|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Į parapijiečių širdis per meną
Aukštaitijos provincijos miestelyje, Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčioje, koncertuoja žinomi atlikėjai, parapijos namuose įkurtoje dailės galerijoje rengiamos profesionalių menininkų darbų parodos. Apie tai ir kitus dalykus prieš Kalėdas su Pabiržės klebonu, religijos mokslų magistru kun. Vytautu DAGELIU kalbėjosi žurnalistas Bronius VERTELKA. Sovietiniais metais į Pabiržę buvo ištremtas vyskupas Vincentas Sladkevičius (būsimasis kardinolas), daugybę gerų darbų ir prisiminimų apie save čia paliko kan. Antanas Balaišis. Kaip jūs, atvykęs į Pabiržę dirbti klebonu, galvojote įsiamžinti? Man studijuojant Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje, jos rektorius Hansas Frydrichas Fišeris CO, kilęs iš Vokietijos ir pramokęs lietuviškai, klierikamss kalbėjo ne tik apie pastoraciją, bet ir apie meną. Seminarijoje kas mėnesį būdavo po vieną, o per akademinius metus devynios gražios parodos. Į jų pristatymus ateidavo ambasadoriai, verslo žmonės, šiaip menui neabejingi. Vieno tokio renginio metu kun. H. F. Fišeris (jis nuo pirmo iki trečio kurso buvo mano vadovas) neoficialioje aplinkoje pasakė: Ar tu būtum kunigas, ar žurnalistas, profesija būtų tik viena tavo koja. Jeigu tu neturėsi nieko bendro su menu ar daile, tai per gyvenimą eisi šlubuodamas. Menas įneša į žmogaus būtį harmoniją. Ne veltui Motina Bažnyčia kreipė dėmesį į meną. Ji rūpinosi, globojo dailininkus. Dabartinis palikimas, Italijoje, Prancūzijoje išlikę meno statiniai, didingos bažnyčios, jų puošyba to pasekmė. Baigus studijas seminarijoje, mano pirmoji mintis buvo: Tapęs klebonu, parapijoje įkursiu meno galeriją. Nežinau mūsiškei analogo Panevėžio vyskupijoje. Kas vyksta Pabiržės parapijos namų meno galerijoje? Vasaros sezonas prasideda nuo gegužės (patalpos nėra šildomos ir neturi tualeto) ir per tą laikotarpį surengiamos 47 profesionalaus meno parodos. Savo darbus galerijoje eksponavo dr. Sigita Maslauskaitė iš Vilniaus, zarasiškis Eugenijus Raugas, biržietis Vidmantas Jažauskas (jo kūrybą dar galima pamatyti) ir kiti. Atsitiktinai užčiuopiau fotomenininko Antano Miežansko, kilusio iš Pabiržės parapijos, pavardę. Po pusmečio pažinties turėjome jo retrospektyvinę fotografijos parodą. Tai buvo kūrėjo duoklė gimtajam kraštui. Buvo atvejų, kai fotografijose parapijiečiai atpažino savo artimuosius. Naujų parodų jie tiesiog laukia. Jeigu pradžioje į jų pristatymus ateidavo po kelis, tai dabar jau būriais, po 30 ir daugiau žmonių. Ateina niekieno neraginami, jiems to kaip gaivaus oro gurkšnio reikia. Be parodų, galerijoje rengiamos įvairios šventės, koncertai, įdomūs susitikimai. Ne per seniausiai režisierius ir aktorius Jokūbas Vilius Tūras pristatė dokumentinę kino juostą Sapnuoju, kad einu. 2010 metais jis pėsčiomis ėjo nuo Vilniaus iki Santjago de Kompostelos Ispanijoje ir nukeliavo apie 4500 kilometrų. Svečias pasakojo, kaip piligriminės kelionės metu iš naujo atrado Dievą ir pažino kitus stebėtinus dalykus. Jūs esate irgi meno žmogus, galerijoje veikė jūsų fotografijų paroda. Be to, tapote, nors, kaip pats sakote, iki profesionalumo jums dar labai toli... Mokantis Naujamiesčio vidurinėje mokykloje, veikė fotografijos būrelis, kuriam vadovavo jos direktorius. Teko lįsti į senelės rūbų spintą, kad neapšviečiau fotojuostos, teko pačiam jas ryškinti, pačiam daryti nuotraukas. Pirmąją fotoparodą Saulėlydžiai surengiau Naujamiesčio meno galerijoje, jai pristačiau 40 nuotraukų. Buvo jau ne viena mano kūrybos paroda, savo darbus rodžiau net Seimo rūmuose. Tebefotografuoju