Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Joanitų vienuolyno menėje ir katalikiškame kalendoriuje pristatytas V. Kvašio Šv. Pranciškus

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Vaidoto Kvašio „Pranciškus ir pavasaris“

Dailininkas Vaidotas Kvašys ir Bernardinai.lt direktorius Andrius Navickas

Vaidoto Kvašio „Apverstas Asyžius“

Vaidoto Kvašio „Šv. Pranciškaus šeimyna“

Vaidoto Kvašio „Pranciškaus stigmos“

Vaidoto Kvašio „Ugnies lova“

Vieną rudens sekmadienį Šv. Jono Teologo vienuolyne, Jono Pauliaus II salėje, grožėjausi Vaidoto Kvašio darbais, atliktais pastele, „Iš šventųjų gyvenimo“ (pasirodo, jau antra ciklo dalis), o kitąkart ten pat po šv. Mišių pristatyta jo dvylikos darbų paroda (atskirai ir su naujuoju kalendoriumi) – apie Šv. Pranciškų.

Menėje kabo vienas nuolatinis didžiulis paveikslas su raiteliu ant balto žirgo centre. Man pavyko prie jo nufotografuoti autorių, o jis pakvietė į dabartinę parodą, pasakęs, kad interviu nemėgstąs duoti, betgi prasitarė apie gausią savo šeimyną, žmoną katalikę (norėjęs, kad būtų tikinti, ir tokią sutikęs) ir kad labai nustebęs, kai vienas kolega jo paklausęs, ar jam vaikai netrukdo dirbti. Anam Vaidotas tada atsakęs, kad vaikai – Dievo dovana, galinti tik įkvėpti menininką.

Apie vieną didelį savo darbą dailininkas kalba parodos anotacijoje (kasdien skaito Šventąjį Raštą, ne tik prieš tapydamas). Vaizdinė apreiškimo interpretacija gimė bemąstant ir meldžiantis.

„Avinėlis atplėšia antspaudus“. (Citatos iš apreiškimų). Simboliai, kurie buvo suprantami prieš 2000 metų. Didžiulė  kompozicija – šešto Apreiškimo Jonui skyriaus „Avinėlis atplėšia antspaudus“ Vaidoto Kvašio interpretacija: raitelis ant balto žirgo (Apr. 6, 2) buvo pašauktas pirmas, kad tartų paskutinį žodį. Jo kairėje ugniaspalvis žirgas (6, 4) simbolizuoja nežabotas žmogaus aistras, nuodėmės pradžią. Greta esantis juodasis žirgas (6, 5) – nuodėmės terpė, per kurią sklinda žmonių ydos. Palšas žirgas (6, 8) rodo, kuo galiausiai virsta nuodėmė (žmogus neša žmogui mirtį, kol kiti jo nesunaikino). Iš begalinio nuodėmės rato išsiveržti gali padėti šventieji: šv. Kazimieras (skaistumas), šv. Jonas Nepomukas (išpažintis), šv. Agota ir šv. Florijonas, gelbstintys nuo aistros ugnies. Šalia savo puikybės ugnyje liepsnoja „šiaudiniai“ katalikai. Dešinėje pusėje, Avinėlio kraujyje esantys drabužiai. Juos galima gauti iš Švč. Mergelės Marijos, kuri stovėjo po Jėzaus kryžiumi, ir šalia jos – šv. Jonas. Aukščiau – milžiniška minia baltais drabužiais su palmių šakomis rankose. Dešiniame kompozicijos šone atplėšiamas VI antspaudas (6, 12–17), kol dangus atitrūksta tarsi besivyniojantis teksto ritinys. Už ritinio dešinėje esantis paveikslas pasakoja, kas įvyko, kai Avinėlis atplėšė VII antspaudą (8, 1–5).

