Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

„Priklausome vienai Dievo šeimai“

Apie popiežiaus Pranciškaus vizitą į Romos sinagogą

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus su Romos vyriausiuoju rabinu Rikardžiu di Senju apsikeičia dovanomis, senosios Biblijos išrašu

Tarp pasitikusių Šventąjį Tėvą prie Romos sinagogos – buvusieji Aušvico nacių lagerio kaliniai ir jų artimieji

Popiežius draugiškai bendrauja su jį aplankiusiais gimtosios Argentinos žydų atstovais, kuriems parūpino košerinio maisto

Šventasis Tėvas su savo draugu Buenos Airių rabinu Abrahamu Skorka, su kuriuo parašė bendrą knygą

Buenos Airių kardinolas Chorchė Marijus Bergoljas (dabartinis popiežius Pranciškus) su vietos žydais per jų religinę šventę

Šventasis Tėvas, lankydamasis Izraelyje 2014 metais, prie Jeruzalės Raudų sienos

Neseniai pasibaigusios maldų už krikščionių vienybę savaitės išvakarėse popiežius Pranciškus aplankė didžiąją Romos žydų sinagogą. Tai buvo trečiasis naujųjų laikų Katalikų Bažnyčios vadovo vizitas į šią judėjų šventovę: pirmą kartą prieš 30 metų, 1986-aisiais, į Romos sinagogą buvo atvykęs popiežius šv. Jonas Paulius II, o 2010 metais ją aplankė popiežius Benediktas XVI. Taigi, nors sausio 17 dieną įvykęs popiežiaus Pranciškaus vizitas nebuvo pirmasis ir istorinis, tačiau jis sutvirtino naują tradiciją Romos vyskupo tarnystėje stiprinant broliškus katalikų ir žydų santykius. Be to, šis apsilankymas įvyko krikščionių ir judėjų dialogo dieną, kuri, prieš pradedant švęsti ekumeninę oktavą, jau du dešimtmečius minima Italijoje ir kai kuriose kitose Europos šalyse.

Krikščionybės ir judaizmo dialogas

Spaudai duotame interviu Italijos vyskupų konferencijos Ekumeninių santykių ir tarpreliginio dialogo komisijos pirmininkas Kiečio-Vasto arkivyskupas Brunas Fortė (Bruno Forte) sakė, kad Šventojo Tėvo sprendimas apsilankyti Romos sinagogoje būtent šią dialogo dieną patvirtina katalikų ir žydų bendruomeniškų ryšių plėtros svarbą nacionaliniu lygmeniu. Per pastaruosius 20 metų Italijos žydų ir katalikų atstovai tokiu būdu susitinka parapijose ir įvairiose organizacijose, draugiškai bendrauja ir stiprina abipusį supratimą. Vyksta „apskritojo stalo“ debatai socialiniais, šaliai ir pasauliui rūpimais klausimais, diskusijose paliečiama ir skaudi praeitis, pabrėžiama atleidimo ir susitaikymo svarba. Skatinant biblinius apmąstymus Italijos vyskupų konferencija ir Italijos rabinų asamblėja 2005 metais susitarė kasmetinę krikščionybės ir judaizmo dialogo dieną skirti vieno iš dešimties Dievo įsakymų (Dekalogo) aptarimui. Šis vertingas diskusijų ciklas kaip tik šiemet užbaigtas. Jis ragina ieškoti naujų iniciatyvų, skatina abipusį pasitikėjimą ir draugystę. „Šis dialogas tęsiamas su bendru įsitikinimu, kad tai – autentiška dovana, praturtinanti abi bendraujančias puses, vykdančias Dievo valią“, – sakė arkivyskupas B. Fortė, kuris yra žymus teologas ir buvo pakviestas skaityti paskaitų Jeruzalės žydų universitete. Jis priminė apaštalo šv. Pauliaus mokymą, kad Izraelio tauta ir Bažnyčia atstatys vienybę, sugrįžus Žmogaus Sūnui laikų pabaigoje. O iki tol žydų atsivertimai į Kristų visada galimi ir vyksta individualiais keliais. Bendruomenišku lygiu abi tikybos yra pašauktos žengti pirmyn pagal savąjį Dievo pašaukimą, abipusiškai bendraujant ir tarnaujant Aukščiausiajam Viešpačiui.