Zenitu, darau juodai baltas nuotraukas. Teko bendrauti su fotomeistrais panevėžiečiais: Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Algimantu Aleksandravičiumi, daugiau nei 100 įvairių apdovanojimu pelniusiu, iš Biržų rajono kilusiu Leonu Grubinsku (jau miręs), garsiais fotografijos meistrais Sauliumi Saladūnu ir Marija Čičirkiene. Tradicija tapo bažnyčioje rengti koncertus. Nuo ko ta mintis prasidėjo? Po vieno koncerto girdėjau: kas čia tokio, kad pačyrino smuiku? Atsakiau: čyrino ne kažkoks M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtinis, bet pasaulinio garso muzikantas Martynas Švėgžda von Bekeris, koncertavęs Paryžiuje, Austrijoje. Po truputį žmonės suprato, kad dėl jų aš stengiuosi, kad duočiau jiems supratimą apie muziką, dailę, o rodau tai, kas yra kokybiška. Prieš Verbas, kad geriau įsigilintų į artėjančių Šv. Velykų slėpinį ir kad kuo gražiau sutiktų didžiausią to meto šventę, kviečiami į koncertą bažnyčioje. Kiekvienais metais koncertai vyksta paminint Tėvo, Motinos dienas. Dažniausiai tuomet koncertuoja Panevėžio kvintetas, mano bičiuliai. Matau, jog esate naujovių nebijantis dvasininkas, darote tai, kas kitiems būtų malonu. Jums klebonaujant Pabiržėje, buvo atlikta nemažai kitų darbų. Papasakokite apie juos. Senoji klebonija stovėjo pakrypusi, atitrūkusiais pamatais, kiauru stogu. Tai XVIII amžiaus pradžios statinys. Su rajono Savivaldybės pagalba, pasitelkę Europos Sąjungos lėšas, pagražinome jo išorę. Pilnai prikėlus pastatą, jame galėtume rengti dailės plenerus, rekolekcijas, šeimų susibūrimus. Geradarių lėšomis naktį jau apšviečiama visa bažnyčia, jos didingu grožiu galima žavėtis važiuojant keliu pro automobilių langus. Kad žiemą atėję į šventovę žmonės nešaltų, pirmasis vyskupijoje įrengiau šildymą, skleidžiamą infraraudonųjų spindulių lempų. Iš pradžių parapijiečiai į tai žiūrėjo skeptiškai. Paspaudus šaltukui, jau džiaugėsi. Su parapijiečių ir geradarių parama šventoriuje atsirado dvi naujos skulptūros. Viena skirta bažnyčios pastatymo 100-mečiui, kita, vaizduojanti šv. Juozapą, pastatyta švenčiant Šeimos metus. O prieš tai pasodinome tris ąžuoliukus, įprasminančius tėvą, motiną ir jų įpėdinį. Ką tiktai grįžote lankęs parapijiečius. Kaip sekėsi, ar visi svetingai sutiko? Kad trenktų durimis prieš pat nosį, patyriau tik vienoje sodyboje, gal prieš ketverius metus. Dabar tokių nepasitaiko. Parapijoje gyvena apie 1200 žmonių, apie 400 Pabiržės miestelyje, o likusieji išsibarstę po kaimus. Parapijoje yra apie 35 kaimus, bet yra tokių, kur viena sodyba su vienu vyru gyventoju. Parapijiečių piktumo, nesutarimo nejaučiu. Kaime kur kas šiltesni žmonės, kartais iš jų parsinešu obuolių, vienais metais kalėdodamas sukaupiau 18 litrų medaus. Kartais, žiūrėk, įdeda nupeštą žąsį ar vištą. Žino, kad pats gaminuosi valgyti ir mėgstu tai daryti. Parapijiečiai dalinasi tuo, ką jie turi. Man išeinant visi sako, kad vėl lauks ateinant. Laiką, kada lankysiu, skelbiu per šv. Mišias, mano lankymo grafiką galima perskaityti Biržiečių žodyje ir Šiaurės rytuose. Laikraščiai nekomercinius skelbimus spausdina nemokamai, tik reikia jiems pasiųsti elektroniniu paštu tekstą. Kaip jūsų, dvasininko, akimis šiandien atrodo kaimas? Yra liūdnų šeimų, kuriose liejasi alkoholis, tačiau didžioji parapijos dalis gyvena turėdama viltį. Valgo sveiką maistą, patys jį užsiaugina. Žiūrėk, garbaus amžiaus močiutė užsiaugina paršelį ne tik sau, bet ir savo vaikams, šviežienos dar įdeda klebonui, nors jau jai reikėtų ilsėtis, gerti arbatą ir dėkoti Dievui už gyvenimą. Vien šviesiomis spalvomis piešiate savo parapijos vaizdą. O kas buvo jūsų mokytojai, mokę