Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

„Priklausome vienai Dievo šeimai“

Apie popiežiaus Pranciškaus vizitą į Romos sinagogą

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus su Romos vyriausiuoju rabinu Rikardžiu di Senju apsikeičia dovanomis, senosios Biblijos išrašu

Neseniai pasibaigusios maldų už krikščionių vienybę savaitės išvakarėse popiežius Pranciškus aplankė didžiąją Romos žydų sinagogą. Tai buvo trečiasis naujųjų laikų Katalikų Bažnyčios vadovo vizitas į šią judėjų šventovę: pirmą kartą prieš 30 metų, 1986-aisiais, į Romos sinagogą buvo atvykęs popiežius šv. Jonas Paulius II, o 2010 metais ją aplankė popiežius Benediktas XVI. Taigi, nors sausio 17 dieną įvykęs popiežiaus Pranciškaus vizitas nebuvo pirmasis ir istorinis, tačiau jis sutvirtino naują tradiciją Romos vyskupo tarnystėje stiprinant broliškus katalikų ir žydų santykius. Be to, šis apsilankymas įvyko krikščionių ir judėjų dialogo dieną, kuri, prieš pradedant švęsti ekumeninę oktavą, jau du dešimtmečius minima Italijoje ir kai kuriose kitose Europos šalyse.

Jėzus – visados „šiandien“

Kun. Vytenis Vaškelis

Jėzus, Nazareto sinagogoje perskaitęs pranašo Izaijo pranašystės ištrauką, kuri bylojo apie Šventosios Dvasios buvimą su Juo, tarė žodžius, skelbiančius minėtos pranašystės įvykdymą (Lk 4, 21) – Mesijo laukimo lūkesčiai išsipildė su pertekliumi, nes Jis ne tik Gerąją Naujieną užantspauduos neregėto gailestingumo darbais, bet Jo gerumo viršūnė bus Atpirkimas ant kryžiaus.

Tačiau kai Viešpats patvirtino, kad šiandien išsipildė Rašto tiesos, netikėtai sinagogoje esančiųjų nuotaikos pradėjo radikaliai keistis: jie stebėtinai įdėmiai bei ramiai klausėsi Jo, bet nerukus prisiminė, kad Jėzus yra Juozapo, tik dailidės, sūnus, todėl neverta iš Jo kažko laukti, – amatininkas visada bus žemesnės kategorijos asmuo... Jie Jį trumparegiškai nuvertino, puikybė ir pavydas jiems neleido Jame išvysti vienintelės savo išsigelbėjimo galimybės.

Nauja knyga apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Ramunės Sakalauskaitės knygos „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“ viršelis

Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko (1922 04 09–1946 06 16–2001 10 14) vardą įamžino knygos, paminklai, straipsniai periodikoje, įvairūs kiti atminimo ženklai. 2016-ieji svarbūs monsinjoro biografijoje: birželį paminėsime 70-uosius Kazimiero Vasiliausko kunigystės metus, o spalį – 15-uosius iškeliavimo į Amžinybę metus. „XXI amžius“ šių jubiliejų progai pristato 2015 metais išleistą Ramunės Sakalauskaitės knygą „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“. Šiai knygai, kuri bus pristatyta kai kuriuose Lietuvos miestuose, periodinė spauda jau yra skyrusi dėmesio.

Naujoji knyga, skirta Monsinjorui, pirmąsyk buvo pristatyta Vilniaus Taikomosios dailės muziejuje 2015 m. gruodžio 29 d. 2016 m. sausio 9 d. Lietuvos teatro ir kino aktorė, skaitovė, teatro režisierė Olita Veronika Dautartaitė „Marijos radijo“ laidoje „Atokvėpio valandėlė“ kalbino knygos autorę – žurnalistę Ramunę Sakalauskaitę. Tai buvo pirmasis knygos pristatymas radijo eteryje.

Ekumeninės pamaldos

Stačiatikių šventikas Dmitrijus ir klebonas kun. Medardas Čeponis pradedant procesiją nuo stačiatikių Švč. Trejybės cerkvės Švenčionyse

Sausio 18–25 dienos visame pasaulyje paskelbtos maldos už krikščionių vienybę aštuondieniu. Tą savaitę ypatingu Gailestingumo jubiliejaus ženklu tapo ekumeninės pamaldos. Šiandien pasakojame apie tai, kaip jos buvo minimos įvairiose Lietuvos vietose.

ŠVENČIONYS. Žvarbią sausio 22-osios pavakarę į stačiatikių Švč. Trejybės cerkvę būrėsi tikintieji. Maldą už krikščionių vienybę giedojo stačiatikių šventikas Dmitrijus. Paskui, nešini paveikslu „Jėzau, pasitikiu tavimi“, parapijos senjorams giedant „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė“, visi pajudėjo link savivaldybės pastato. Saugiai pereiti sankryžą pagelbėjo Švenčionių policijos ekipažas. Toliau visi žygiavo pro miesto parką ir skambant Visų Šventųjų katalikų bažnyčios varpams eisena sustojo ant šios bažnyčios laiptų. Čia maldą sukalbėjo jos vikaras kun. Marijanas Apriško. Visi, nešini žvakutėmis ir vaikų chorui giedant „Nušvisk Dievo Bažnyčia“, žengė „šviesos taku“ link altoriaus. Keturiomis kalbomis (lietuvių, lenkų, baltarusių ir rusų) buvo skaitomas šv. apaštalo Pauliaus pirmojo laiško Korintiečiams skaitinys, psalmę giedojo Šarūnė, o Evangeliją apie palaiminimus paskelbė klebonas kun. Medardas Čeponis, svečias stačiatikių kun. Dmitrijus ir vikaras kun. Marijanas. Po apaštalų tikėjimo išpažinimo sutartinė visuotinė malda, kurią skaitė keturios skaitovės, irgi skalbėjo keturiomis kalbomis. Po sutartinės „Tėve mūsų“ maldos vieni kitiems palinkėjo ramybės ir pamaldos užbaigtos bendru dvasininkų palaiminimu. Po pamaldų klebonas kun. M. Čeponis padėkojo stačiatikių šventikui Dmitrijui ir parapijiečiams už bendras maldas, o visiems palinkėjo kasdieniame gyvenime toliau puoselėti tarpusavio pagarbą, jautrumą artimui, vargstantiems, ir siekti svajingos krikščionių vienybės...

Pagarba ir nuoširdumas dvasinėje bendrystėje

Evangelikų liuteronų ir katalikų kunigai ekumeninėse pamaldose (iš kairės): Karolis Skausmenis, Vaidotas Vitė, Mindaugas Alekna, Mindaugas Dikšaitis, Algis Genutis

Maždaug XI–XV amžiuje Europoje vyko krikščionybės skaidymasis į skirtingas konfesijas: katalikai, evangelikai liuteronai, evangelikai reformatai ir t. t. Tai tęsėsi ne vieną šimtmetį. Nors visos konfesijos pripažino tą patį Dievą (Jėzų Kristų), „Tikėjimo išpažinimą“, paties Dievo išmokytą maldą „Tėve mūsų“ bei kai kurias kitas maldas, vis dėlto kiekvienoje konfesijose buvo meldžiamasi tarsi į „savąjį“ Dievą. Todėl prasidėjo judėjimas, vadinamas ekumenizmu. Tai – dviejų graikų kalbos žodžių darinys: „okos“ (namas) ir „oikoumene“ (gyvenantys namuose kartu, t. y. namiškiai, o plačiąja prasme, visa žmonija, gyvenanti Žemėje). Pirmasis lietuvių ekumeninis judėjimas, mėginant užmegzti dialogą, suartinant konfesijas bendram katalikiškam tikėjimui, įvyko Čikagoje. Lietuvių išeivijos pastangomis čia ir buvo surengtos pirmosios lietuviškos pamaldos. Dabar jos organizuojamos kasmet. Ten, kur esama skirtingų konfesijų, vyksta ekumeninės pamaldos už dvasinę bendrystę (tik ne šv. Mišios, kuriose skaitomi tam parinkti Šventojo Rašto skaitiniai, kalbamos „Tėve mūsų“, „Tikėjimo išpažinimas“ bei kitos bendros maldos, giedamos giesmės) ir t. t. Tai stiprina dvasinę bendrystę, vienybę. Ekumeninės pamaldos padeda skirtingoms konfesijoms suvokti, jog esame ne kažkokio atskiro „savojo“ Dievo garbintojai ir kūriniai, o mus visus sukūręs Dievas yra vienas. Tik dėl jau minėto krikščionių susiskaldymo, nebetapome bendra „avide“...

Kunigo gimtadienis

Šv. Mišias aukoja (iš kairės) kunigai Marijonas Savickas, Aldas Čeponis ir Vidas Smagurauskas