Gerą pavyzdį katalikų ir žydų bendravimo vietiniu lygiu vystymui rodė ir pats popiežius Pranciškus, kai jis dar buvo Argentinos sostinės Buenos Airių arkivyskupas. Tuomet, būdamas kardinolu, jis ne tik ne vieną kartą lankėsi Buenos Airių sinagogose, bet ir pakviestas dalyvavo vietos žydų šventėse, broliškai bendravo su savo draugu Argentinos žydų rabinu Abrahamu Skorka netgi publikavo bendrą knygą „Danguje ir žemėje“, Argentinos televizijoje buvo parengę daugiau kaip 30 laidų apie bendrą žydų ir katalikų žmogiškų vertybių ir socialinių klausimų sampratą. Tai susilaukė plataus atgarsio šalies visuomeniniuose ir religiniuose sluoksniuose. Buenos Airių žydų bendruomenė yra šešta pagal dydį už Izraelio ribų ir didžiausia Lotynų Amerikoje, todėl šio žemyno žydams Buenos Airės vaidina tokį svarbų vaidmenį, kaip Šiaurės Amerikos žydams – Niujorkas. Galbūt todėl Argentinos sostinė ne kartą yra buvusi islamistinių teroristų išpuolių taikiniu XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Štai 1992 metais kruvinas pasikėsinimas į Izraelio ambasadą Argentinoje pareikalavo 29 civilių žmonių gyvybių, o 1994 metais išsprogdinus Buenos Airių žydų organizacijų kultūros centrą, žuvo 85 žmonės, buvo daugybė sužeistųjų. Kardinolas Ch. Bergoljas griežtai pasmerkė šiuos išpuolius ir su solidaria užuojauta pripažino, kad terorizmo aktai „yra dar viena jungtis žydų tautos kančiose“. Draugiškus santykius su gimtosios Argentinos žydais popiežius Pranciškus pratęsė ir Romoje, nuolat susitikdamas su jį aplankančiu rabinu A. Skorka, kuris jį lydėjo 2014 metų apaštalinėje kelionėje į Šventąją Žemę.

Pamokanti istorinė patirtis

Prieš pastarąjį Šventojo Tėvo vizitą į didžiąją Romos sinagogą, esančią buvusio žydų geto teritorijoje, jos vyriausias rabinas Rikardas di Senjis (Riccardo di Segni), duodamas interviu katalikų žiniasklaidai, sakė, kad palaiko nuoširdžius ryšius su popiežiumi Pranciškumi. Jau buvo keli susitikimai Vatikane, dažni yra pokalbiai telefonu, sakė rabinas R. di Senjis, priminęs perduotą asmeninį kvietimą apsilankyti Romos sinagogoje. Dvasinis Italijos sostinės judėjų vadovas priminė gerus savo santykius su popiežiumi Benediktu XVI, kuris, kaip minėta, Romos sinagogoje lankėsi 2010 metais, o dabar abu susirašinėja laiškais. R. Di Senjis sakė, kad dalyvavo ir istoriniame 1986 metų balandžio 13 dienos popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankyme Romos sinagogoje tuometinio vyriausio rabino Elijo Toafo (Elio Toaff) kvietimu (rabinas E. Toafas mirė 2015 metais). Kaip tik tuomet šv. Jonas Paulius II kreipėsi į žydus kaip į „brangius, mylimus vyresniuosius brolius“ ir šis pagarbus kreipimasis dabar nuolat vartojamas tarpreliginiame bendravime. Galima priminti, kad šv. Jonas Paulius II buvo pirmasis popiežius, 1979 metais aplankęs Aušvico mirties lagerį gimtojoje Lenkijoje. Tai vėliau padarė ir popiežius Benediktas XVI, kuris vizito į gimtąją Vokietiją metu 2005 metais aplankė ir seniausią šioje šalyje Kelno sinagogą. Lankydamasis tuose per Antrąjį pasaulinį karą sugriautuose ir vėl atstatytuose judėjų maldos namuose, popiežius Benediktas XVI su savo, kaip vokiečio, atsakomybės išgyvenimu sakė, kad nacių įvykdytas žydų genocidas (Šoa, Holokaustas) yra „neapsakomas ir anksčiau tiesiog neįsivaizduojamas nusikaltimas“. Jis pranašiškai perspėjo dėl naujų antisemitizmo apraiškų, kurios dabar Europoje įgyja susirūpinimą keliantį pagreitį.

