. Jie 1949 m. lapkričio 26 d., šeštadienį, pasibeldė į Vosiūnų klebonijos duris ir nelaukdami atsakymo įsiveržė į kambarį. Tada klebonijoje dar rado mano tėvą ir šeimininkę. Laimė, kad sesuo buvo išvykusi į Ignaliną. Kol darė kratą, leido įeiti tik altaristui kunigui Baltazarui Budreckiui. Sufabrikavo kaltinimą, kad aš esą raginau parapijietį Juozą Spėčių griauti besisteigiančius kolchozus ir nuteikiau jį deginti avižas kolchozo laukuose. Vienintelis liudininkas buvo pats Spėčius, saugumiečio tardymo kambaryje tai patvirtinęs. Tas Spėčius irgi buvo nuteistas, bet tik dešimčiai metų. Kitas mano „nusikaltimas“ – esą aš tiekiau maistą partizanams, priiminėjau juos klebonijoje, vaišinau degtine, nors jokio ryšio su partizanais neturėjau. Vienintelis liudininkas buvo Steponėnas iš Adutiškio, apgyvendintas vienoje kameroje su manimi. Trečiasis kaltinimas – antisovietinė agitacija. Esą pamoksluose bei pokalbiuose tvirtinau, kad bedieviai, mokytojai ir komjaunuoliai eis į amžiną pragarą. Liudininkų šiam faktui patvirtinti nesurado. Po tardymų 1950 m. birželio 27 d. kalėjimo raštinėje man perskaitė Maskvos saugumiečių nuosprendį: „25 metai kalėjimo“.

Kai dirbot Ignalinos krašte, o Jus, versdami bendradarbiauti, ėmė persekioti saugumiečiai, kodėl neprašėte, kad perkeltų į kitą kraštą – gal kitur nebūtų prievartavę? Taip būtumėte išvengęs suėmimo.

Ką jau ten beišvengsi jų užmačių. Dar Ignalinos kagėbistas Bogdanovas sakė: „Pasirašyk ir būsi laisvas“. Suėmė ne mane vieną ir ne vien Ignalinos saugumiečiai. Tuos, kurie pasirašė, paleido.

O iš kur Jūs tada žinojote, kad tas parašas yra toks svarbus? Kaip suvokėte, kad jis gali nulemti žmogaus likimą?

Aš jau turbūt gimnazistas būdamas puikiai suvokiau, kad kunigas yra komunizmo priešas nr. 1. Komunizmas yra tikėjimo priešas ir su juo reikia kovoti. Žinojau, kad kitur kovodami kunigai nebėgo, o aukojosi. Buvau prisiskaitęs knygų apie kunigų kovą per Prancūzijos revoliuciją, Ispanijos pilietinio karo metais. Tada ir aš buvau pasiryžęs žūt būt apginti kunigystę. Jokių lengvatų nenorėjau. Vis dėlto tai buvo rizika – juk nežinojau, kur pateksiu. O gal tai – heroizmas, nes juk iš tiesų griežtesniame lageryje galėjau žūti? Svarbiausia – nesigailiu išlikęs ramia sąžine. Gal todėl Dievas man atsilygina, leisdamas pasidžiaugti ilgu gyvenimu, o ne kokiais nors titulais ar aukštomis pareigomis.

Ar lageryje dirbot tokius pačius darbus kaip kiti? Ar Jums, kaip užaugusiam mieste, nebuvo per sunku?

Sunkių darbų nedirbau. O ką dirbau, nelabai stengiausi, neskubėjau. Teko kasti žemę, iš senų lentų ištraukinėti vinis. Kai kiti dengdavo stogą, padavinėdavau lentas. Kurį laiką dirbau lauko lentpjūvėje. Įvairius pagalbinius darbus atlikau. Bet juk dar buvau jaunas, į lagerį patekau neturėdamas nei trisdešimties. Nė dienos neteko gulėti ligoninėje. Be to, mane lagerio brigadininkai žinojo esant kunigu, gal todėl sunkių, pavojingų darbų dirbti neversdavo. Kartais būdavo ir taip, kad brigadininkas mane palikdavo barake – aš išvis galėjau neiti į darbą. Ypač po to, kai mirė Stalinas ir jau į mus ėmė žiūrėti kaip į žmones. Kai kas sakydavo, kad mes pakliuvom į kurortą, nes čia galėjai su žmonėmis susitarti. O laisvėje būna taip, kai žmonės kaip vilkai – vienas kitam gali gerklę perkąsti.

Vis dėlto ar lageryje nebuvo nevilties ir beprasmybės minčių? Ypač pradžioje kalinimo, kai dar buvot nepatyręs, ką tai reiškia?

