Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Profesorius, paėmęs į rankas šautuvą

Šaulių sąjungos vadovo Liudo Vailionio 130-osioms gimimo metinėms

„Šaulys laisvu noru, be jokios prievartos pasiduoda drausmei, nes tik drausminga tauta gali apginti savo laisvę nuo visokių pasikėsinimų“ (Liudas Vailionis).

Botanikas, mokslininkas, profesorius, visuomenės veikėjas, vienas iš Lietuvos šaulių sąjungos vadovų Liudas Vailionis gimė 1886 m. sausio 13 d. Mizarų kaime, Seinų apskrityje, paprastų ūkininkų šeimoje. Baigęs Leipalingio pradžios mokyklą, brolio Karolio padedamas, 1899 metais įstojo į Lodzės (Lenkija) gimnaziją. Vėliau mokslus tęsė Krokuvos Šv. Onos gimnazijoje, kurią baigęs 1906 metais, įstojo į Krokuvos Jogailos vardo universitetą. Pradžioje studijavo filosofiją, o vėliau – gamtos mokslus. Universitete mokėsi daugiau lietuvių, kurie lietuvybei žadinti buvo įsteigę „Paramos“ draugiją. Studentas L. Vailionis tapo aktyviu šios draugijos nariu, valdybos nariu ir įvairių renginių organizatoriumi. 1911 metais baigęs universitetą, augalų anatomijos srityje laboratorijoje dirbo pas žymų to meto botaniką prof. E. Jančevskį, o fiziologijos – pas prof. E. Godlevskį. Kaip asistentas darbavosi pas prof. K. Rogovskį augalų selekcijos srityje. Darbas pas prof. K. Rogovskį ir įkvėpė L. Vailionį parašyti pirmuosius savo mokslo darbus ir pasirinkti disertacijos temą. Visa tai vėliau jis tęsė dirbdamas ir dėstydamas Vytauto Didžiojo universitete. Prieš I pasaulinį karą ir jo metu dirbo žemės ūkio tyrimo stotyje Plocko gubernijoje, vėliau mokytojavo Kamenkos (Radomo gubernija) gimnazijoje, kurios direktoriumi buvo paskirtas lietuvis A. Baltrušaitis, geras L. Vailionio draugas. L. Vailionis nuolat domėjosi Lietuvos politiniu ir ekonominiu gyvenimu, o sužinojęs, kad paskelbta nepriklausoma Lietuva, 1919 metų rugsėjį grįžo į tėviškę. Gavęs reikalingus dokumentus iš to meto lietuvių ir lenkų valdžių, traukiniu atvyko į Varėną. Ten savo akimis galėjo įsitikinti, kad per amžius buvę geri lietuvių ir lenkų santykiai virto bedugne ir aršia priešprieša. Dalis Lietuvos teritorijos buvo okupuota lenkų kariuomenės, Varėnoje pilna lenkų karių, nusiteikusių prieš lietuvius, prie demarkacinės linijos buvo telkiami lenkų daliniai, turėję pradėti POW (Polska organizacija wojskova) puolimą maištininkams pradėjus sukilimą. Mizarų kaimas buvo nuolat lenkų apšaudomas ir terorizuojamas. L. Vailionio tėvas Dominikas namuose buvo suimtas, nuvestas ir pastatytas prie pušies sušaudyti. Išgelbėjo lietuviai partizanai, tačiau jis nuo patirto streso greitai mirė. Brolis Juozas slapstėsi miškuose, nes lenkai tykojo ir ketino jį sušaudyti.

Su dideliais vargais po trijų dienų laukimo Varėnoje L. Vailioniui pavyko ištrūkti ir pasiekti Druskininkus. Persikėlęs per Nemuną, savo gimtuose Mizaruose rado kulkų išvarpytus namus. Tėvas buvo miręs, brolis Juozas išėjęs į mišką partizanauti, ūkis išgrobstytas. L. Vailionis kelis kartus buvo suimtas ir varomas tardyti į Druskininkus. Tokia aplinka skatino jį stoti į Lietuvos šaulių sąjungą. Kaip vėliau savo draugui Vytautui Bičiūnui pasakojo, kad jo „širdyje įvykęs toks perversmas, kokio niekad žmogus nebegali pakeisti nei užmiršti“. Sužinojęs iš brolio Juozo ir jo patariamas, kad Kaune jau veikia Šaulių sąjungos štabas (Juozas buvo gavęs leidimą su Vlado Putvinskio parašu organizuoti apylinkėje lietuvišką savivaldą ir partizanus), 1919 metų spalį išvyko į Kauną ir visą tolesnį gyvenimą paskyrė mokslui ir Šaulių sąjungai.