Sausio 17 dienos sekmadienio popietės vizitą Romos sinagogoje popiežius Pranciškus irgi pradėjo simboliškai pagerbdamas nusikaltimų prieš žydus aukas. Jis padėjo gėlių prie dviejų paminklinių lentų, kurios mena 1943 metais įvykdytą Romos žydų deportaciją į Aušvicą ir 1982 metų teroristinį išpuolį prieš iš sinagogos išeinančius maldininkus, kai žuvo dvejų metų berniukas. Šventasis Tėvas pasveikino susirinkusius, tos mažosios aukos artimuosius ir būrelį išlikusių jau senų, buvusių nacių lagerių kankinių bei tyloje apmąstė tuos tragiškus įvykius. Pačioje sinagogoje džiugiai, karštais plojimais pasitiktas ir padėkojęs už Romos žydų bendruomenės, Italijos žydų bendruomenių sąjungos ir rabino R. Di Senjo sveikinimus, popiežius Pranciškus sakė, kad jaučiasi laimingas aplankęs šią šventovę. Jis sakė norįs perduoti broliškus visos Katalikų Bažnyčios ramybės palinkėjimus pasaulio žydų bendruomenėms. Kalbos pradžioje priminęs apsilankymus Buenos Airių sinagogose ir tuometinius susitikimus su judėjų bendruomenėmis, Šventasis Tėvas patvirtino, kad tokio pobūdžio santykiai yra labai artimi jo širdžiai. Tarpreliginis katalikų ir žydų dialogas ir abipusis įsipareigojimas jo plėtrai, yra esminis dalykas: prieš Kūrėją mes susitinkame kaip broliai ir seserys, rodydami pagarbą vienas kitam ir bendradarbiavimo pastangas, aiškino popiežius Pranciškus. Anot jo, suvokimas, jog krikščionybės šaknys yra judaizmas, turi skatinti žydus ir krikščionis jaustis broliais ir remiantis šiuo bendru dvasiniu paveldu kurti ateitį. To moko ir prieš 50 metų paskelbta Vatikano II Susirinkimo istorinė deklaracija „Nostra Aetata“, kurioje patvirtinta, jog Bažnyčia, pripažįsta jog visi tikintieji krikščionys savo tikėjimu yra Abraomo vaikai.

