Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Vytauto Didžiojo, brolių Vytautų, ponių Vytautienių ir panelių Vytautaičių garbei

Povilas Šimkavičius,

atsargos pulkininkas leitenantas

Iš kairės: prof. Vytautas Urbanavičius, Vytautas Ylevičius ir Gaudentas Aukštikalnis

Vilniaus karininkų ramovės 2016 metų renginių ciklas prasidėjo sausio 5 dieną iškilmingu Vytauto Didžiojo dienos paminėjimu, kurį organizavo Vilniaus Vytautų klubas ir Vilniaus įgulos karininkų ramovė. Sceną puošė Vytauto Didžiojo portretas, Lietuvos Respublikos, Vytautų klubo, Karinių oro, Karinių jūrų ir Sausumos pajėgų vėliavos. Rinkosi pagyvenę, tačiau energingi, puikiai nusiteikę Vytautų klubo ir kitų nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti gynybinius Lietuvos valstybės pajėgumus, atstovai. Šventinį renginį pradėjęs Vilniaus įgulos karininkų ramovės viršininkas Gaudentas Aukštikalnis pasidžiaugė, kad pačios gražiausios Lietuvos šventės yra žiemą – Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, o pati didžiausia, skirta labiausiai garbinamam Lietuvos valdovui – Vytautui Didžiajam (1350–1430). Šventės proga G. Aukštikalnis nuoširdžiai pasveikino visus Vytautus. Skambėjo folkloro ansamblio „Kūlgrinda“ giesmės „Dai ko tas miestas“ iš kompaktinės plokštelės „Giesmės Valdovui Gediminui“ įrašas.

Profesorius, paėmęs į rankas šautuvą

Šaulių sąjungos vadovo Liudo Vailionio 130-osioms gimimo metinėms

„Šaulys laisvu noru, be jokios prievartos pasiduoda drausmei, nes tik drausminga tauta gali apginti savo laisvę nuo visokių pasikėsinimų“ (Liudas Vailionis).

Botanikas, mokslininkas, profesorius, visuomenės veikėjas, vienas iš Lietuvos šaulių sąjungos vadovų Liudas Vailionis gimė 1886 m. sausio 13 d. Mizarų kaime, Seinų apskrityje, paprastų ūkininkų šeimoje. Baigęs Leipalingio pradžios mokyklą, brolio Karolio padedamas, 1899 metais įstojo į Lodzės (Lenkija) gimnaziją. Vėliau mokslus tęsė Krokuvos Šv. Onos gimnazijoje, kurią baigęs 1906 metais, įstojo į Krokuvos Jogailos vardo universitetą. Pradžioje studijavo filosofiją, o vėliau – gamtos mokslus. Universitete mokėsi daugiau lietuvių, kurie lietuvybei žadinti buvo įsteigę „Paramos“ draugiją. Studentas L. Vailionis tapo aktyviu šios draugijos nariu, valdybos nariu ir įvairių renginių organizatoriumi. 1911 metais baigęs universitetą, augalų anatomijos srityje laboratorijoje dirbo pas žymų to meto botaniką prof. E. Jančevskį, o fiziologijos – pas prof. E. Godlevskį. Kaip asistentas darbavosi pas prof. K. Rogovskį augalų selekcijos srityje. Darbas pas prof. K. Rogovskį ir įkvėpė L. Vailionį parašyti pirmuosius savo mokslo darbus ir pasirinkti disertacijos temą. Visa tai vėliau jis tęsė dirbdamas ir dėstydamas Vytauto Didžiojo universitete. Prieš I pasaulinį karą ir jo metu dirbo žemės ūkio tyrimo stotyje Plocko gubernijoje, vėliau mokytojavo Kamenkos (Radomo gubernija) gimnazijoje, kurios direktoriumi buvo paskirtas lietuvis A. Baltrušaitis, geras L. Vailionio draugas. L. Vailionis nuolat domėjosi Lietuvos politiniu ir ekonominiu gyvenimu, o sužinojęs, kad paskelbta nepriklausoma Lietuva, 1919 metų rugsėjį grįžo į tėviškę. Gavęs reikalingus dokumentus iš to meto lietuvių ir lenkų valdžių, traukiniu atvyko į Varėną. Ten savo akimis galėjo įsitikinti, kad per amžius buvę geri lietuvių ir lenkų santykiai virto bedugne ir aršia priešprieša. Dalis Lietuvos teritorijos buvo okupuota lenkų kariuomenės, Varėnoje pilna lenkų karių, nusiteikusių prieš lietuvius, prie demarkacinės linijos buvo telkiami lenkų daliniai, turėję pradėti POW (Polska organizacija wojskova) puolimą maištininkams pradėjus sukilimą. Mizarų kaimas buvo nuolat lenkų apšaudomas ir terorizuojamas. L. Vailionio tėvas Dominikas namuose buvo suimtas, nuvestas ir pastatytas prie pušies sušaudyti. Išgelbėjo lietuviai partizanai, tačiau jis nuo patirto streso greitai mirė. Brolis Juozas slapstėsi miškuose, nes lenkai tykojo ir ketino jį sušaudyti.