Tada griežtas režimas jau buvo praėjęs, taigi aš nemačiau žiaurumo, nevilties nepatyriau. Mirdavo tik vienas kitas kalinys, dažniau dėl nelaimingo atsitikimo, pasitaikė savižudybių. Bet aš visur ir visada pasitikėjau Dievu. Pagrindinė mano mintis buvo ta, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera.

Ar grįžusiam iš kalėjimo niekas nesakė, kad kvailas buvai, jog nepasirašei ir į lagerį patekai?

Apie parašą niekam nesakiau, jog tada nežinojai, kas kam tarnauja. O apie tai, kad buvau politinis kalinys, visi, kas matė mano pasą, išduotą Vorkutoje, galėjo suprasti.

Kas Jums buvo kunigo pavyzdys?

Ypatingas kunigo pavyzdys man buvo Bronislovas Laurinavičius, kuriam vieninteliam esu dėkingas už atjautą ir krikščionišką meilę. Pažintis su juo prasidėjo, kai aš, klierikas, atostogaudavau Ceikiniuose ir Kalesninkuose, kur jis tada klebonavo. Kai patekau į lagerį, tai ne mano kurso draugas Česlovas Taraškevičius, aukštas pareigas ėję Algirdas Kazimieras Gutauskas ar Česlovas Krivaitis, į kuriuos dėl manęs pagalbos kreipėsi mano sesuo Onutė, o būtent kunigas Bronislovas per ją ar Kalesninkų parapijos žmones man siųsdavo siuntinius su maistu: lašinių, miltų, kruopų, cukraus, svogūnų, gelbėjusių nuo bado. Seseriai Onutei jis duodavo pinigų, kad man nupirktų ar pasiūtų rūbų, ši man juos atsiųsdavo – tai gelbėdavo nuo šalčio. O anie kunigai sakė turi padėti saviems, matyt, aš jiems buvau ne savas. Kunigas Laurinavičius rodė artimo meilę ir krikščionišką pagalbą, jis mane globojo, guodė ir stiprino, kai man grįžus iš lagerio pasklido gandai, kad noriu mesti kunigystę. Jo moralinė parama man suteikė jėgų tęsti tarnystę ir jokios pagundos man nepakenkė. Dalyvavau jo tėvų laidotuvėse Gervėčiuose. Paskutinieji jo žodžiai prieš tragišką mirtį buvo pasakyti man. Jis savo mirties dieną, 1981 m. lapkričio 24-ąją, buvo užėjęs pas mane, priėjęs prie vartelių iš šeimininkės išgirdęs, kad manęs nėra, prašė perduoti kunigui Antanui, t.y. man, linkėjimų, ir nuėjęs apie 100 metrų, buvo pastumtas po automobilio ratais...

Turite šį kunigą primenančius brevijorius.

Po kunigo Laurinavičiaus žūties tardytojas pas jį rado vieną lenkiško brevijoriaus dalį su mano anspaudu. Jį man atidavė, tada aš paprašiau, kad laidotuves organizavęs kunigas Algimantas Keina atiduotų man pas kunigą Laurinavičių likusias tris brevijoriaus dalis arba pasiimtų tą, kurią gavau iš tardytojų. Kunigas Keina atidavė man, tai dabar turiu visas keturias dalis ir iš jų galiu melstis.

Jūs turbūt gerai pažinojot ir Jus kunigu įšventinusį arkivyskupą Mečislovą Reinį? Ką galit apie jį daugiau pasakyti?

Gerai, kad kai Vilnius atiteko Lietuvai, Popiežius lietuvių sielovadai skyrė jį, suteikdamas tokį patį arkivyskupo titulą kaip Romualdo Jalbžykovskio. Tas labai tiko lietuviams. Jis man Seminarijoje dėstė filosofiją. Kai arkivyskupą Romualdą Jalbžykovskį išvežė į Marijampolę, tai arkivyskupas Mečislovas Reinys pradėjo valdyti arkivyskupiją. Kartą jis turėjo aukoti šv. Mišias Katedroje, bet pamiršęs kažkokį raštą, tuoj grįžo į savo butą jo pasiimti, o ten rado arkivyskupo Jalbžykovskio kanclerį, notarą ir sekretorių Stanislovą Čiževskį, nusistačiusį prieš lietuvius, besiknaisiojantį po stalčius ir ieškantį kažkokių dokumentų. Jam galbūt buvo neaišku, kokius įgaliojimus turi arkivyskupas Reinys. O jis tada pasielgė labai švelniai, nepriekaištavo. Kai dėl trukdymų Seminarija negalėjo normaliai veikti, aš privačiai pas jį lankiau kai kurias paskaitas. Jis man davė savo užrašus, aš iš jų bandžiau mokytis mintinai psichologijos ir gavau penketą. Nors paskui nieko neprisiminiau. Tai buvo ramus, tylus, kantrus ir nesikarščiuojantis žmogus, labai mokėjęs laviruoti tarp lietuvių ir lenkų. Išoriškai atrodė, kad jo santykiai su arkivyskupu Jalbžykovskiu buvo normalūs, jie vienas kitam vaizduodavo mandagumą.