Kodėl toks svarbus pasaulio pabaigos motyvas? Džiaugsmo valanda, siaubo nėra. Juk paskutiniai Šventojo Rašto žodžiai yra Maranata (Viešpatie, ateik). Kristaus sugrįžimas yra viltis, didžiausias laukimas, o Apokalipsė vyksta jau dabar (skleidžiasi kaip gėlės žiedas). Ši kompozicija – Vaidoto Kvašio Apreiškimo Jonui 6, 7 ir 8 skyriaus pradžios interpretacija (spektaklis baigėsi). Labai paprasta ją žiūrėti skaitant Šventąjį Raštą.

1. Kai Avinėlis nuplėšė septintąjį antspaudą, danguje pusvalandį buvo tylu. 2. Aš išvydau septynis angelus, stovinčius Dievo akivaizdoje, ir jiems buvo įteikti septyni trimitai. 3. Atėjo dar vienas angelas ir atsistojo prie aukuro, laikydamas aukso smilkytuvą. Jam buvo duota daug smilkalų, kad jis aukotų juos su visų šventųjų maldomis ant auksinio aukuro priešais sostą. 4. Ir pakilo smilkalų dūmai su šventųjų maldomis iš Angelo rankų į Dievo akivaizdą. 5. Paskui angelas paėmė smilkytuvą, pripildė jį aukuro žarijų ir sviedė į žemę. Ir sugriaudė griausmai, pakilo šauksmai, sublyksėjo žaibai, sudrebėjo žemė (Apr 8. 1– 5).

Baltojo žirgo simbolio  paaiškinimas Apokalipsėje. „11. Aš išvydau atvirą dangų, ir štai pasirodė baltas žirgas. Ant jo sėdėjo raitelis, vardu Ištikimasis ir Teisusis; jis teisingai teisia ir kovoja. 12. Jo akys švietė kaip ugnies liepsna, o ant jo galvos daug diademų ir įrašytas vardas, kurio niekas nežino, tik jis pats. 13. Jis apsirengęs krauju permirkusiu drabužiu, ir jo vardas – Dievo žodis. 14. Jį lydėjo dangaus kareivijos pulkai ant baltų žirgų, apsivilkę tyros baltos drobės drabužiais (Apr 19, 11–14).

Žirgas, pasak V. Kvašio, yra jėgos, pergalės ir Kristaus kilmingumo simbolis: „Iškiliausias kovos momentas, kuomet Kristus parodo savo pergalę, – kryžiaus momentas: po išoriniu Jėzaus pralaimėjimu slepiasi jo prisikėlimo pergalė. Jis yra gyvas ir dabar ateina pas kiekvieną iš mūsų. Nukryžiuotas ir mirties nugalėtas Jėzus ateina pas mus. Jis mums duoda drabužį, nors ir permirkusį jo krauju, kaip ženklą jo paaukotos gyvybės. Iš tiesų jis mus nuplauna nuo bet kokio nuodėmės sutepimo“.

Vaidotui kiekvienas šventasis yra išskirtinis, nesusijęs su laikotarpiais. Marija yra Jėzaus dovana nuo kryžiaus kiekvienam iš mūsų kaip mumyse esančios dieviškos gyvybės motina. Kiti šventieji (kiekvienas savitu būdu) atspindi gyvenimo su Dievu pilnatvę.

Gamtos prasmė Dievo slėpinyje. Įsikūnydamas Dievas įėjo į materialų pasaulį: šviesa simbolizuoja skaidrumą bei iš Kristaus kylančios ramybės bei tiesos amžinumą: „Aš esu pasaulio šviesa“. Griaustiniai, krintančios žvaigždės, saulė ir žemės drebėjimas skelbia Kristaus sugrįžimą: 13. Dangaus žvaigždės ėmė kristi žemėn, tarytum baisaus vėjo purtomas figmedis mestų dar neprinokusius vaisius; 14. Dangus atitrūko tarsi besivyniojantis teksto rietimas, ir visi kalnai ir salos buvo išjudinti iš savo vietų; 15. Tuomet žemės karaliai, didikai, karo vadai, turtuoliai, galiūnai, visi vergai ir laisvieji pasislėpė urvuose ir tarp kalnų uolų; 16. Jie šaukė kalnams ir uoloms: „Griūkite ant mūsų ir paslėpkite mus nuo Sėdinčiojo soste veido ir nuo Avinėlio rūstybės (Apr 6, 13–16).

