|
Nuolatinis diakonatas: nauja patirtis kandidatams, žmonoms ir vaikams
Lapkričio 22 dieną Kauno Arkikatedroje nuolatiniam diakonatui besiruošiantys kandidatai paskirti akolitais. Jie jau yra gavę lektoriaus skyrimus. Šie skyrimai palaipsniui ir vis giliau įtraukia kandidatą į bažnytines tarnystes. Ta prga kviečiame iš arčiau susipažinti su nuolatinio diakonato pašaukimu ir su dviem kandidatais Nerijumi Čapu ir Benu Ulevičiumi. Pokalbis įvyko spalio pabaigoje, jiems atvykus į tarptautinę jubiliejinę konferenciją apie nuolatinio diakonato tarnystės atgaivinimą prieš 50 metų ir sklaidą Katalikų Bažnyčioje (daugiau svetainėje diakonai.lt).
Ar galite patikslinti kuo skiriasi tas, kuris ruošiasi nuolatinio diakonato tarnystei nuo to, kuris diakonato šventimus gaus pakeliui į kunigystę?
N. Čapas: Nuolatinis diakonatas žinomas Bažnyčioje kaip atskiras laipsnis, tik žinome, jog lotynų apeigų katalikų Bažnyčioje diakonatas buvo nunykęs, kaip nuolatinis laipsnis, rytų Bažnyčios jį išlaikė kaip atskirą laipsnį, tai nebuvo pereinamas etapas. Nuolatinis diakonas, drįsčiau pasakyti, jokiu būdu nėra ir negali būti savotiškas kunigo pakaitalas, nes diakonatas ir diakonas turi visai kitus tikslus Bažnyčioje, nei kad tas besiruošiantis kunigystei. Diakonas dažnai klaidingai suvokiamas, kad tai bus pakaitalėlis, kuris pakeis kunigus. To diakonas išties niekada nepadarys. Vaisingai diakonas gali pasitarnauti Bažnyčioje ne tik altoriaus tarnyboje, kuri, aišku, mažąją diakono tarnybos dalį sudarys, bet didžioji diakono tarnybos dalis yra kitos sritys karitatyvinė sritis, sielovada ligoninėse, kalėjimuose, kariuomenėje, policijos sielovada ir t.t.
Lietuvoje diakonatas yra naujas reiškinys, nors pasaulyje diakonų yra dešimtys tūkstančių. Kaip Lietuvoje buvo priimta šita idėja, koks yra požiūris į jus?
N. Čapas: Iš tiesų sunku kažką sakyti, nes esame pirmieji šeši kandidatai, kurie jau ketvirtus metus ruošiamės ir einame šiuo keliu, studijuojame; bus įmanoma įvertinti po gero dešimtmečio, kokius vaisius Dievas per mus duos. Išties viskas nauja. Žmonės, Dievo tauta, jau žino apie mus. Ir pasaulietinė žiniasklaida, kartais kiek sutirštindama spalvas, nušvietė šią savotišką naujovę Lietuvoje, tačiau tai, kaip ir minėjote, nėra naujiena likusiajame pasaulyje. Tačiau žinia iš tiesų yra, mes ruošiamės paklusdami Dievo valiai, atsiduodami vyskupo, savo ganytojo, valiai, ruošiamės kažkuo pasitarnauti Dievo tautai, Bažnyčiai tose srityse, į kurias mus paskirs ir siųs.
B. Ulevičius: Iš tiesų turbūt bet koks reiškinys vienaip atrodo, kol tai tėra kažkoks paveikslėlis galvoje, koncepcija, idėja ir realiai galima įvertinti to reiškinio svarbą, praktinę ar kitokią naudą tada, kai atsiranda realūs žmonės, kurių asmenyje, veide gali pamatyti, kaip atrodo viena ar kita tarnystė Bažnyčioje. Šiuo metu visokių nuomonių galima išgirsti, kai kalbama apie diakonato idėją apskritai, tačiau tiek kunigai, tiek pasauliečiai, susidūrę su mumis, mus sutikę užduoda labai realius klausimus ir tas paveikslas kitaip atrodo. Štai, šis žmogus, Nerijus ar Benas, kokiu būdu Bažnyčioje jis patarnaus, kokia tarnystę jis atliks? Neretai tada žmonėms, kunigams, tampa aišku, ką tas žmogus gali daryti, kur Nerijus ar Benas gali būti naudingi, kur ne. Tai tą konceptualią viziją, dažnai pakibusią ant idėjų, kuri gal niekad neįvyks konkrečiu būdu konkrečioje vietoje, padaro labai žemišką gerąja prasme.