Vatikano dokumentų nuorodos

Šventasis Tėvas sakė, kad katalikai ir žydai turi suprasti, kad „mes visi priklausome vienai šeimai, Dievo šeimai, kuris lydi ir saugo mus, savo žmones“. Jis, kaip Romos vyskupas, norėjo pabrėžti, kad žydai ir katalikai turi bendrą atsakomybę šiam Amžinajam miestui savo dvasiniu įnašu prisidėdami prie įvairių vietinių problemų, susijusių su gyvybės, šeimos apsauga, parama vargšams, sprendimo. Popiežius Pranciškus dėkojo Dievui už pastaraisiais dešimtmečiais įvykusias pozityvias permainas krikščionių ir judėjų religiniuose santykiuose, kai abejingumą ar netgi priešiškumą pakeitė nuoširdus bendradarbiavimas. Deklaracija „Nostra aetate“ su aiškia nuoroda į žydiškas krikščionybės šaknis pasakė tvirtą „ne“ kiekvienai antisemitiškumo apraiškai ir iš to kylančiai diskriminacijai, persekiojimams bei kitokiam blogiui. Minėtas Vatikano II Susirinkimo dokumentas pirmą kartą teologiškai pagrindė Katalikų Bažnyčios ryšius su judaizmu, teigdamas, jog „Bažnyčia negali pamiršti, kad ji gavo Senojo Testamento apreiškimą iš tautos, su kuria Gailestingasis Dievas buvo sudaręs senąją Sandorą“, kuri tebėra gyvybinga. Ir nors Bažnyčia yra iš naujosios Sandoros kylanti Dievo tauta, „tačiau žydai negali būti laikomi nei Dievo atstumtais, nei prakeiktais, tarsi tai sektų iš Šventojo Rašto“. Deklaracijoje „Nostra Aetate“ pabrėžiama, kad ši nuostata visada turi būti prisimenama, kad nei katechetiniuose kursuose, nei evangelizacijoje, skelbiant Dievo Žodį, „nebūtų mokoma to, kas neatitinka nei evangelinės tiesos, nei Kristaus dvasios“.

Popiežius Pranciškus priminė, kad 2015 metų gruodžio 10 dieną Vatikano kardinolo Kurto Kocho (Kurt Koch) vadovaujama Religinių santykių su judaizmu komisija paskelbė naują dokumentą, kuriame įvertinama pastarųjų dešimtmečių teologinio dialogo su žydais eiga. Jame daromos išvados dėl senosios Dievo sandoros su Izraelio tauta neatšaukiamumo bei galiojimo, į kurį reikia atsižvelgti Bažnyčios vykdomoje evangelizavimo misijoje. Dokumente, pavadintame pagal apaštalo šv. Pauliaus laiško romiečiams citatą „Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami“ (Rom 11, 29), dar kartą patvirtinus žydiškąsias krikščionybės šaknis, pabrėžiama, jog iš to seka, kad dialogas su judaizmu negali būti lyginamas su dialogu su kitomis religijomis. Tarpreliginis krikščionių ir žydų dialogas yra labai artimas, „vidinis“ arba „šeimyninis“. Tiesa, Dievo Žodžio apreiškimas krikščionybėje ir judaizme yra skirtingai suprantamas ir priimamas – krikščionims Dievo Žodis yra įsikūnijęs Jėzuje Kristuje – tačiau pats Dievo Žodis yra nedalomas ir reikalauja, kad žmonės surastų tokius atsakymus, kurie padėtų pagal juos gyventi santykyje su Dievu. Kalbant apie Senosios ir Naujosios sandorų santykį, nors abi tradicijos jas suvokia skirtingai, tačiau iš esmės tai reiškia vieną Dievo sandorą su žmonija. Ypač pabrėžiama neišardoma vienybė tarp Senojo ir Naujojo Testamentų, kuriuos krikščionys ir žydai interpretuoja pagal savąsias religines tradicijas: krikščionims Naujasis Testamentas suprantamas kaip Senojo Testamento pažadų išsipildymas. Gruodį paskelbtame Vatikano komisijos dokumente daroma išvada, kad nors žydai netiki į Jėzų Kristų, kaip visuotinį Atpirkėją, tačiau yra išganymo dalininkai. Todėl Bažnyčia bendraudama su judaizmu, liudydama tikėjimą į Jėzų Kristų, vis dėlto susilaiko nuo aktyvių pastangų atversti žydus ir nenumato kokių nors institucinių misijų jų atžvilgiu.

Visada reikalingas budrumas

Pritardamas šioms Vatikano komisijos išvadoms ir komentuodamas jas Romos sinagogoje sakytoje kalboje popiežius Pranciškus tvirtino, kad „krikščionys nėra pajėgūs suprasti savęs, nenurodydami žydiškųjų savo tikėjimo šaknų“. Bažnyčia, išpažindama išganymą per Jėzų Kristų, pripažįsta Sandoros neatšaukiamumą ir nuolatinę bei ištikimą Dievo meilę Izraelio tautai. Ragindamas tęsti ir gilinti tokius teologinius žydų ir katalikų dialogo aspektus, Šventasis Tėvas sakė, kad abi religijos turi bendradarbiauti, siūlydamos Biblijos mokymą kitų žmonijos problemų sprendimui. Jis paminėjo integralią ekologiją, rūpinimąsi kūrinija, įsipareigojimą taikai ir teisingumui. Tai ypač aktualu dabar, kai nuolatiniai karai, konfliktai, smurto ir neteisingumo paplitimas atvėrė gilias žmonijos žaizdas. O juk žmogaus smurtas prieš kitą žmogų prieštarauja bet kokiai religijai, ypač trims monoteistinėms (krikščionybei, judaizmui ir islamui), turinčioms bendras ištakas. „Gyvybė yra sakrali Dievo Dovana, – pabrėžė Popiežius Pranciškus, nurodydamas penktąjį Dekalogo įsakymą „Nežudyk!“ (Iš 20, 13). – Dievas yra gyvybės Dievas ir mes, sukurti pagal Jo atvaizdą ir panašumą, privalome gyvybę ginti be jokių kompromisų. Toks supratimas taip pat reiškia, kad kiekvienas žmogus yra mūsų brolis, nepriklausomai nuo jo kilmės, padėties ar religinės priklausomybės. Todėl, kaip Dievas siūlo savo gailestingą ranką visiems, taip ir mes turime visais rūpintis, ypač silpnaisiais, o kai kieno nors gyvybė pavojuje, turime aukotis, kad ją apgintume. Nei smurtas, nei mirtis neturi paskutinio žodžio prieš Dievą, meilės ir gyvybės Dievą, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Mes turime nuolat karštai melsti Jo Pagalbos, kad padėtų praktikuoti taikos, susitaikymo, atleidimo ir gyvybės logiką Europoje, Šventojoje Žemėje, Artimuosiuose Rytuose ir visur pasaulyje“.

Paskutinėje kalbos dalyje popiežius Pranciškus dar kartą priminė žydų tautos istorijoje patirtą smurtą ir persekiojimus. Ypač, kai per Antrojo pasaulinio karo Holokaustą buvo bandyta išnaikinti Europos žydus ir šeši milijonai jų tapo neapsakomo barbariškumo aukomis vardan ideologijos, kuri norėjo Dievą pakeisti žmogumi. Tai tragiškai atsiliepė ir Romos žydams, kai 1943 metų spalio 16 dieną daugiau kaip tūkstantis jų, vyrų, moterų ir vaikų buvo deportuota į Aušvico mirties lagerį. „Jų kančios, jų baimė ir ašaros niekada neturi būti užmiršti, – sakė Šventasis Tėvas. – Ši praeitis turi tarnauti kaip pamoka dabarčiai ir ateičiai. Holokaustas mus moko, jog visada reikalingas budrumas, kad laiku būtų imtasi veiksmų žmogiškojo orumo ir taikos apgynimui“. Dėkodamas Dievui už viską, kas dabar nuveikta katalikų ir žydų tarpusavio supratimui, pasitikėjimui ir draugystei stiprinti, jis kvietė melstis, kad Viešpats visus vestų į geresnę ateitį. Baigdamas popiežius Pranciškus iš Senojo Testamento citavo padrąsinančius pranašo Jeremijo žodžius: „Aš tikrai žinau savo užmojus jums – tai Viešpaties Žodis – užmojus jūsų labui, o ne žalai! Noriu jums suteikti sklidiną vilties ateitį“ (Jer 29, 11). Beje, dabar Katalikų Bažnyčios švenčiami jubiliejiniai Gailestingumo metai irgi turi judėjiškas ištakas. Priminęs tai per Šventojo Tėvo sutikimą, vyriausiasis Romos rabinas R. Di Senjis sakė, kad prasmingas šio šventimo tikslas – „atkurti visuomenę ant teisingumo, kilnumo ir gailestingumo pagrindo. Tai – irgi bendras paveldas, kurį mes laikome sakraliu“.

© 2016 „XXI amžius“