|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Nuo karo Afganistane išgelbėjo muzika
Geriausio metų kultūros darbuotojo Panevėžio rajone nominacija atiteko rajono jungtinio vaikų ir jaunimo varinių pučiamųjų instrumentų orkestro Aukštyn meno vadovui ir dirigentui Remigijui VILIUI, kuriam lapkričio 22-ąją sukako 50 metų. Su ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžiumi apdovanotu, Lietuvoje ir už jos ribų gerai žinomu panevėžiečiu kalbasi žurnalistas Bronius VERTELKA. Jaunam 50-metis atrodo jau nemažai pragyvenęs, o tokių metų sulaukus, jeigu anūkas pavadina seneliu, apsidairai, kam jis tai taiko. Kaip Jums atrodo, peržengus tokią metų liniją? Kaip paminėjote savo jubiliejų? Kol kas metų naštos nejaučiu, negaliu save vadinti diedu. Išskirtinė diena man nebuvo ir 50 metų sukaktis. Pasveikino bendradarbiai, draugai. Buvo atvažiavęs Piet Visseris, Olandijos Fryšlando regiono orkestrų lektorius, su kuriuo lygiai prieš 20 metų susipažinau. Prisiminkite, kaip su juo užsimezgė ryšys? Jau Lietuvai esant laisvai, mūsų šalyje gastroliavo olandų pučiamųjų orkestras. Kažkas jam pasiūlė atvykti koncertuoti į Panevėžio rajoną. Tada aš dirbau su Panevėžio pučiamųjų orkestru Panevėžio garsas. Olandai mums atvėrė naują, europietiško muzikavimo supratimą, kitokią muzikavimo manierą. Kitais, 1996-aisiais, buvau pakviestas su jų orkestru ruošti lietuvišką programą. Buvau nustebintas, kaip ten mažuose miesteliuose, kaimuose skamba muzika, grojama netgi šeimomis. Vadinasi, veikia puiki žmonių užimtumo programa. O kuo mūsų provincijos žmonės prastesni, kodėl pas mus nepamėginus tai sukurti? Pirmasis toks bandymas buvo Liūdynėje. Olandai (ir P. Visseris) parėmė nenaujais, bet tinkančiais vaikams groti muzikos instrumentais. Jie buvo ir mūsų mokytojai, ir pagalbininkai. Kaip toliau vystėsi šitoks kūrybinis procesas? Nuo Liūdynės prasidėjo orkestrų kūrimosi vajus Panevėžio rajone. Svarbu buvo rasti jiems gerą vadovą. Šilagalyje prikalbinome Vilmantą Vapsvą, Perekšliuose Ligitą Bilevičienę. Atsirado net 12 orkestrų! Kiekvienų metų gruodį rengiame visų Panevėžio rajono pučiamųjų orkestrų peržiūrą (su šventine programa) ir pakviečiame visus kartu nusifotografuoti. Pernai buvo per 260 vaikų, grojančių orkestruose. Aišku, tarp jų yra grojančių tik gal mėnesį, pusmetį, bet yra ir keliolika metų. Per tą laiką su muzika susidraugavo ištisos mūsų rajono vaikų kartos. Jeigu ateityje jie negros, tai bent žinos, kuriuo metu ploti. Yra jau suaugusiųjų, turinčių savo šeimas. Jeigu jie savo vaikus nukreips į muziką, tai žinosime, kad šį tą esame padarę. Orkestrai kaime muzikinio rašto, kultūros mokykla, galimybė kažkur išvažiuoti, didesnis šansas kažką pamatyti. Juk yra vaikų, nebuvusių Vilniuje ar prie jūros. Šiuo metu esate rajono vaikų ir jaunimo pučiamųjų orkestro Aukštyn vadovas. Tikriausiai jis jums kaip savas vaikas? Berods, 2007-aisiais rajone veikiant nemažai orkestrų, iš kiek daugiau pažengusiųjų muzikoje gimė orkestras Aukštyn. Dirbome kupini azarto. Su rajono mero Povilo Žagunio parama gavome pastogę Naujamiesčio kultūros centre. Kol suvežioju orkestrantus iš skirtingų rajono vietų, nuvažiuoju apie 150 kilometrų. Dažniausiai tai pats darau. Tokio