O ką galite pasakyti apie kunigą Alfonsą Lipniūną?

Man būnant gimnazistu jis 11 valandą aukodavo šv. Mišias Šv. Jonų bažnyčioje. Visada ji būdavo pilna, žmonės susirinkdavo klausyti jo pamokslų. Aš irgi eidavau, nors ši bažnyčia buvo toliau. O Aušros Vartuose jis vesdavo gegužines pamaldas, žmonėms kalbėdavo per langą. Seminarijoje man dėstė sociologiją.

Turbūt ir nemalonių atvejų su kunigais būta? Juk ir anksčiau, dar prieš karą, vienas kitas būdavo prastas pavyzdys, kai kas atsisakydavo kunigystės? O tai jau buvo ne dažnas atvejis, tikriausiai likęs atmintyje?

Mano vaikystėje Švenčionėliuose vikaru dirbo kun. Kazys Trukanas. Jis buvo labai išsilavinęs, dirbęs Baltarusijoje, rūpinęsis karo pabėgėliais lietuviais, filosofiją ir istoriją studijavęs Miunsterio (Vokietija) universitete. Vėliau buvo vikaras Švenčionyse, dirbo mokytoju, lietuvių gimnazijos direktoriumi, organizavo lietuviškas organizacijas, dalyvavo jų veikloje. Išvykęs į Klaipėdą jis atsisakė kunigystės, perėjo į evangelikų liuteronų tikėjimą, vedė. Karo metais buvo Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius. Aš tada joje mokiausi, bet nedrįsau pasakyti, kad esu iš Švenčionėlių, iš ten, kur jis buvo vikaru, o mano tėvas jam šv. Mišiose patarnaudavo zakristijonu. Nežinia, kaip būtų pasijutęs po tokio jo mokinio išsiaiškinimo. Mane krikštijęs kunigas Sikstas Butkus metęs kunigystę išvyko į Ameriką ir ten vedė. Taigi tokius atvejus prisimenu. Abu jie tada buvo jauni, matyt, nesusivaldė, gal apleido maldą?

Ar galima būtų pasakyti, kad lageris Jus užgrūdino, po visų patirtų kančių galbūt kitaip žiūrėjote į gyvenimą, sutiktus žmones, savo sielovadinį darbą?

Kalėjimas užgrūdino, praplėtė pasaulėžiūrą. Iki tol buvau gal kiek griežtokas, o kalėjime pamačiau, kad yra įvairių tautų, skirtingų charakterių ir tikėjimų žmonių, tapau supratingesnis ir tolerantiškesnis. Kaip minėjau, kalėjau Karagandoje ir Vorkutoje. Sunkiausi buvo pirmieji metai. Vėliau prie visko pripratome, tapome tarsi robotais. Gaivino tik tikėjimas į Dievą ir kunigystė, pareiga dvasiškai padėti lietuviams, lenkams, latviams, estams, ukrainiečiams, Pavolgio vokiečiams, net rusams. Gegužės ir birželio mėnesiais šv. Mišias aukodavau kasdien, dažniausiai slapta rytais arba naktį, sekmadieniais – pusiau viešai. Rusai tuo metu išeidavo į kitą baraką ar pas draugus. Nors prižiūrėtojai, ieškodami draudžiamų daiktų, darydavo smulkias kratas, apieškodami kalinių drabužius ir spinteles, bet manęs netikrindavo. Karagandoje buvo lengviau, šilčiau, žmonės jaunesni, su stipresne ateities viltimi. Po Stalino mirties sužibo vilties kibirkštis, bet paleidus kriminalinius nusikaltėlius mane perkėlė į Vorkutos anglies kasyklas, kur sąlygos buvo sunkesnės, žmonių nuotaikos liūdnesnės, bet jas išblaškydavo jaučiamas artėjantis laisvės rytas. O kai kasdien po kelis traukinius išvykdavo, tada pajutau, kad tikrai ir mane tuoj paleis. Leido kaliniams laiškus dažniau rašyti, giminėms apsilankyti. 1955 metų liepą į Vorkutą traukiniu savaitei buvo atvykusi sesuo.