Antspaudų slėpinys – Dievo valia, į kurią jis mus kviečia, kad įžvelgtume jo ketinimą, jo meilės tikslą ir suvoktume mūsų pasirinkimo laisvę tą valią atmesti ir prisiimti atsakomybę dėl tokio pasirinkimo padarinių. Kitų trijų žirgų valdžia yra baisi, tačiau ribota. Jie negali duoti gyvybės, būti šaltiniu, jie gali tik mėgdžioti tikrą gimimą – gyvybės dovaną, kuri yra Dievo dovana. Nuodėmė gimdo mirtį, taip mes atsisakome savo sielos – gyvybės šaltinio: 4 „Aš sakau jums, savo bičiuliams, nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui nebegali daugiau kenkti“; 5 „Aš parodysiu, ko turite bijoti: bijokite to, kuris nužudęs turi galią įstumti į pragarą. Taip, sakau jums, šito bijokite!“ (Lk 12, 4–5). Ir mus padaro priklausomus kaip lėles, kurias pajudinti gali tik kieno nors ranka. Biblija – ritinys, parašytas, kad mes jį saugotume širdyje ir kad jis padarytų mus laimingus, kad mes įeitume į Dievo artumą.

„Kuo Vaidotas unikalus?“ – paklausė Andrius Navickas, ir pats atsakė: „Apsistatęs pulku vaikų (o dukra Ona Kvašytė – ne mažiau gera menininkė). Tas didelis paveikslas „Avinėlis atplėšia antspaudus“, ar kas norėtų jį turėti namuose? Kas pasakys, kad tai – optimistinis piešinys? Tai dovana, žaizdras, kuris mus išgrynina. Vaidotas – gailestingumo karalius. Jo piešiniai nepatogūs, neprimena abstraktaus grožėjimosi. Krikščionybė nėra švelni, ji sodri, tikra. Būtent krikščioniškajame žodyne Vaidotas sugeba įvardinti. Piešiniai, susiję su gailestingumu, – tokie ir paskelbti 2016-ieji, Gailestingumo metai. Mums reikia drąsos susitikti su šv. Pranciškumi, Švč. Mergele Marija“.

Kaip ir kodėl Vaidotas piešia? Jis teatsakė, kad piešia sausa pastele ant juodo kartono, tris, keturias dienas arba savaitę. Šia technika dirbti pradėjęs prieš metus. Iš pradžių būna eskizai, ilgai galvojant, kaip pavaizduoti. Sėdi ir dirba. Viena porcija buvo Pranciškus prie kryžiaus, Pranciškaus stigmos. Tada A. Navickas ir pasiūlęs jam daryti kalendorių su Antakalnio, Sapieginės peizažais, jų medžiais ir kryžiais fone.

V. Kvašys anksčiau yra nutapęs ciklą „Dievo Motina – tikėjimo ikona“. Joanitų bažnyčioje kabojo V. Kvašio Kryžiaus kelio stotys Gavėnios – Tikėjimo po kryžiumi – laiku kartu su tėvo Elijaus meditacijomis išleista V.  Kvašio piešinių knyga „Tatuiruotės laikų pabaigai“, kurioje gilinamasi į Apreiškimą Jonui (tą knygą kuriant daug diskutuota ir melstasi). Kartu su kun. Kęstučiu Dvarecku išleista knyga – dialogas „Nukryžiuotos meilės keliu“ – kelionė į Kryžiaus kelio dvasingumo gilumą.