orkestro turėjimo kaina didelė, bet nemaži ir pasiekimai. Norisi, kad vaikai suprastų, kokias sąlygas jie turi. Man augant, to nebuvo, kažkokiais rusiškais instrumentais privalėjome groti. Šiandien vaikai kitokiomis, normaliomis sąlygomis gyvena ir pučia muzikos instrumentus. Ką su orkestru Aukštyn sugebėjote pelnyti vien 2015 metais? Lenkijoje vykusiame II tarptautiniame Baltijos jūros šalių pučiamųjų orkestrų festivalyje Zblevo 2015 užsidirbome pirmąją vietą ir namo parsivežėme Auksinio Floriono statulėlę. O viename žymiausių Lenkijos renginių XXIV tarptautiniame pučiamųjų orkestrų festivalyje Auksinė lyra Rybnike pelnėme Grand prix. Jau turime pakvietimą į jubiliejinį, 25-ąjį, tokį festivalį. Orkestras (amžiaus grupėje iki 18 metų) dalyvavo pučiamųjų orkestrų Europos čempionate Fraiburge (Vokietija). Panevėžio Cido arenos surengtame žygiuojančių orkestrų būgnų grupių festivalyje mūsų būgnininkai užėmė pirmąją vietą (olandai gavo Grand prix). Lietuvoje nėra kito tokio pilnos sudėties mušamųjų orkestro. Tai reprezentacinis dalykas. Bet buvo laikas, kai jūs vadovavote pasaulinį lygį pasiekusiam pučiamųjų orkestrui Panevėžio garsas. Mano atmintyje įstrigo, kai jį vesdavote būdamas priekyje, o žiūrovus gerai nuteikdavo šokėjos. Kodėl orkestrą palikote, apie tai ilgus metus nenorėjote kalbėti. Gal tą paslaptį atskleisite šiandien? Su orkestru dirbau 18 metų, pradėjau 1992-aisiais. Nebuvo tuomet toks garsus, kokį jį palikau. Bet atėjo toks laikas, kai kažkam neįtikau, gal kažkam norėjosi garbės? Pasijutau kaip nuo duonos kepalo atriekta riekė, nors ir dabar bendrauju su orkestrantais. Ne vienas jų įsidarbino rajone. Nenoriu gilintis, bet tai, kaip su manimi buvo pasielgta, tebėra kaip neužgyjanti žaizda. Palikau aukšto meninio lygio ir labai žinomą orkestrą. Vadinasi, ten ir mano buvo kažkas įdėta. Pernai buvote tarp siūlytų kandidatų rajono Garbės piliečio vardui gauti. Ar neliko skaudu, kai tokio vardo regalijas priėmė kitas, gal nelabai jų vertas? Ne man tai spręsti, tam yra sudaryta komisija. Moraline prasme nebuvau įskaudintas. Pernai pagerbė mane Lietuvos kultūros centrų asociacija, įteikdama Auksinį feniksą kaip kūrybiškiausiam kultūros darbuotojui. Nuoširdžiai buvau sujaudintas, kai šiemet buvau tituluotas geriausiu metų kultūros darbuotoju rajone. Esu pirmasis, taip įvertintas. Drįstu sakyti, kad esate kaimo kapelų konkurso-varžytuvių Kapelmaušis krikštatėvis. Šiemet vyko jau 24-asis toks renginys. Nuo ko jis prasidėjo? 1992 metais, atėjus man dirbti į rajono savivaldybę, pasitaikė toks laikotarpis, kai griuvo kolūkiai, vyko traktorių dalyba, buvo steigiamos komercinės parduotuvėlės. Ir tada reikėjo kažką nauja pradėti. Pirmąsias kapelų varžytuves surengėme Dembavos melioratorių salėje, susėdę prie stalų ir ant jų sudėję atsineštas vaišes. Kitais metais renginį pakartojome, nors buvo ekonominė blokada, trūko benzino. Varžytuvės pamažu įgavo pagreitį, kaip nuo kalnelio riedanti sniego gniūžtė. Rajone buvo steigiamos kapelos, atsirado daug jų, norinčių dalyvauti Kapelmaušyje. Vienu metu kapelų priskaičiavome net 33, užtat buvo didelis konkursas. Dabar atrankoje dalyvauja ne vien mūsų rajono, bet visos Aukštaitijos saviveikliniai