Ignalina. Strūnaičio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos klebonas kun. Aldas Čeponis šventė 70-ąjį gimtadienį. Šv. Mišiose, kurios buvo aukojamos Ignalinos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje, dalyvavo 15 Ignalinos ir Švenčionių dekanatų kunigų. Pamokslą pasakė Mielagėnų parapijos klebonas kun. Marijonas Savickas. Pamokslininkas kalbėjo apie šviesą ir tamsą. „Kristaus šviesa nušvietė pasaulio tamsą, kad išgelbėtų žmones, bet ne visi priėmė šviesą, nes jų darbai buvo tamsūs. Šviesos nešėjais Kristus pasirinko apaštalus, kunigus. Šią tikėjimo šviesą jubiliatas skleidžia jau 40 metų. Jis neša Kristaus Evangelijos šviesą savo aplinkoje, – sakė kun. M. Savickas. – Nuo 1976 metų Švenčionyse, po metų – Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, dar po metų – Pabradėje, vėliau – Kaltanėnuose, Linkmenyse, Dūkšte, Daugėliškyje, Strūnaityje. Kun. A. Čeponis daugumą metų praleido Ignalinos krašte, darbavosi sielų išganymui tyliai, ramiai, neieškojo garbės, nelaukė pripažinimo, bet skelbė Kristaus Evangelijos šviesą ir tiesą visų žmonių gerovei... Mes čia esame, kad palaikytume jį malda ir kunigiškąja bendryste“...

Nuo karo Afganistane išgelbėjo muzika

Geriausio metų kultūros darbuotojo Panevėžio rajone vardą pelnęs Remigijus Vilys

Geriausio metų kultūros darbuotojo Panevėžio rajone nominacija atiteko rajono jungtinio vaikų ir jaunimo varinių pučiamųjų instrumentų orkestro „Aukštyn“ meno vadovui ir dirigentui Remigijui VILIUI, kuriam lapkričio 22-ąją sukako 50 metų. Su ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi apdovanotu, Lietuvoje ir už jos ribų gerai žinomu panevėžiečiu kalbasi žurnalistas Bronius VERTELKA.

Jaunam 50-metis atrodo jau nemažai pragyvenęs, o tokių metų sulaukus, jeigu anūkas pavadina seneliu, apsidairai, kam jis tai taiko. Kaip Jums atrodo, peržengus tokią metų liniją? Kaip paminėjote savo jubiliejų?

Kol kas metų naštos nejaučiu, negaliu save vadinti „diedu“. Išskirtinė diena man nebuvo ir 50 metų sukaktis. Pasveikino bendradarbiai, draugai. Buvo atvažiavęs Piet Visseris, Olandijos Fryšlando regiono orkestrų lektorius, su kuriuo lygiai prieš 20 metų susipažinau.

Kodėl svarbu žinoti savo šeimos istoriją?

„XXI amžiaus“ redaktoriaus šeimos archyve – jo tetos išsaugota nuotrauka, kurioje užfiksuotas apie 1905 metais nusifotografavę jo proseneliai Antanina ir Jurgis Bacevičiai iš Liepkartų kaimo su keturiais vaikais

Psichologų teigimu, šeima yra pagrindinė socialinė institucija, kurioje auga, bręsta ir yra ugdoma asmenybė. Kaip teigia daugelis antropologų, šeima yra pamatinis žmonių socialinę bendriją formuojantis elementas. Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Lietuvos lokaliosios istorijos I kurso magistrantai, vadovaujami prof. dr. Aivo Ragausko, atliko savo šeimų istorijos tyrimą. Sudarant istoriją, buvo svarbus ne tik individualių asmenų (protėvių tiesioginė linija), bet ir šeimos geografinio, ekonominio, socialinio, religinio ir tautinio mobilumo aspektų atskleidimas. Pagal tai, kas buvo atlikta, galima matyti tam tikrus dėsningumus kiekvieno studento šeimoje atskirai ir bendrai, lyginant visų šeimų istorijas. Tyrimas susidėjo iš turimų šeimos ir giminės dokumentų ir nuotraukų archyvo sudarymo, kurio pagrindu vėliau, analizuojant turimus dokumentus ir žodinius šeimos narių pasakojimus, buvo bandoma atkurti šeimos istoriją. Prof. dr. A. Ragauskas sako, kad šeimos ar bendruomenės istorijos žinojimas yra europinės tapatybės dalis. „Tuomet valstybei nepalyginamai sunkiau manipuliuoti mūsų istorine atmintimi. Šeima ar miestelis gali disponuoti savu žinojimu, o tam reikia pasakojimų, nuotraukų, dienoraščių, genealoginių lentelių. Negerai, kai žmonės veislinių arklių ar šunų istoriją žino geriau nei savo“, – sako A. Ragauskas. Pasak profesoriaus, šeimos istoriją svarbu žinoti ir praktiniais sumetimais, nes, pavyzdžiui, taip galima lengviau identifikuoti paveldimas ar potencialias ligas.