Jūs esate žmonės, kurie į pasiruošimą nuolatiniam diakonatui atėjo iš labai skirtingų aplinkų. Gal plačiau pristatytumėte savąjį kursą?
B. Ulevičius: Vienas iš mūsų kurso ypatumų, pačių smagiausių, yra tai, kad mes esame visi unikalūs, labai skirtingi, labai įvairių profesijų ir situacijų žmonės. Visi esame gana jauni. Visiems keturiasdešimt metų ar šiek tiek daugiau, turime žmonas, mažų vaikučių, kai kurių vaikučiai jau paūgėję. Mūsų profesijos labai skirtingos: yra dantistas, yra karininkas, yra politikas su karine patirtimi bei tretininkas, teologijos fakulteto dekanas ir dėstytojas, yra ir katechetas, žurnalistas ir filosofas. Pradžioje mane asmeniškai gal kiek ir glumino tokia įvairovė, aš pats diakonatą staiga supratau visiškai kitaip: tai buvo šeši diakonatai su šešiais skirtingais veidais, su šešiomis skirtingomis situacijomis. Kiekvienas iš mūsų turi visiškai skirtingą galimybių spektrą. Tikrai labai įdomu studijuoti, patirti šeimos ugdymą ir formavimą, tad štai turbūt tokie tos pirmosios grupės, nariai.
Žinia yra ta, kad diakonatas negali būti įspraustas į tokius luomo rėmus. Kiekvieno iį mūsų asmenyje diakonatas turėtų suspindėti truputį kita spalva ir teikti kažką unikalaus Bažnyčiai.
Diakonatui ruošiasi ne vien vyrai, bet ir jų sutuoktinės. Ką būtų galima pasakyti apie šį bendrą pasiruošimą diakonatui?
N. Čapas: Išties įdomus ir teisingas klausimas. Žmonoms per mūsų pirmąjį susirikimą buvo daugiau klausimų nei atsakymų. Manu, mūsų visų žmonos patyrė tam tikrus išbandymus ir savotišką šaltą dušą, nes pirmas supratimas buvo toks: Dieve, vyras dirba penkias dienas per savaitę, o čia, tapęs diakonu, dar ir savaitgalį nebus su šeima? Tai per tą ugdymo laikotarpį, per bendras paskaitas ir bendrą laiką, kurį leidžiame kartu per studijų savaitgalius, atėjo labai daug atsakymų. Galiu liudyti savo gyvenimu, negaliu kalbėti už kitus, tačiau mano gyvenime labai išaiškėjo tam tikri dalykai: būtent ugdymo metu, kai teko atsisakyti tam tikrų dalykų, kurie buvo papildomi, šalia kitų įsipareigojimų, prisidėjus išties daug laiko atimančiam ugdymui, yra daug skaitymo, daug važiavimo, buvimo savaitgaliais paskaitose, tačiau šeima, žmona ir vaikai, mane daugiau mato, aš daugiau esu su šeima, kuriai ugdymo pradžioje, prieš ketverius metus, kilo klausimas, nejaugi jie tėvo neteks net ir savaitgaliais. Šeimoms tai iš tiesų labai svarbus buvimo kartu laikas: ne vien namie, atsirado naujas bendruomenės supratimas. Drįstu įvardinti, Benas neleis sumeluoti, jog mes tapome tokia savotiška mažąja bendruomene visi kartu, su savo šeimomis, mūsų vaikai yra visų. Tai toks sirgimas vienas už kitą, nuoširdus, nedirbtinis vienas kito palaikymas sunkiose situacijose, kurių, gyvendami pasaulyje, negalime išvengti. Tai nauja bendruomenė ir nauja patirtis, tiek mūsų žmonoms, tiek mums visiems, tiek mūsų vaikams.
Ačiū už pokalbį.
Vatikano radijas
© 2015 XXI amžius
|