Kaune L. Vailionis pradėjo mokytojauti „Saulės“ gimnazijoje, dirbti įkurtoje Lietuvos gamtos tyrimo stotyje, buvo išrinktas prie Lietuvos mokslo draugijos veikusios Tėvynės mylėtojų komisijos Botanikos sekcijos pirmininku. Jis buvo iniciatorius kurti Kaune aukštąją mokyklą. Kartu su kitais pasirašė Vyriausybei memorandumą dėl Aukštųjų kursų įsteigimo, ėjo jų organizacinės grupės sekretoriaus pareigas, vėliau, Kursus įsteigus, tapo jų lektoriumi.

1920 metų rudenį, Želigovskio kariaunai įsiveržus į Lietuvą, L. Vailionis nutraukė lektoriaus darbą Aukštuosiuose kursuose ir su šaulių būriu išvyko į frontą persekioti į mūsų kariuomenės užnugarį įsibrovusių lenkų raitelių. Tai buvo pirmasis jo kovos krikštas. Buvęs profesoriaus bendražygis, o vėliau Kauno burmistras inž. Antanas Graurogkas atsiminimuose rašė: „Anksti rytą, atėjęs į būrio štabą išlydėti šaulių į žygį, buvau maloniai nustebintas ir gal kiek sugėdintas, pamatęs ir draugą Vailionį ilgais batais, nekokiu rudeniniu apsiaustėliu, su skrybėle ir ausinėmis ant ausų, su šautuvu ant peties stovintį kartu su jaunuoliais. Juoda barzda, žvilgančiomis juosvai rudomis akimis, pilnas energijos ir pasiryžimo, jisai man tuomet atrodė guviausias už visus su juo išsirikiavusius jaunikaičius“.