kolektyvai. Kai renginiui tapo ankštoka miesto Bendruomenių namuose, varžytuvės persikėlė į naująją Cido areną. Porą kartu pasitaikė, kad susirinkome joje parepetuoti, o dar nebuvo išsikraustę cirko artistai su savo augintiniais plėšrūnais. Visą Kapelmaušio veiksmą jau esame atidavę Miežiškių kultūros centrui. Šiuo metu jūsų pagrindinės pareigos rajono Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausiasis specialistas kultūrai. Kokia kultūros padėtis rajone? Reikėtų dar kažką paremontuoti, kad žmonės turėtų normalias sąlygas darbui. Bet lieka pagrindinis dalykas kur rasti teisingus, kompetentingus, entuziastingus, norinčius kažką daryti žmones? Tiesa, šiaip gerai laikomės. Rajono kultūros įstaigos veikia kaip savarankiškos organizacijos kiekvienoje seniūnijoje. Tų įstaigų vadovai kuria tą sistemą, žino, ko reikia. Taigi, rūpintis kultūros reikalais kaime perduota seniūnijoms. O mes, trys vadinamieji valdininkai, atstovaujantys rajono kultūrai, stebime darbuotojų kompetenciją, kvalifikaciją, žiūrime, kad ta paslauga būtų kultūrinė, ne bet kas ir ne bet kaip atlikta. Darome tiek, kiek leidžia mūsų, trijų darbuotojų, fizinės galimybės. Stengiamės siūlyti pagrindinius renginius, nurodome jų kryptis, vis randame kažkuo padėti. Ieškome žmonių, kurie galėtų ateiti dirbti kultūros srityje, nes čia yra jau pensinio amžiaus žmonių. Turime jaunų, kurie nesupranta, ko atėjo. Labai sudėtinga atrasti atsidavusių kaimo kultūros reikalams. Tai ne vien profesionalus darbas, dar reikia sugebėti bendrauti su žmonėmis, mokėti gyventi toje aplinkoje. Jeigu niekas neina, nesiburia, niekam neįdomu, tada prasideda tavo, kaip specialisto, reikalingumo klausimas. Pagrindinė problema žmonės, kurie ateis po 35 metų. Daugumoje kultūros centrų sudarytos normalios sąlygos darbui, kai kuriuos reikėtų paremontuoti, bet ne tai svarbiausia. Kultūros darbuotojai negali pasigirti atlyginimais. Rengiame jų atestacijas, kad pasikeltų kvalifikaciją, gautų piniginį priedą. Didiname ir reikalavimus, kad kažkas būtų daroma. Neteko matyti Jūsų suirzusio, pikto ar su kitais kalbančio pakeltu tonu. Kaip tai pavyksta? Mano tėtis buvo labai diplomatiškas, neatsimenu, kad ant kažko būtų labai supykęs. O aš būnu visoks. Kartais, kai susikrauna labai daug veiksmo bendruose darbuose, trūksta žmonėms atsakomybės, kai įvykdai darbų padalijimą ir kažkas kažko nepadaro, turi perdaryti, tai gal labiausiai verčia pakelti toną, parodai, kad esi nepatenkintas. Pats supranti: kuo daugiau pykčio praliesi, tuo pačiu atsilygins. Pyktis nieko nepakeičia, bet uždaro bendravimo su žmonėmis duris. Kartais būna nevalingų protrūkių, bet tai sąmoningai bandai reguliuoti. Augote trys broliai ir visi pasukote meno keliu... Kodėl taip atsitiko? Aš esu vyriausias, Rolandas vidurinysis, yra baigęs birbynės klasę Vilniaus teatro ir muzikos akademijoje, Gvidas dirba Panevėžio muzikos mokyklos direktoriumi, turi daktaro laipsnį. Mums augant užimtumo netrūko. Kad mažiausiai būtume gatvėje, lankėme arti namų buvusią muzikos mokyklą. Veikė statybos tresto berniukų choras, į kurio repeticijas susirinkdavo po 5060 vaikų. Tai buvo kur kas geriau nei gatvėje žaisti karą ar futbolą. Nuo aštuntos klasės įvedus