Septintasis K. Barėno literatūrinės premijos laureatas

Bronius VERTELKA

K. Barėno skaitykloje. Mykolas Sauka (antras iš kairės) su K. Barėno giminaičiais, G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktore Rima Maselyte bei Lietuvos fondo valdybos nariu ir įgaliotiniu Lietuvai Leonu Narbučiu

Panevėžys. Sausio 12-ąją G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Konferencijų salėje įvardytas 7-asis rašytojo, žurnalisto ir leidėjo Kazimiero Barėno literatūrinės premijos laureatas. Juo tapo skulptūros magistras Mykolas Sauka už apsakymų rinkinį „Grubiai“. Žinomų dailininkų Nomedos ir Šarūno Saukų sūnus nėra profesionalus rašytojas, ir to, kad kilęs iš menininkų šeimos, visiškai nesureikšmina.

M. Sauka gimė 1989 metais Vilniuje. 1996–2008 metais mokėsi Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijoje. 2014 metais baigė Vilniaus dailės akademiją, skulptūros magistrantūrą. 2010-aisiais stažavosi Italijoje, Mačeratoje. Kartu su tėvais dailininkais Nomeda ir Šarūnu Saukomis dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. 2014 metais jam suteiktas meno kūrėjo statusas. Gyvena ir kuria Vilniuje.

Etnografinių regionų metus palydint

Renginio organizatoriai ir dalyviai

VARĖNA. Gruodžio 17 dieną Viešojoje bibliotekoje vyko renginys „Varėnos krašto tautosakos rinkėjai ir pateikėjai“, skirtas Etnografinių regionų metams paminėti. 2015-ieji Seimo buvo paskelbti Etnografinių regionų metais. Varėnos viešosios bibliotekos Bibliografijos, informacijos ir kraštotyros skyriaus darbuotojos Elena Glavickienė ir Laimutė Cibulskienė rajono laikraščiuose „Giružis“ ir „Merkio kraštas“ paskelbė straipsnių ciklą apie Varėnos krašto tautosakos rinkėjus ir pateikėjus. Bibliotekoje parengtos spaudinių parodos „Tautosakos rinkėjai Varėnos rajone“, „Varėnos krašto tautosakos pateikėjai“, „Leidiniai, kuriuose pateikta Varėnos krašto tautosaka“. Siekiant apibendrinti šią pateiktą informaciją, bibliotekoje buvo suorganizuotas renginys.

Kitokia orų prognozė – Keramikos muziejuje

„Archyvo“ grupės parodos atidarymo Keramikos muziejuje akimirka Jono IVAŠKEVIČIAUS nuotrauka

Kaunas. Sausio 14-osios vakarą Keramikos muziejuje, įvyko „Archyvo“ grupės parodos „Orų prognozė“ atidarymas. Keramikos muziejus 2016 metus pradėjo ateities spėlionėmis. Paroda „Orų prognozė“ – giliamintiška, šamaniška ir šiek tiek sarkastiška „Archyvo“ grupės pranašystė.

18 metų kasmet šis sambūris Rotušės požemyje atveria savo parodas, spinduliuojančias stiprų, originalų menininkų gyvenimo būdą ir savitą filosofiją. Paroda suburia išties unikalias Lietuvos asmenybes: Dormantę ir Jurgį Penkinskius, Gojaus kaime lyg meno kūrinį puoselėjančius savo būtį, Juozą Rimkų, Raseinių rajone prie Ažytės upelio sodinantį ąžuolų girią, angelų meistrą Liudviką Ivaškevičių, fotografą Giedrių Liagą, pernai prie grupės prisijungusią Jovilę Talmantaitę-El-Mansour ir augalų sielas pažįstančią Laimą Dzigaitę.

Mykolo Kleopo Oginskio 250-osioms gimimo metinėms

„Tėvynės labui įnešu savąją dalį: turtą, darbą ir gyvenimą“

(Mykolas Kleopas Oginskis, 1794 04 29)

Mykolas Kleopas Oginskis

Baigiame pasakojimą apie Mykolą Kleopą Oginskį (1765–1833). Šį kartą susipažinkime su jo žmonomis, vaikais, vaikaičiais ir kūrybiniu palikimu.

M. K. Oginskio veiksmai dėl Lietuvos atkūrimo vis dažniau atsimušdavo į apgaulingos caro politikos sieną. „Prisiminimuose, – rašo kunigaikštis, – aš smulkiai išpasakojau savo žygius, kad įtikinčiau Aleksandrą sutikti su mano planais. Aš stropiai gaudydavau menkiausius paguodos žodžius, kurių aš laukiau iš jo lūpų, ir jo pažadai, kad ir visada tušti, mane padarydavo laimingą, nes aš tikėjau tuo. Be to, aš kito nemačiau ir netroškau, kaip matyti geresnę mano tėvynainių dalią, pašalinant piktnaudžiavimus, kurie karaliavo mūsų provincijoje, ir užtikrinti tautiškumą keturiolikai milijonų gyventojų, kurie, būdami visi kartu, galėtų dar tikėtis atkurti laisvą ir nepriklausomą valstybę“.