1921 m. liepos 7 d. Seimas priėmė Šaulių sąjungos įstatymą, kuris sudarė plačias galimybes organizacijai plėsti savo veiklą. L. Vailionis nemažai laiko skyrė šio įstatymo projekto ruošimui. Drauge su kitais šaulių organizacijos lyderiais jis iniciavo protestus dėl P. Hymanto projektų. Jais norėta, kad, tarpininkaujant Tautų Sąjungai derybose su Lietuva ir Lenkija, Lietuva taptų Lenkijos vasale. Mūsų visuomenėje buvo jaučiamas augantis nepasitenkinimas Lietuvos užsienio politika ir vyriausybės minkštumu šiuo klausimu. Grupė inteligentų (jų tarpe buvo ir L. Vailionis) sudarė slaptą Lietuvos gelbėjimo komitetą, kuris organizavo susirinkimus agitacijai ir protestams prieš P. Hymanto projekto priėmimą. 1921 m. lapkričio 25 d. naktį Gedimino ir Griunvaldo gatvių kampe stovėjusio namo pirmame aukšte, kur buvo užsienio reikalų ministro E. Galvanausko butas, įvyko sprogimas, kurio sprogimo banga apardė mūro sieną, o langų stiklų skeveldros sužeidė ministrą. Kas padėjo bombą ir įvykdė šį pasikėsinimą, liko neišaiškinta. Prof. Z. Žemaitis nekrologe L. Vailioniui rašė: „Kai nežinomo asmens ranka, metusi sprogstamąjį sviedinį Smėlių gatvėje, suardė visas galimybes Hymanto projektui Lietuvoje įgyvendinti, mano po kelių dienų sutiktas Vailionis atrodė lyg iš po sunkios ligos besitaisąs, vėl atgaunąs gerą ūpą ir pilnas savotiško švelnaus vailioniško humoro“. Lietuvos–Lenkijos federacijos planas žlugo. Prie to neabejotinai prisidėjo ir aktyvi Lietuvos šaulių sąjungos, ir paties L. Vailionio veikla. 1922 m. birželio 29 – liepos 3 dienomis Kaune vykusiame Šaulių sąjungos suvažiavime Liudas Vailionis buvo išrinktas kandidatu į LŠS Centro valdybos narius. Spalio 26 dieną visuotiniame Kauno šaulių būrio susirinkime, kuriam pirmininkavo L. Vailionis, buvo nutarta Vladą Putvinskį išrinkti būrio valdybos garbės pirmininku ir būrio klubo salėje iškabinti jo portretą. 1922 m. lapkričio 6 d. LŠS Centro valdybos posėdyje buvo nutarta: „Kad palengvinus Centro valdybai sudaryti kvorumą, sutinkant Centro valdybos nariui Mikui Mikelkevičiui, ilgesniam laikui išvažiuojančiam į Latviją, nutarta jo vieton kviesti į Centro valdybos posėdžius kaip jo pavaduotoją Centro valdybos kandidatą prof. L. Vailionį“. 1922-ųjų pabaiga ir 1923 metų pradžia buvo susijusi su pasiruošimu Klaipėdos sukilimui. Šiuo Mažosios Lietuvos reikalu lietuvių visuomenės atstovai tarėsi su Šaulių sąjungos Centro valdybos nariais. Šiame slaptame pasitarime Šaulių sąjungai atstovavo V. Krėvė-Mickevičius (LŠS Centro valdybos pirmininkas), kpt. P. Klimaitis (LŠS viršininkas) ir Centro valdybos nariai A. Graurogkas ir L. Vailionis. V. Krėvės-Mickevičiaus teigimu, A. Graurogkas ir L. Vailionis pasiūlė Klaipėdos krašte organizuoti sukilimą. Iš klaipėdiečių delegacijos tam pritarė tik E. Simonaitis. Ministrų kabinetas svarstė Lietuvos šaulių sąjungos siūlymą dėl sukilimo ir iniciatyvą paliko Šaulių sąjungai. Tokiu būdu jai atiteko pagrindinis sukilimo organizavimo darbas ir tolimesnis vadovavimas. Neabejotinas ir prof. L. Vailionio indėlis.

Nors aktyviai dalyvavo Šaulių sąjungoje veikloje, L. Vailionis nemetė mokslinio darbo. 1922 metais, kuriant Lietuvos Vytauto Didžiojo universitetą, jis priklausė moksliniam branduoliui ir nuo tų metų buvo universiteto docentas. Savo mokslinius tyrimus publikavo moksliniuose žurnaluose „Kosmas“, „Gamta“, „Lietuvos mokykla“, „Matematikos-gamtos fakulteto darbai“, „Medicina“, „Švietimo darbas“ ir kt. Universitete L. Vailionis skaitė augalų anatomijos ir fiziologijos kursą. Drauge su prof. T. Ivanausku ir kitais steigė Lietuvai pagražinti draugiją, Kauno botanikos sodą, buvo Tabako augintojų draugijos steigėjas ir jos valdybos narys. Pirmasis aprašė aukšliagrybį Gymnoascus sudans, tyrė Retos beržo ir Lietuvos beržų stiebo anatominę sandarą, parašė mokslinius darbus apie Nemuno dumblius, kai kuriuos grybus ir augalų fiziologiją. Į pasaulinio mokslo istoriją įėjo tyrinėdamas dumblius ir paskelbęs naują jų rūšį Phialediscus gracillis. Ypač reikšmingas prof. Liudo Vailionio darbas – „Lietuviško botanikos žodyno“ kūrimas ir leidimas. Vadovaudamas sudarytai Botanikos žodyno komisijai, jį išleido 1938 metais (tiražas – 2000 egz.) savo lėšomis.

1924 metais Lietuvos Vyriausybė prof. L. Vailionį, kaip Lietuvai nusipelnusį asmenį, drauge su delegacija siuntė į Ženevą atstovauti Lietuvai Tautų Sąjungoje, svarstant mažųjų tautų klausimus. Prof. L. Vailionis nuo 1922 metų kasmet buvo renkamas į Šaulių sąjungos Centro valdybą. 1924–1925 ir 1927 metais buvo atsakingasis „Trimito“ žurnalo redaktorius. 1934 m. lapkričio 30 d. dailininkui Antanui Žmuidzinavičiui atsistatydinus iš LŠS Centro valdybos pirmininko pareigų, jo vieton buvo išrinktas prof. L. Vailionis ir šias pareigas ėjo iki 1935 m. rugpjūčio 8 d. 1935 m. liepos 15 d. Seimui priėmus naują LŠS įstatymą ir vadu paskyrus (šiame įstatyme jau buvo numatyta, kad LŠS vadą skiria Krašto apsaugos ministras) plk. Praną Saladžių, Šaulių sąjungoje buvo panaikinta Centro valdyba ir jos vietoje įsteigta LŠS Taryba. 1935 m. rugsėjo 25 d. įvykusiame visuotiniame LŠS dalinių atstovų suvažiavime prof. L. Vailionis buvo išrinktas į naująją LŠS Tarybą, vėliau jis į ją buvo renkamas iki mirties. 1938 m. kovo 13 d. įvykusiame visuotiniame LŠS dalinių atstovų suvažiavime LŠS Tarybos pirmininku buvo išrinktas prof. L. Vailionis, tuomet į Tarybą pateko ministrai J. Stanišauskas ir J. Tonkūnas, advokatas ats. plk. P. Gužas, plk. J. Šarauskas, advokatas R. Skipitis prof. A. Graurogkas ir E. Simonaitis.

1938 m. gruodžio 20 d. ,,Trimite“ (Nr.51–52) buvo išspausdintas kalėdinis Lietuvos šaulių sąjungos Tarybos pirmininko prof. L. Vailionio ir laikinai einančio Šaulių sąjungos viršininko pareigas plk.ltn. J. Kazitėno sveikinimas. Tai buvo vienas iš paskutiniųjų profesoriaus paruoštų tekstų.  Prof. L. Vailionis mirė, sulaukęs vos 53 metų (1939 m. vasario 27 d.), palaužtas sunkios ligos, Kauno miesto ligoninėje. Jo valia kūnas buvo kremuotas Vytauto Didžiojo universitete. Dėstydamas universitete šimtams studentų, profesorius įdiegė meilę gamtos mokslams, humanizmą ir kitas moralines savybes. Beveik visi vyresniosios kartos gamtininkai, farmacininkai ir gydytojai yra buvę prof. L. Vailionio mokiniai ar mokinių mokiniai. Sakydamas atsisveikinimo žodį per L. Vailionio laidotuves Šaulių sąjungos vadas plk. P. Saladžius pabrėžė: „Dėl savo nepaprasto taurumo ir sąžiningumo jis buvo mūsų vadinamas Šaulių sąjungos sąžine“. Jis mirė Lietuvos šaulių sąjungos 20-mečio sukaktuvių išvakarėse, taip ir nesulaukęs Vilniaus sugrąžinimo, dėl kurio aktyviai rūpinosi, bei leidimo mokiniams stoti į šaulius. Tik 1939 m. birželio 3 d. švietimo ministras L. Bistras vėl leido (uždrausta buvo 1930 m. rugsėjo 1 d. tuometinio švietimo ministro įsakymu) aukštesniųjų mokyklų mokiniams burti šaulių būrius mokyklose. Taip buvo, nors ir netiesiogiai, padėkota prof. L. Vailioniui už jo pastangas įtraukti moksleiviją ir studentiją į šaulių veiklą. Už nuopelnus Lietuvai ir Šaulių sąjungai 1931 metais, 12-ųjų Šaulių sąjungos metinių proga, L. Vailionis buvo apdovanotas Šaulių žvaigžde, 1932 m. vasario 15 d. Respublikos Prezidento aktu jo nuopelnai tautai ir mokslui pažymėti DLK Gedimino III laipsnio ordinu.

Paruošė Stasys Ignatavičius,
LŠS V. Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas

© 2016 „XXI amžius“