proforientavimą, mokiausi dirbti staliumi. Stojome į J. Švedo pedagoginę muzikos mokyklą. Jeigu kažką vienas darė, tai ir kiti iš paskos. Kas buvo jūsų šeimos galva? Galva buvo tėtis, o sukiodavo mama. Didelėje šeimoje abiem reikėdavo derintis. Ir rykštės teko ragauti ir nuo tėčio, ir nuo mamos. Tuomet vaikų teisių buvo mažiau. Jūsų žmona Jūratė dirba Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje, yra kolegijojos dėstytoja. Kaip judu susipažinote? Kartu mokėmės J. Švedo pedagoginėje muzikos mokykloje. Ji studijavo fortepijoną, aš mušamuosius instrumentus. Šeimą sukūrėme 1987 metais. Sūnus Laurynas (jam dabar 27-eri) ruošia daktaratą, o dirba Vilniaus universiteto biotechnologijos institute, nors augo aplinkoje, kurioje netrūko muzikos. Tiesa, nuo jos per daug nenutolo. Mušė būgnus orkestre Aukštyn, netgi turėjo savo grupę. Sūnus yra baigęs smuiko klasę muzikos mokykloje. Jūsų dukrai Emilijai dar tik 7 metai. Kodėl tarp jų toks didelis amžiaus skirtumas? Kurdamiesi turėjome planų, siekėme karjeros. Pradėjus ramiau gyventi ir sūnui išėjus, namuose tapo tuščia. Džiaugiamės, kad turime tokią nuostabią dukrą. Šiemet ji ėmė lankyti pirmą klasę, kartu mokosi ir muzikos mokykloje. Jai patinka dainuoti, groti kūrybingas vaikas, nors dar ieško savęs. Jūsų uošvis Vytautas Malčius daug metų dirbo muzikos mokyklos direktoriumi, vadovavo Ekrano ansamblio kaimo kapelai. Mama žinoma tautodailininkė. Ar susitikę kalbatės apie meną, muziką? Muzika mūsų gyvenimas. Mano darbas rajono savivaldybėje, muzika pomėgis, nors išsilavinimas leidžia ir kitus dalykus daryti. Tad nuo temos apie muziką nepabėgsi. Vilniaus pedagoginiame universitete įgijote muzikos edukologijos magistro, Vilniaus Dailės akademijoje kultūros politikos ir vadybos magistro laipsnius. Kam Jums antrąkart studijuoti prireikė? Vilniaus muzikos ir teatro akademijoje studijas pradėjau sovietmečiu, jas baigiau Nepriklausomos Lietuvos laikais. Labai stokojau žinių. Tęsdamas studijas magistrantūroje, įgijau kitokį mąstymą, kitokį požiūrį į bėgantį laiką. Vienu metu galvojau net grįžti į pedagoginį darbą, nes turiu mokytojo metodininko kvalifikaciją. Magistrantūros studijos Dailės akademijoje irgi neįkainojama žinių dovana. Vilniaus muzikos ir teatro akademijoje 19841991 metais studijavote klarnetą ir dirigavimą. Kažkaip ilgokai... Dviem metams buvau paimtas į sovietinę kariuomenę. Tarnavau eiliniu Gaižiūnų garnizone. Tuo metu vyko karas Afganistane. Aš buvau tarp kandidatų patekti į tą pragarą. Teko šaudyti įvairiais ginklais, šokinėti su parašiutu. Grojau orkestre. Tai ir lėmė, kad nepatekau į Afganistaną. Ar buvo sunku tarnauti? Dabar daug norinčių išsisukti nuo tarnybos Lietuvos kariuomenėje. Tiesą sakant, nebuvo lengva. Netrūko vadinamos diedovščinos, kvailokų karininkų. Mus, kilusius iš Pabaltijo respublikų, vadindavo fašistais. Dabar žinai, kad esant pavojui stosi ginti savo Tėvynės. Nors ir tada Sovietų Sąjungą ragino laikyti tėvyne, bet ji buvo labai didelė. Dabar, kai šaukia tarnauti devynis mėnesius, patarčiau nevengti armijos. Dėkodamas už pokalbį linkiu nestokoti laimės šeimoje, tiesioginiame darbe ir muzikuojant.
Panevėžys
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |