Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Vytauto Didžiojo, brolių Vytautų, ponių Vytautienių ir panelių Vytautaičių garbei

Povilas Šimkavičius,

atsargos pulkininkas leitenantas

Iš kairės: prof. Vytautas Urbanavičius, Vytautas Ylevičius ir Gaudentas Aukštikalnis

Folkloro ansamblio „Vilnelė“ muzikantai groja Vytauto Didžiojo maršą

Vilniaus Vytautų klubo prezidentas prof. dr. Vytautas Pocius prie Vytautų klubo vėliavos

Vytauto Didžiojo portretas renginio metu scenoje

Vilniaus karininkų ramovės 2016 metų renginių ciklas prasidėjo sausio 5 dieną iškilmingu Vytauto Didžiojo dienos paminėjimu, kurį organizavo Vilniaus Vytautų klubas ir Vilniaus įgulos karininkų ramovė. Sceną puošė Vytauto Didžiojo portretas, Lietuvos Respublikos, Vytautų klubo, Karinių oro, Karinių jūrų ir Sausumos pajėgų vėliavos. Rinkosi pagyvenę, tačiau energingi, puikiai nusiteikę Vytautų klubo ir kitų nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti gynybinius Lietuvos valstybės pajėgumus, atstovai. Šventinį renginį pradėjęs Vilniaus įgulos karininkų ramovės viršininkas Gaudentas Aukštikalnis pasidžiaugė, kad pačios gražiausios Lietuvos šventės yra žiemą – Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, o pati didžiausia, skirta labiausiai garbinamam Lietuvos valdovui – Vytautui Didžiajam (1350–1430). Šventės proga G. Aukštikalnis nuoširdžiai pasveikino visus Vytautus. Skambėjo folkloro ansamblio „Kūlgrinda“ giesmės „Dai ko tas miestas“ iš kompaktinės plokštelės „Giesmės Valdovui Gediminui“ įrašas.

Vytautas Didysis – tautos akys ir veidas

Vilniaus Vytautų klubo prezidentas prof. dr. Vytautas Pocius, lipdamas į sceną, nusifotografavo prie Vytautų klubo vėliavos, anot jo, Vytautų širdžių siūlais išaustos (1995 metais Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje Vytautų klubo vėliavą pašventino mons. Kazimieras Vasiliauskas). Klubo prezidentas pasveikino G. Aukštikalnį, kuris savo vardadienį švenčia kartu su Vytautais. Profesorius pabrėžė, kad vienintelis Lietuvos valdovas Vytautas buvo vadinamas didžiuoju. Pavyzdžiui, Lietuvos karalius Mindaugas, kurį minime liepos 6 dieną, vadinamas išmintinguoju. Profesorius paminėjo pirmąjį didesnį grožinės literatūros kūrinį apie Lietuvą ir jos valdovą Vytautą Didįjį (Lietuvą valdė 38 metus) – Mikalojaus Husoviano knygą lotynų kalba apie stumbrų gyvenimą ir medžioklę, išleistą 1523 metais (poema „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“). „Ši knyga tuometinėje Europoje sulaukė didžiulio susidomėjimo Lietuva. Penktadalis ar šeštadalis knygos buvo skirtas didžiausiam to meto Lietuvos valdovui Vytautui“, – kalbėjo klubo prezidentas ir pabrėžė, kad Vytautą Didįjį labai gerbė karalienė Bona Sforca (1494–1557), kuri Italijoje užsakė antkapinę plokštę, ant kurios buvo lotyniški žodžiai: „Daugiausiai nusipelniusiam savo tėvynei“.

Profesorius priminė pagoniško vardo Vytautas kilmę. Jis kalbėjo, kad mūsų žinomas ir gerbiamas kalbininkas Kazimieras Būga teigė, kad tai – dviejų šaknų (Vy- ir taut-) vardas. Pirmoji šaknis Vy- reiškia akies vyzdį („angelė akies centre“, pro kurią šviesa patenka į akį). Antroji šaknis taut- siejama su žodžiu tauta. Profesorius tęsė: „Vytautas – žmogus, per akies vyzdį matantis tautą. Vytautas – tautos akys ir veidas“.

V. Pocius papasakojo apie tai, kad tais laikais Katalikų Bažnyčia nenorėjo krikštyti vaikų Vytauto vardu, nes jis pagoniškas. Ir pateikė kelis pavyzdžius. Jis teigė, kad 1870 metais Jekaterinburge lotynų kalbos mokytojo Jono Juškos sūnus – pirmasis žmogus, kuris buvo pakrikštytas Vytautu. Pradžioje katalikų bendruomenei pasipriešinus, J. Juška pareiškė, kad atsisakys katalikų tikėjimo, jeigu jo sūnus nebus pakrikštytas Vytauto vardu. Toks kategoriškas lotynų kalbos mokytojo pareiškimas paveikė katalikų bendruomenę, ir jis pasiekė savo tikslą. Tiesa, jo sūnus neilgai gyveno, sulaukęs 25 metų mirė, palaidotas Tartu mieste.