Esate kunigas jau beveik 70 metų. Kas Jums yra kunigystė?

Tai – pasiaukojimas žmonėms, pareiga nuraminti, paguosti, paaiškinti gyvenimo tikslą, kad vienas kitą gerbtų ir mylėtų, galėtų pasiekti amžinąjį gyvenimą danguje.

Ką kunigas gali patirti aukodamas šv. Mišias, kai jų tiek daug?

Stengiausi visada įsijausti į šv. Mišių auką, į tai, ką skaitau, derintis prie maldos teksto ir atidžiai apie tai galvoti, kad nebūtų pašalinių minčių. Šv. Mišių metu kartais gaudavau įkvėpimą kokiai nors naujai, netikėtai minčiai.

O kas Jums yra nauja, neįprasta, sunkiai suvokiama?

Man labai nepatinka laidotuvės su urnomis. Nei šis, nei tas. Atsineša po pažastimi ir padeda. Negaliu prie to priprasti.

1971 metais aplankėte Kanadoje gyvenusį brolį Juozą. Ar lengvai išleido?

Jis buvo baigęs vargonininkų mokyklą, bet vargonininku nedirbo, nes nenorėjo dirbti ten, kur siūlė – prie Lenkijos. Tada vadovavo Švenčionėlių bibliotekai. Karo metais buvo Švenčionių apskrities maisto kortelių dalintojas. Sugrįžus rusams, pabėgo į Vokietiją, vėliau išvyko į Kanadą, dirbo „General Motors“ fabrike, gyveno su vokiete. Atsiuntė kvietimą, kad atvykčiau į svečius. Nuėjau pas Religijos reikalų tarybos veikėją Juozėną. Jis patarė, kaip elgtis, net apie tai, kad kalėjime buvau, leido papasakoti. Tai aš Kanadoje viską papasakojau. Net prel. Pranas Gaida-Gaidamavičius, redagavęs „Tėviškės žiburius“, viską užrašė. Tik kai po metų tas tekstas „Vilniečio kunigo metai Sibire“ apie mano kančias lageryje pasirodė, tie veikėjai supyko, kad pasakiau tardytojų pavardes.

Matau, kad daug skaitote. Turbūt nuo vaikystės toks pomėgis?

Kai į Švenčionėlius buvo atkeltas klebonauti kunigas Ambraziejus Jakavonis, jis kartu atsivežė savo zakristijoną lenką iš Gaidės. Mano tėvas tada neteko darbo. Tuomet jis įsigijo krautuvėlę ir tapo prekybininku. Prekiaudavo maistu – miltais, cukrumi, silke, – ir knygomis bei visokiomis smulkmenomis. Užprenumeruodavo ir spaudą, ją pardavinėdavo. Prekiaudavo ir devocionalijomis. Ant durų būdavo užrašas: „Maisto produktai ir devocionalijos“. Klebonas liepė šitą žodį ištrinti. Taigi nuo tų laikų prasidėjo mano domėjimasis knygomis.

Jums jau 92-eji. Esate vyriausias Vilniaus arkivyskupijos kunigas. Ar ilgaamžiškumas – giminės bruožas, o gal žinote daugiau jo priežasčių?

Tėvą paskutinį kartą mačiau Vosiūnų klebonijoje, su juo atsisveikinau išvežamas į kalėjimą. Jis mirė 1954 m. rugsėjo 30 d., būdamas 86-erių. Nedaug iki 90-mečio trūko ir broliams bei seseriai. Sesuo Ona mirė 2012 metais būdama 87-erių, brolis Vytautas mirė 2007 metais, eidamas 82-uosius. Vyriausias brolis Juozas Kanadoje mirė 80 metų. Manau, kad pasninkas kalėjime padėjo išsigydyti slogą. Ten įpratau per daug neprisivalgyti ir neapkrauti skrandžio. Nesu surūkęs nė vienos cigaretės – net lageryje nebandžiau rūkyti. Alkoholio seniau vartojau labai mažai, dabar visai nevartoju. Dažnai, bent kartą per mėnesį, einu pas gydytoją. Turėjau kelias operacijas. Visą gyvenimą stengiausi laikytis punktualumo ir iš anksto numatyto grafiko. Susidarydavau planą visai savaitei, ką kurią dieną veiksiu, kokia tema knygas skaitysiu. Dabar ilgiau, gal po 10 valandų pamiegu, ilgai būnu namuose niekur neišeinu, taigi nepavargstu.

Dėkoju už interviu. Linkiu Jums geros sveiktos ir dar ilgai darbuotis Dievo ir žmonių gerovei.

Kalbėjosi Romas BACEVIČIUS

© 2015 „XXI amžius“