Malda į amžinybę palydėtas vyskupo tėtis

Sausio 6 dieną Kauno Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) bažnyčioje malda į amžinybę palydėtas Kauno arkivyskupijos augziliaro vyskupo Kęstučio Kėvalo tėtis Antanas Kėvalas, kurį Viešpats pasišaukė sausio 3 dieną. Šiose laidotuvių Mišiose dėkota Dievui už krikščionišką vyskupo Kęstučio tėvelio gyvenimą, šeimą, išauginusią tris vaikus, melsta mirusiajam amžinosios ramybės Viešpatyje, stiprybės skaudžią žemiškojo išsiskyrimo akimirką išgyvenantiems artimiesiems.

Šv. Mišias drauge su vyskupu Kęstučiu aukojo Kauno, Telšių, Panevėžio, Kaišiadorių vyskupai, bemaž penkios dešimtys Kauno arkivyskupijos bei kitų vyskupijų kunigų, drauge meldėsi bažnytinių institucijų darbuotojai, parapijiečiai, šeimos bičiuliai ir draugai.

Homiliją pasakęs mirusiojo sūnus vyskupas Kęstutis dėkojo visiems už atjautimą, maldą ir sakė, jog šiomis nelengvomis dienomis ypač patyręs, koks didelis džiaugsmas yra tikėti, turėti viltį, atramą skausme, išgyventi tai su savo tikėjimo bendruomene, tikėjimo sesėmis ir broliais. Jau atsveikindamas su savo tėveliu, ganytojas nuoširdžiai pasidalijo trimis ypatingomis iš jo gautomis gyvenimo pamokomis. Pirmoji – ištikimybės Dievui ir Bažnyčiai pavyzdys: 40 metų sekmadieniais tėtis uoliai lankėsi Šančių bažnytėlėje, rajone, kur šeima ir gyveno. Antroji – tėviška ramybė ir padrąsinimas tuomet, kai sūnus po metų svarstymo su ašaromis šeimoje pasidalijo savo noru tapti kunigu. „Jei Dievas šaukia, aš pats nesuprantu šitų dalykų, bet jei tau taip atrodo, eik į priekį“, – tokie buvo tėčio žodžiai. Trečioji – Tėvynės meilės pamoka, kuri buvo gauta per Sausio 13-osios įvykius. Vyskupo Kęstučio prisiminimu, tėvas visą parą tada praleido savo ilgametėje darbovietėje – Šančių kareivinėse. „Šioje tautoje labai daug ryžto“, – sakė, įkalbinėdamas rusų karininkus nevažiuoti į gatves tomis niekam neužmirštamomis, dramatiškomis sausio dienomis.