Prelegentas dar paminėjo prof. Vytauto Landsbergio tėvą inžinierių architektą Vytautą Landsbergį-Žemkalnį, kuris pakrikštytas 1893 metais, 1920 metais žuvusius už Lietuvos nepriklausomybę Vytautą Lukšą, kilusį iš Leipalingio, palaidotą Kaune, ir karo lakūną Vytautą Raubą (1899–1920), kilusį iš Pusdešrių kaimo, Slavikų valsčiaus, Šakių apskrities. V. Rauba 1958 metais perlaidotas į Kauno Eigulių kapines.

Profesorius užbaigė pranešimą pabrėždamas, kad šiais metais minime 666-ąjį Vytauto Didžiojo gimtadienį. O pirmą kartą Vytauto vardas paminėtas prieš 750 metų.

Paskui Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblio „Vilnelė“ muzikantai Juozas Frankonis (armonika), Aloyzas Latakas (būgnas), Vytautas Skamaročius (smuikas) ir Bronius Šimkus (armonika) smagiai pagrojo suvalkietišką Vytauto Didžiojo maršą. Šio ansamblio vadovė Laima Purlienė susirinkusiems priminė, kad marše yra ir dainuojamas tekstas: „Vytaute Didis, kelkis iš grabo, paduoki ranką Lietuvai savo“ ir papasakojo, kad Vytauto Didžiojo maršas buvo grojamas prieškario Lietuvoje. Renginio metu nuskambėjęs variantas yra iš V. Skamaročiaus tėviškės, buvo grojamas apie Pilviškius.

Vytautas Didysis palaidotas Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje

Į susirinkusius brangius brolius Vytautus, ponias Vytautienes ir mielas paneles Vytautaites kreipėsi žymus Lietuvos archeologas, plastinės rekonstrukcijos specialistas bei filmo „Vytauto Didžiojo palaidojimai“ iš ciklo „Šventaragio slėnio mįslės“ (2010) autorius, profesorius, habilituotas daktaras Vytautas Urbanavičius. Jis pabrėžė, kad kol kas Vytauto Didžiojo kapas neaprobuotas, nepašventintas, kol kas bandoma surasti kelią, ir pakvietė pasižiūrėti filmą, kuris prasidėjo žodžiais: „1430 m. spalio mėn. 21 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas raštininkui Mikalojui Trakuose padiktavo testamentą ir nurodė, kad jį palaidotų Vilniaus katedroje, prie Šv. Mykolo altoriaus, šalia mirusios žmonos. Po šešių dienų Didysis kunigaikštis Vytautas mirė. Laidotuvės Lietuvos metraštyje taip aprašytos: „Karalius Jogaila gedėjo didžiojo kunigaikščio Vytauto ir verkė kaip brolis mylimo brolio. Ir palaidojo jį, graudžiai raudodami, ir ten buvo visi jo tarnai ir visi vyskupai, ir giedojo jam įprastines giesmes, ir paguldė jo kūną Vilniaus pilyje, Švento Stanislovo katedroje, kairėje altoriaus pusėje prie zakristijos durų“.

Po filmo prof. V. Urbanavičius atsakė į istorikų Ingos Baranauskienės ir Tomo Baranausko, Kauno įgulos karininkų ramovės viršininko majoro Donato Mazurkevičiaus ir kitų dalyvių klausimus: „Kur palaidotas Vytautas Didysis? Kaip vyksta archiologiniai tyrimai? Kokiu keliu žengia tyrimų grupė?“

Archeologas V. Urbanavičius pabrėžė, kad Vytautas Didysis palaidotas Vilniaus Katedroje, pietinėje navoje, prie antros kolonos, skaičiuojant nuo vakarų pusės nuo durų, bet tai reikia įrodyti. Jis tęsė, kad jokių insignijų nėra ir, tikriausiai, jų nebus, todėl vienintelis būdas – atlikti biologinę DNR analizę. Norint ją atlikti, reikia tiesioginių Vytauto Didžiojo giminaičių palaikų. Dabar jau žinoma, kad Vytautas Didysis turėjo tris seseris, apie vienos iš jų palaidojimo vietą duomenys yra, bet ekspertizė dar neatlikta. Spėjimą turi patvirtinti tolimesni tyrimai.

Prof. V. Urbanavičiui už nuveiktus darbus nuoširdžiai padėkojo Vilniaus Vytautų klubo narys, fotografas Vytautas Ylevičius ir įteikė savo knygą „Dainų ir artojų tėvynė“. Lietuvos Vytautų klubo prezidentas Vytautas Paulaitis profesoriui įteikė įrėmintą Vytauto Didžiojo portretą. G. Aukštikalnis visų susirinkusiųjų vardu palinkėjo prof. V. Urbanavičiui sveikatos ir stiprybės, kad užsibrėžti tikslai ir pasirinktas kelias prieiti prie Vytauto Didžiojo palaikų būtų sėkmingi.

© 2016 „XXI amžius“