Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Gailestingumas migracijos iššūkiuose

Pasitinkant pasaulinę migrantų ir pabėgėlių dieną

Mindaugas Buika

Italų jūreiviai prie jų padovanotos pabėgėlių valties liekanos, ant kurios buvo įrengta Asyžiaus kalėdinės eglės Prakartėlė

Popiežius Pranciškus su afrikiečių migrantais

„Migrantų ir pabėgėlių mums keliamas iššūkis. Gailestingumo Evangelijos atakos“, – tokią temą ir atitinkamą kreipimąsi popiežius Pranciškus parinko 2016 metų Pasaulinei migrantų ir pabėgėlių dienai, kuri Bažnyčioje jau daugiau nei šimtąjį kartą bus minima ateinantį sekmadienį, sausio 17 dieną. Kaip savo pranešime paaiškino Popiežiškoji migrantų ir keliautojų sielovados taryba, tokios temos siūlymu Šventasis Tėvas pirmiausia norėjo iškelti tą dramatišką situaciją, kurią patiria daugybė vyrų ir moterų neretai su savo šeimomis dėl karų ir persekiojimų priverstų palikti gimtąsias šalis ir ieškoti prieglobsčio svetur. Jis įsitikinęs, kad būtent šiemet švenčiamo Gailestingumo jubiliejaus kontekste Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos minėjimas taps paskata nacionalinėms vyskupų konferencijoms, vyskupijoms, parapijų bendruomenėms ir katalikiškoms organizacijoms dar aktyviau imtis iniciatyvų, kuriomis būtų atkreiptas dėmesys į vargstančių žmonių problemas, sužadintų atjautą, imtasi konkrečių darbų migrantų ir pabėgėlių labui. Tokios pasaulinės dienos minėjimą dar 1915 metais įvedė popiežius Benediktas XV, kai vykstant Pirmajam pasauliniam karui, jis paragino visomis išgalėmis paremti dėl karinių veiksmų trauktis svetur priverstus daugelio šalių gyventojus.

Prakartėlė ant pabėgėlių valties liekanų

Europą užplūdusių migrantų ir pabėgėlių ypač iš kovų apimtų Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos regionų drama atsispindėjo ir Kalėdų švenčių akcentuose. Štai broliai pranciškonai savo dvasiniame židinyje Asyžiaus mieste Italijoje prie papuoštos didelės kalėdinės eglės įrengė prakartėlę ant liekanų valties, kuria pabėgėliai, nepaisant didžiulių pavojų ir nesaugumo, plaukė Viduržemio jūra iš Tuniso į Italijai priklausančią Lampedūzos salą. Šią valties dalį pranciškonams padovanojo italų pakrantės saugos jūreiviai, kurių atstovai dalyvavo Asyžiaus kalėdinės eglės šviesų įžiebimo ceremonijoje ir pasakojo, kaip gelbėjo migrantus, netgi į jūros vandenį iškritusius mažamečius vaikus. Popiežius Pranciškus iš Vatikano televizijos tiltu sujungtas su Asyžiumi, pasveikino šios šventės dalyvius, padėkojo jūreiviams už gelbėjimo darbus ir simboliškai uždegė žvakę – migrantų ir pabėgėlių vilties simbolį. Ta proga galima priminti, kad 2013 metais, apaštalo šv. Petro įpėdiniu išrinktas dabartinis Šventasis Tėvas kaip tik pasirinko Pranciškaus vardą, pagerbdamas šv. Pranciškų Asyžietį, kuris ypač rūpinosi varguose atsidūrusiais žmonėmis. Pirmasis apaštalinis naujojo Popiežiaus vizitas už Romos ribų buvo minėtos Lampedūzos salos aplankymas, tragiškos pabėgėlių dalios priminimas.

Televizijos tilto ryšio pagalba kalbėdamas Asyžiaus kalėdinės eglės įžiebimo šventės dalyviams, Šventasis Tėvas sakė, kad ir dabar jo žvilgsnis krypsta į pabėgėlių valties dalį, ant kurios įrengta Prakartėlė. „Kiek daug mūsų brolių ir seserų nuskendo jūroje! Dabar jie jau yra pas Viešpatį. Jis atėjo pas mus nešinas viltimi ir mes turime priimti šią viltį, – minint Kūdikio Jėzaus Gimimą kalbėjo popiežius Pranciškus. – Jis atėjo mums pasakyti, kad yra stipresnis už mirtį, kad Jis įveikia bet kokį blogį, kad Jo gerumas yra didesnis už žmogaus piktumą. Jis atėjo mums pasakyti, kad yra be galo gailestingas“. Nurodydamas pakrančių tarnybų ir savanorių valtimis atvykstančių pabėgėlių gelbėjimo darbus, Šventasis Tėvas sakė, kad jie yra vilties, kurią mums neša Jėzus, įrankis ir pavyzdys visam pasauliui. Galiausiai, kreipdamasis į Asyžiaus kalėdinės eglės įžiebimo šventėje dalyvavusius migrantus, jis, pasiremdamas pranašų mokymu, kvietė juos aukščiau kelti galvas, nes Viešpats yra arti ir kartu su Juo – stiprybė, išsigelbėjimas, viltis. „Širdis galbūt nuliūdusi, bet galva turi būti iškelta Viešpaties valtyje, – kalbėjo popiežius Pranciškus, pabrėždamas, kad mintimis apkabina visus pabėgėlius ir jų gelbėtojus.

Plėtoti susitikimo kultūrą

Aptardamas šią globalinę problemą, Pasaulinei migrantų ir pabėgėlių dienai skirtame laiške Šventasis Tėvas pripažįsta, kad ji daugelyje vietų kelia rimtą iššūkį nusistovėjusiam gyvenimo būdui, – sujaukia jo kultūrinius ir socialinius horizontus“. Juk besigelbėdami ir prieglobsčio ieškodami žmonės, net ir įveikę kelionės negandas, neretai ir juos priėmusioje šalyje patenka į įtarumo ir baimės paženklintą atmosferą. Ypač sunku, kai susiduriama su praktinės politikos stygiumi, pabėgėlių priėmimui, jų trumpalaikei ir ilgalaikei integracijai skirtų programų nebuvimu, atsižvelgiant tiek į atvykėlių, tiek į vietinių gyventojų teises ir pareigas. Tos programos neturi apsiriboti tik skubios pagalbos suteikimu, bet ir analizuoti migracijos priežastis, bei pasekmes, neišvengiamai keičiančias ištisų visuomenių ir tautų egzistencijos veidą, nes „abejingumas ir tyla, kaip pašaliečiams stebint besigelbėjančių žmonių kentėjimus, jiems mirštant iš troškulio, bado, patirto smurto ar sudužus laivui, reiškia bendrininkavimą tame priverstinės migracijos ištakų blogyje, – pabrėžia popiežius Pranciškus, apeliuodamas į kiekvieno iš mūsų sąžinę. – Juk nepriklausomai nuo nelaimės masto, visada yra tragedija kiekvienos žmogiškos gyvybės praradimas ir visų atsakomybė jos gelbėjimui“.

„Migrantai yra mūsų broliai ir seserys geresnio gyvenimo paieškoje, jie traukiasi nuo skurdo, bado, išnaudojimo ir neteisingo planetos resursų, kurie turi būti vienodai visų pasidalinti, paskirstymo“, – aiškina Šventasis Tėvas. Jis pripažįsta, jog tai yra teisėtas tų žmonių troškimas, nes kiekvienas iš mūsų natūraliai nori geresnių, padoresnių ir žmogiškąjį orumą atitinkančių gyvenimo sąlygų, kuriomis galėtume dalintis su savo artimaisiais ir mylimaisiais ir savo šeimos nariais. Štai tokioje situacijoje, anot popiežiaus Pranciškaus, visu aktualumu iškyla gailestingumo Evangelijos mokymas, žadinantis sąžinę, neleidžiantis susitaikyti su tuo, kad kitas kenčia, bei nurodantis atsako kelią, grįstą dieviškomis tikėjimo, vilties ir meilės dorybėmis, besireiškiančiais gailestingumo darbais kūnui ir sielai. „Kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo artimą, yra savo brolių ir seserų, kad ir kur jie gyventų, sergėtojas, – primena Šventasis Tėvas krikščionišką užduotį kitų atžvilgiu, nepriklausomai nuo kilmės, tautybės ar religijos. Tas bendražmogiškas supratimas turi padėti įveikti išankstinius prietarus ir baimes migrantų atžvilgiu, plėtojant susitikimo kultūrą, „kurioje būtume ne tik pasirengę duoti, bet ir priimti iš kitų, nes svetingumas stiprėja duodant ir gaunant“.

Kitų priėmimas – Dievo priėmimas

Kaip tik šioje perspektyvoje į visus migrantus reikia žvelgti ne pagal jų statusą – legalūs ar nelegalūs politinio prieglobsčio prašantys asmenys ar ieškantys geresnio darbo, materialinio išsilaikymo, „bet pirmiausia, kaip į žmones, kurie gali esmingai prisidėti prie visų (taigi ne tik savo, bet ir priimančios visuomenės) gerovės ir pažangos“, – aiškina popiežius Pranciškus. Taip ypač yra, jeigu patys migrantai ir pabėgėliai atsakingai žiūri į savo pareigas juos priimančiųjų atžvilgiu, ir visiškai teisėta yra reikalauti, kad jie dėkingai gerbtų svetimos šalies materialinį ir dvasinį paveldą, paklustų jos įstatymams bei atsilieptų į jos poreikius. Šie Šventojo Tėvo pastebėjimai naudingi ypač tais atvejais, kai didelis pabėgėlių srautas, daugiau kaip milijonas jų, 2015 metais atvykusių į Europą, kartais sąlygoja neprognozuojamas pasekmes, ypač, kada pritrūksta abipusio geranoriškumo ir pasirengimo. Juk, pavyzdžiui, nepaisant daugelio katalikiškų organizacijų išgyvenamo džiugaus susitikimo su migrantais ir noro jiems padėti solidarumo darbuose, kai kurių šalių tikinčiųjų bendruomenėse, kurios jaučia grėsmę tradicinei ramybei, stiprėja svarstymai, kad reikia apriboti, neva, pavojų gerovei keliančių pabėgėlių priėmimą. „Betgi migracijos negalima susiaurinti vien iki jos politinių ar įstatyminių aspektų, ekonominio poveikio ar konkrečios skirtingų kultūrų sąveikos toje pačioje teritorijoje, – pažymi popiežius Pranciškus. – Visa tai tik papildo žmogaus gynimą, kultūrų susitikimą ir tautų vieningumą, kuriuos įkvepia gailestingumo Evangelija, drąsindama žengimą visą žmoniją atnaujinančiais ir perkeičiančiais keliais“.

Bažnyčia gina teisę neemigruoti, oriai gyventi savo tėvynėje prisidedant prie jos pažangos, nes tai dažniausiai yra geriausios sąlygos kiekvieno žmogaus saviraiškai. Dėl to, rašo Šventasis Tėvas, reikia padėti šalims, iš kurių plūsta migrantai, priversti palikti savo gimtinę ir savo kultūrinę aplinką, kad būtų eliminuotos nepalankios politinės, karinės ar ekonominės sąlygos. Kaip tik jos sąlygojo tą skurdą, smurtą ir persekiojimus „dėl kurių formuojasi migrantų srautai. Niekas negali būti abejingas naujoms vergystės formoms, kurias plėtoja organizuotas nusikalstamumas, pirkdamas ir parduodamas vyrus, moteris ir vaikus, kaip priverstinę darbo jėgą, statyboms, žemės ūkiui, žuvininkystei ir kitoms rinkoms“, – pabrėžia popiežius Pranciškus kreipimesi. Jis nurodo ir tokias dangaus bausmės besišaukiančias blogybes, kaip prievartinį ar apgaulingą nepilnamečių įtraukimą į kariaujančias grupuotes, prekybą žmonių organais, seksualinį išnaudojimą, prostituciją, priverstinį vaikų elgetavimą ar vagiliavimą. Būtent stengdamiesi išsigelbėti iš tų pasibjaurėtinų nusikaltimų, migrantai ir pabėgėliai apeliuoja į Bažnyčią ir žmogišką bendruomenę, kad „ištiestoje pagalbos rankoje išvystų „gailestingumo Tėvo ir visokios paguodos Dievo (plg. Kor 1, 3) veidą“. Baigdamas laišką, Šventasis Tėvas betarpiškai kreipiasi į „brangius brolius ir seseris migrantus ir pabėgėlius“ su evangelizaciniu užmoju kviesdamas suprasti, kad susitikimas su kitais ir kitų priėmimas yra persipynęs su paties Dievo sutikimu ir priėmimu. Taigi, svetingai priimti kitą reiškia priimti asmeninį Dievą. Todėl migrantai ir pabėgėliai neturi leisti, kad iš jų širdies būtų pagrobta viltis ir gyvenimo džiaugsmas, gimę iš Dievo gailestingumo patirties, pasireiškusios per kelionėje sutiktus žmones. „Patikiu jus Mergelei Marijai, migrantų ir pabėgėlių Motinai, ir šventajam Juozapui, išgyvenusiems migracijos į Egiptą kartėlį, – teigė popiežius Pranciškus. – Jų užtarimo meldžiu tiems, kurie savo jėgas, laiką ir išteklius skiria pastoracinei ir socialinei migrantų globai“.

Ekonominių migrantų reikalai

Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, 2015 metais pasaulyje buvo beveik ketvirtis milijardo (244 milijonai) ne savo kilmės šalyje gyvenančių žmonių – vienokio ar kitokio pobūdžio migrantų. Taigi galime kalbėti apie naują socialinį sluoksnį, nes migrantai savo mastu maždaug atitinka, pavyzdžiui, beveik pusę Europos Sąjungos gyventojų skaičiaus. Dauguma migrantų savo šalies sienas kerta, ieškodami geresnių ekonominių ir socialinių galimybių. Tokie „ekonominiai migrantai“ yra ir dauguma Lietuvos išeivių, kurie sudaro net daugiau kaip penktadalį šalies gyventojų. Toks darbo jėgos (kapitalo bei investicijų) mobilumas šioje globalizuotoje epochoje yra visiškai suprantamas. Juk, pavyzdžiui, daugelis išsivysčiusių valstybių dėl didelio gimstamumo ir darbingo amžiaus gyventojų dalies mažėjimo jaučia vis didesnį iš svetur atvykstančių dirbančiųjų poreikį. Tai – sąlyga, kad bent dabartiniame lygyje būtų išlaikyta jų nacionalinė ekonomika, ypač gamybinė jos dalis ir bendroji gerovė. Yra nemažai šalių, kurių gyventojai vykdavo ieškoti darbo svetur (pavyzdžiui, Airija ar Pietų Korėja), o dabar pačios skatina migrantų atvykimą. Pasaulio darbo federacijos duomenimis, dabar 73 proc. darbingo amžiaus migrantų yra būtent „ekonominiai“ – uždarbiauti atvykę svetimšaliai. Jie veiksmingai prisideda prie juos priimančių šalių ekonomikos vystymo ir sąlygoja pažangą savo gimtinėse dėl uždirbto kapitalo grąžinimo į jas. Tai skatina vartojimą ir pramonės augimą. Iš tikrųjų ekonominių migrantų uždirbtų pinigų perlaidos savo giminėms yra svarbus besivystančių šalių žmonių gyvenimo standartų pagerinimo šaltinis. Pasaulio banko duomenimis, 2015 metais migrantų perlaidos į besivystančias šalis pasiekė 440 milijardo dolerių, o dar pridėjus perlaidas, skirtas patiems migrantams, ši suma pakyla net iki 586 milijardų dolerių. Daugelyje besivystančių šalių migrantų perlaidų suma yra didesnė už biudžetines lėšas, skirtas ekonomikos vystymui, ir netgi tiesiogines užsienio investicijas. Svetur uždarbiauti išvykusių moterų į gimtinę siunčiamos lėšos proporcingai yra didesnės negu vyrų. Beje, pastaraisiais dešimtmečiais moterų dalis tarp migrantų labai išaugo ir jos dabar sudaro beveik pusę tarptautinės išeivių bendruomenės, o kai kuriose šalyse net iki 70–80 proc. Pažymėtina, jog tai – daugiausia vaisingo amžiaus moterys su būdingais poreikiais bei pažeidžiamumu. Dažnai jos darbuojasi menkesnio statuso veikloje, kur yra didesni išnaudojimo, smurto, prekybos žmonėmis (prostitucijos) pavojai, todėl turi būti sielovadinių ir karitatyvinių institucijų dėmesio centre.

Dar vienas iššūkis, susijęs su vadinamąja ekonomine migracija, – besivystančias šalis paliekantys gerą išsilavinimą ir aukštą kvalifikaciją turintys jauni profesionalai, kurie galėtų pasitarnauti savo šalies gerovės pakėlimui. Šis procesas, vadinamas „brain drain“ (smegenų nutekėjimu), yra ne mažiau problematiškas, kaip migrantų šeimų išskyrimas ir naujos nelygybės atsiradimas tarp tų, kurie gauna užsienyje dirbančių giminaičių perlaidas, ir tų, kurie jos negauna. Todėl, siekant sumažinti neigiamas šio proceso pasekmes, reikia drąsinti prakutusius ir veiklius migrantus investuoti į verslą savo kilmės šalyse, perduoti joms įgytas žinias ir patirtį bei profesinius gebėjimus. Galiausiai svarbu sudaryti normalias gyvenimo sąlygas gimtinėje, padorų švietimą, studijas, darbo atlyginimą, būsto sąlygas, kad jauniems žmonėms nereikėtų migruoti dėl pragyvenimo būtinumo. Tai ypač aktualu, kadangi, Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, 2015 metais net 37 milijonai migrantų – 15 proc. visos tarptautinės išeivių bendruomenės – nebuvo sulaukę ir 20 metų amžiaus. Štai kodėl tėvynėje yra svarbus investavimas į jaunus žmones, sukuriant jiems didesnę ateities viltį gimtinėje ir skatinant jos pažangą, kurią gali nulemti tik jaunoji karta.

© 2016 „XXI amžius“