2011 metais savo tapytą Gailestingojo Jėzaus paveikslą Vaidotas padovanojo Perlojos bažnyčiai. Tai – trečias originalus darbas, nutapytas pagal mistikės sesers Marijos Faustinos Kovalskos regėjimus (pirmasis tapytas 1934 metais dailininko Eugenijaus Kazimirovskio, prižiūrint pačiai seseriai Faustinai, antrasis – 1943 metais pagal dailininko Adolfo Hylo aprašymus ). Šiuolaikišką paveikslą V. Kvašys nutapė atsižvelgdamas į vienuolės dienoraštį, konsultuodamasis su kunigais, vienuoliais. Paveikslo užrašą, „Jėzau, pasitikiu Tavimi“ pritaikė prie autentiško bažnyčios šrifto.

„Kokie mylimiausi jam šios parodos paveikslai?“, – klausta V. Kvašio. „Tai – „Pranciškaus šeima“, „Raupsuotasis“, „Stigmos“ ir „Apverstas Asyžius“, kabantis ant plono siūlelio“, – atsakė jis. „O kodėl Asyžius apverstas?“ „Jeigu nori tiksliau pamatyti, apverti paveikslą, tada supranti, ko trūksta, – sako Vaidotas, – o religijos menas yra vaikščiojimas peilio ašmenimis (kad nepradėtum paišyti saldžiai), junti, kad kažkas negerai, tad darai, kol padarai“. „Bet kodėl tokie tamsūs paveikslai?“ „Laikotarpis prieš Kalėdas. Jei nori išryškinti šviesą, reikia daug tamsos, kaip ir fotografijoje“, – atsakė dailininkas, o Ona Kvašytė iš salės pridūrė, kad tėvo Pranciškus – gyvas medinukas, susijęs su liaudies rūpintojėliu – jis jau gyvas savaime viduje tradiciškai. Jo darbas, kuriame degantis šv. Pranciškus, primena medžio rieves.

Šv. Pranciškus labai populiarus, bet niekas juo, savo pavyzdžiu, neseka. Ar kam iš turtuolių patiktų sūnus, kuris vogtų iš namų daiktus, drabužius, neštų vargšams, galiausiai juos atvirai mestų pro langus, pasakytų tėvams, kad einąs statyti Bažnyčios? Pirmiausia Pranciškus rinko akmenis, tada gavo brolius į talką, keliavo į Kelią (kad pastatytų bažnyčią savyje) ir atsiskyręs oloje gavo stigmas. Kai išėjo iš olos, išėjo tarsi ant rankų, – pasaulis buvo apsivertęs.

Kadangi menininkas pasižymi neregėtu nekalbumu, daugiausia apie jo kūrybą kalbėjo religijotyrininkas, interneto dienraščio Bernardinai.lt direktorius Andrius Navickas. Pasak jo šv. Pranciškui buvo svarbu, kad Dievas ir krikščionybė nėra abstraktu. Šv. Pranciškus turėjo „negalią“ – žiūrėdamas į mišką jis matė medį, o į žmones – žmogų. Dievas kiekvieną iš mūsų sukūrė tyčia, ir būtent tokį, kokie esame. Šv. Pranciškaus paprastumo žinia yra suvokimas, kad kiekvienas save gali ištuštinti, kad priimtų Dievo dovaną. Visa tam, kad mokėtume būti ėdžiomis, kur gims kūdikėlis Jėzus. Vakarui baigiantis A. Navickas susirinkusiems pasiūlė užduoti Vaidotui klausimą, o vietoj atsakymo paprašyti paveikslo, nes anas sutiktų, nes jam lengviau tapyti nei kalbėti.

Tą pačią dieną broliai joanitai surengė grupelėms ekskursiją po vienuolyną (susirinkusieji vos tilpo į bažnyčią) ir po restauruojamus Sapiegų rūmus.

Vilnius
Autorės nuotraukos

© 2016 „XXI amžius“