gerumo ir atvedę į kunigystę? Naujamiesčio bažnyčioje patarnavau nuo šešerių metų. Padėdavau klebonui pasiruošti šv. Mišioms, uždegdavau žvakes. Ateidavau ne sekmadieniais, bet kiekvienos dienos vakare. Taip tęsėsi iki devintos klasės. Paskui įstojau į profesinę technikos mokyklą mokytis staliaus amato (mano senelis irgi buvo stalius), trejus metus dirbau fabrike. Bet vidinis jausmas sakė, kad darau ne tai. Naujamiesčio klebonas patarė stoti į kunigų seminariją, bet sakiau, kad dar neatėjo tam laikas. Atrodė, sąžiningai pjaunu kaladėles, bet Dievas vis kalbina. Kai atsiliepiau į Jo šauksmą, pasijutau laimingas, kada tave myli žmonės, ir pats juos myli. Mane dažnai klausia, ar nenuobodu dirbti kaime. Didžiulę įtaką, kad tapau kunigu, turėjo mano seneliai. Mamos tėvai buvo labai pamaldūs. Jie garsėjo kaip giesmininkai šermenyse. Labai daug gerų dalykų sužinojau iš senojo Naujamiesčio klebono, Sibiro kankinio kunigo Jono Jurgaičio. Mačiau, kaip jis dirba, stengiasi ir myli žmones. Jam viskas rūpėdavo, todėl kiekvieną vakarą apeidavo miestelį. Sutiktą ar dirbantį būtinai pakalbindavo. Ir aš, eidamas pasivaikščioti ar važiuodamas dviračiu, nepralekiu iškėlęs galvą, stengiuosi pabendrauti. Paprastai kunigo ieško bažnyčioje, lyg joje jis ir miegotų. Lankant parapijiečius, man viskas įdomu, kas pas juos vyksta. Jeigu išgirstu sakant, kad karvė atsivedė veršiuką, paprašau jį parodytį, nors šis gulėtų mėšle. Turite daugybę rūpesčių, tat ar besurandate laiko turiningam poilsiui? Aštunti metai klebonauju Pabiržėje, tačiau tik vienintelį kartą išsirengiau į tolimesnę kelionę aplankiau Čekiją. Kai dirbi kaime, nėra kam pakeisti. Bet tai ne bėda. Vienais metais tris dienas keliavau po Žemaitiją. Joje atradau daugybę nuostabių dalykų. Reikia keliauti ne po užsienį, bet stengtis geriau pažinti savo Tėvynę. Joje yra nuostabių bažnyčių, dvarų, statinių. Netgi turint laisvą vieną dieną, sėdus už automobilio vairo, įmanoma patirti daugybę įsimintinų dalykų. Šiaip mėgstu skaityti knygas, nebūtinai katalikiškas. Po truputį gilinuosi į prancūzų kalbą. Artėja gražiausia metų šventė Kristaus Gimimas. Kaip Šv. Kalėdas sutinka parapijiečiai, gal turi savo tradicijų? Tapo tradicija bažnyčioje rinktis Kūčių naktį, 10 valandą vakare, kaip ir kitose vyskupijos bažnyčiose. Tačiau išsiskiriame tuo, kad Bernelių šv. Mišios vyksta nedeginant elektros šviesos. Ne dėl to, kad už ją tektų mokėti ar klebonas yra taupus. Žmonės mieliau renkasi žvakių šviesą. Pernai uždegti 2,5 tūkstančio žvakučių prireikė 20 minučių. Tačiau atrodo, kad jų uždegimo procesas yra pakankamai ilgas, nors anksčiau 700 žvakučių uždegti reikėdavo beveik valandos. Atsirado daug norinčių įsilieti į šį procesą. Prieblandoje geriau melstis. Po Mišių pašventinu dėžutę arbatinių žvakučių ir išdaliju jų po vieną kiekvienai šeimai, kad Šv. Kalėdų rytą užsidegtų prie savo stalo. Tai kaip simbolis, jog mūsų parapiją jungia žvakių šviesa. Ji nušviečia stalą, nors prie jo sėdi vienas žmogus ar gausi šeima. Žvakutė neša šilumą ir ramybę. Šv. Kalėdų išvakarėse į bažnyčią daugiausiai renkasi jaunimas, jaunos šeimos, o rytą ateina vyresnioji karta. Bernelių Mišias labai mėgsta vaikai. Dalydamas Komuniją mačiau, kaip ant tėvo rankų užmigo mažylis. Atsiranda vis daug jaunų žmonių, lankančių bažnyčią. Matau jų bažnyčios chore ir tarp patarnautojų. Netgi procesijose jaunimas neša vėliavas ir baldakimą. 1820 metų jaunuoliai nebijo apsivilkti kamžas. Dėkodamas už pokalbį, linkiu Jums toliau gražiai sugyventi su parapijiečiais ir džiugiai sutikti Šv. Kalėdas.
Pabiržė, Biržų rajonas
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |