Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Kodėl svarbu žinoti savo šeimos istoriją?

„XXI amžiaus“ redaktoriaus šeimos archyve – jo tetos išsaugota nuotrauka, kurioje užfiksuotas apie 1905 metais nusifotografavę jo proseneliai Antanina ir Jurgis Bacevičiai iš Liepkartų kaimo su keturiais vaikais

Psichologų teigimu, šeima yra pagrindinė socialinė institucija, kurioje auga, bręsta ir yra ugdoma asmenybė. Kaip teigia daugelis antropologų, šeima yra pamatinis žmonių socialinę bendriją formuojantis elementas. Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Lietuvos lokaliosios istorijos I kurso magistrantai, vadovaujami prof. dr. Aivo Ragausko, atliko savo šeimų istorijos tyrimą. Sudarant istoriją, buvo svarbus ne tik individualių asmenų (protėvių tiesioginė linija), bet ir šeimos geografinio, ekonominio, socialinio, religinio ir tautinio mobilumo aspektų atskleidimas. Pagal tai, kas buvo atlikta, galima matyti tam tikrus dėsningumus kiekvieno studento šeimoje atskirai ir bendrai, lyginant visų šeimų istorijas. Tyrimas susidėjo iš turimų šeimos ir giminės dokumentų ir nuotraukų archyvo sudarymo, kurio pagrindu vėliau, analizuojant turimus dokumentus ir žodinius šeimos narių pasakojimus, buvo bandoma atkurti šeimos istoriją. Prof. dr. A. Ragauskas sako, kad šeimos ar bendruomenės istorijos žinojimas yra europinės tapatybės dalis. „Tuomet valstybei nepalyginamai sunkiau manipuliuoti mūsų istorine atmintimi. Šeima ar miestelis gali disponuoti savu žinojimu, o tam reikia pasakojimų, nuotraukų, dienoraščių, genealoginių lentelių. Negerai, kai žmonės veislinių arklių ar šunų istoriją žino geriau nei savo“, – sako A. Ragauskas. Pasak profesoriaus, šeimos istoriją svarbu žinoti ir praktiniais sumetimais, nes, pavyzdžiui, taip galima lengviau identifikuoti paveldimas ar potencialias ligas.

Tomas Petryla

Po tyrimo – netikėti atradimai

Tyrimą apie savo šeimą atlikęs studentas Deividas Kirstukas pasakoja, kad aukščiau savo šeimos istorija domėjosi tiek, kiek, jo nuomone, domisi kiekvienas. „Apie šeimos istoriją žinojau tik iš trumpų senelių pasakojimų, bet išsamiau tikrai nesidomėjau. Atliekant šį trumpą tyrimą, labiausiai nustebino tai, kad turiu kitos tautybės – lenkų – kraujo. Mamos tėtis buvo iš lenkiškos šeimos. Pasirodo, senelė tai žinojo. Dar vienas įdomus atradimas tai, kad prosenelis buvo karininkas. Tiesa, giminė iš tėvo pusės man buvo visai nežinoma. Buvo labai įdomu daryti kartotekos lentelę. Pasirinkau keletą kriterijų: vardas, pavardė, gimimo ir mirties datos, laidojimo vieta, išsilavinimas, profesija ir pats įdomiausias – būdingi bruožai (ūgis, svoris, plaukų ir akių spalva). Rinkdamas informaciją šiam tyrimui, apklausiau tik šešis žmones, o informacijos surinkau, manau, pakankamai. Pavyko atkurti šeimos istoriją iki ketvirtos kartos, nes iš tėvo pusės mažai kas ką pamena. Senelės sesuo iš mamos pusės kažkada bandė sudaryti savo šeimos genealoginį medį ir strigo ten pat, nes Krekenavos bažnyčia degė du kartus. Rezultatai, atlikus šį tyrimą, gana paprasti: mano šeima yra paprasta, valstietiška (nors nežinia, kas buvo anksčiau), gyveno ir mieste, ir kaime. Migracija vyko tik tame pačiame rajone. Manau, kiekvienam verta domėtis savo giminės medžiu, nes tai – tam tikra kelionė į savo praeitį. Nusikėlimas į praeitį ir jos narpliojimas įtraukia. Padarius gana nedidelį genealogijos medį, kyla noras ieškoti išsamiau, ten, kur dar niekam nėra žinoma“, – pasakoja studentas.

Geresnio šeimos pažinimo priemonė

LEU Istorijos fakulteto Lietuvos lokaliosios istorijos magistrantūros studijų programos I kurso seniūnas Vilius Šadauskas tvirtina, kad šeimos istorijos tyrinėjimas yra neatsiejamas visuomenės struktūros ir jos kaitos pažinimo objektas. „Net ir žvelgdami į kiekvieno iš mūsų šeimos istoriją iki seniausios kartos, galime aiškiai įžvelgti daug sociologinių reiškinių. Atlikę šeimos istorijos tyrimo užduotį šio kurso metu ir išsikėlę pagrindinius orientacinius tyrimo aspektus (socialinis, ekonominis, tautinis, religinis ir geografinis mobilumas), susidarėme aiškų ir standartinį vieno ar kito istorinio laikotarpio šeimos vaizdinį. Svarbu, kad drauge tai yra ne tik priemonė geriau pažinti savo šeimą, bet ir kitas kartas, kurios savo struktūra ir bruožais nesiskyrė iš kitų šeimų. Galime rekonstruoti to meto šeimų ir bendruomenių modelius, kurie, susieti su istoriniu kontekstu ir atitinkamu lokaliniu vienetu, padeda įžvelgti ir nustatyti visuomenėje vykstančius virsmus, kurie tiesiogiai veikia ir šeimą“, – pasakoja V. Šadauskas.

Studentui savo šeimos istorija teko domėtis ir iki šio tyrimo, tačiau tai buvo labiau dėl asmeninio susidomėjimo, apie tai kalbėdavo ir šeima. „Ši užduotis, kita vertus, yra sistemingas ir moksline metodika paremtas, išsamus turimos dokumentinės ir oralinės (artimųjų pasakojimų) informacijos transformavimas į rašytinę šeimos istoriją. Tokio pobūdžio šeimos istorijos tyrimas man buvo naujas dalykas“, – prisipažįsta V. Šadauskas. Atlikdamas šį darbą, jis apklausė tėvus ir senelius. Tyrimas buvo atliekamas analizuojant tik tiesioginių giminaičių biografijas, neįtraukiant dėdžių, tetų, senelių brolių ar seserų. Tyrimo esmė buvo ne duomenų ir asmenų biografijų kiekybė, o išsamus turimos asmenų grupės dokumentų ir oralinės informacijos ištyrimas ir susiejimas. Tokiu būdu buvo suformuota koncentruota kiekvieno asmens biografija nuo gimimo iki mirties, įtraukiant esminius gyvenimo etapus. Vėliau pagal šias biografijas šeima analizuota įvairaus mobilumo kriterijais, kurie parodė įdomių dėsningumų.

V. Šadauskui šeimos medžio analizė aiškiai parodė asmenų grupių santykius nulemiančius socialinius veiksnius. Jis pastebėjo, kad beveik kiekvienu atveju šeimas kuria asmenys iš gana panašaus ekonominio lygio šeimų. „Šiuo atveju religinis ir tautinis mobilumas nevyksta, tačiau tai labiau parodo ne bendruomenės etninę sudėtį, bet prioritetą kurti šeimas su tos pačios tautybės ir konfesijos asmenimis. Galima įžvelgti aiškias priežastis, nulemiančias pavienių asmenų arba šeimų judėjimą geografinėje erdvėje. Mano šeima daugeliu aspektų nėra išskirtinė, lyginant su aptariamo laikotarpio šeimomis. Tokio pobūdžio šeimų genealogijos analizė leidžia nustatyti universalius dėsnius tam tikro laikotarpio bendruomenės struktūroje, santykiuose, veikloje“, – pasakoja V. Šadauskas.

Šeimos padavimai neatitinka tikrovės

Savo šeimos tyrimą atlikęs LEU studentas Sergejus Jakovlevas pasakoja, kad tyrinėdamas savo šeimos genealoginį medį daugiausia naudojo bažnytinę metriką, kuri yra saugoma Lietuvos valstybės istorijos archyve (LVIA). „Tai yra tikrai įdomus darbas, kuris reikalauja kruopštumo ir nuoseklumo. Pradėti reikia nuo to, kas tiksliai žinoma, ir ieškoti toliau. Suradę įrašą apie vieno iš savo protėvių gimimą, santuoką ar mirtį, priartėsite prie savo šaknų, žmonių, apie kuriuos nieko nežinojote, bet be kurių nebūtų ir jūsų pačių. Pamatysite, iš kur yra kilusi jūsų šeima, kas buvo protėviai. Galite pasidomėti tų gyvenviečių istorija“, – pasakoja S. Jakovlevas.

„Šeimos istorija yra lokaliosios istorijos pagrindas. Remdamasis patirtimi, galiu pasakyti, kad dažnai šeimos padavimai neatitinka tikrovės, ypač, jei pradedama kalbėti apie senesnius laikus, t. y. nuo XIX amžiaus pabaigos. Pavyko atrasti tokių dalykų, kaip, pavyzdžiui, kokiame pulke tarnavo prosenelis, kad kitas prosenelis buvo beraštis ir nemokėjo pasirašyti (nors pagal žodinius šeimos padavimus mokėjo kalbėti trimis kalbomis). Visa tai yra užfiksuota metrikose. Įdomus dalykas yra šeimos geografinė migracija, kai vaikai buvo registruojami kitame kaime, mieste ar valsčiuje. Tendencija aptikta mano šeimos istorijoje, t. y. senelių kartos persikraustymas į Vilnių XX a. viduryje“, – tęsia pasakojimą S. Jakovlevas, kuriam pavyko atkurti savo šeimos genealoginį medį iki XIX a. vidurio. Studentas sužinojo, kad visi jo šeimos nariai, apie kuriuos pavyko surasti duomenis, buvo rusų sentikiai, valstiečiai, nors keletas jų buvo užrašyti kaip miestiečiai, bet gyveno kaime. Vedybos irgi buvo su sentikiais. Tai studentui leidžia daryti prielaidą apie gana uždarą subkultūrą.

Siekis praeities puslapiuose ieškoti to, kas artimiesiems buvo kasdienybė

Savo šeimos tyrimą atlikęs studentas Marius Zemenskas sako, kad kiekvienas turėtų domėtis savo šeimos istorija, nes tai – lyg savęs identifikavimas, siekis praeities puslapiuose ieškoti to, kas artimiesiems buvo kasdienybė, darbai ar kiti dalykai. „O dabar mums tai yra garbė ar pasididžiavimas, atradimo džiaugsmas. Ir viso to nereikėtų suprasti tik kaip genealoginio medžio pildymo. Reikia suprasti, kuo kiekvieno iš mūsų protėviai buvo svarbūs savo gyvenamoje aplinkoje, ką paliko ateičiai“, – sako LEU Istorijos fakulteto studentas.

M. Zemenskas savo šeimos (giminės) genealogija ir istorija pradėjo domėtis dar tada, kai buvo abiturientas. „Tad šis vykdytas tyrimas man leido detaliau pažvelgti į šeimos istoriją daugeliu aspektų, kurie padėjo įvairiapusiškiau panagrinėti šeimos istorijos dėsningumus. Bene labiausiai sudomino geografinė dinamika (mobilumas). Čia pastebėta ne tik lokali migracija ir persikėlimai į vis didesnes gyvenvietes (vienkiemis–kaimas–miestelis–miestas), bet kartu ir migracija už Atlanto, remiantis mano giminės pavyzdžiu, į Uragvajų (Pietų Amerika). Ši migracija vyko dėl ekonominių aplinkybių“, – pasakoja M. Zemenskas. Jis atskleidžia, kad vykdant šį tyrimą ir renkant gausiausią informacijos srauto dalį labiausiai prie to prisidėjo tėvų ir senelių pasakojimai. Remiantis penkių žmonių atsiminimais ir ikonografine medžiaga, įvairiais rašytiniais šaltiniais, dokumentais, jam pavyko gana detaliai pažvelgti iki 3–4 giminės kartos.

M. Zemenskas pasakoja, kad kiekviena šeima turėjo savitus raidos etapus, kuriuos veikė lokalūs bendruomenių santykiai ir išoriniai veiksniai – politinė santvarka ar ekonominė regiono situacija. „Todėl tiek mano, tiek bendramokslių tyrimuose, manau, galima pastebėti bendrą bruožą – visų žmonių gyvenimas buvo sąlygotas daugybės veiksnių, kurie dažnai nepriklausė nuo jų pačių požiūrio ir veiklos“, – sako jis ir priduria, kad šis darbas leido ištirti šeimos istoriją įvairiais aspektais, tačiau tvirtina, jog jam reikia skirti daug laiko ir pastangų, norint panagrinėti dar išsamiau.

Esant greitam gyvenimo tempui, svarbu turėti atsvaros tašką – šeimą

Studentei Justinai Povilauskaitei šeima yra labai svarbi, todėl ją pažinti merginai yra naudinga ir paranku. Jau iki šio tyrimo savo šeimos istorija ji domėjosi gana nemažai. „Labiausiai susidomėjimą kėlė giminės iš mano mamos pusės. Vaikystėje turėjau galimybę bendrauti su savo prosenele. Jos pasakojimai apie vaikystę, tėvus, to meto santvarką labai žavėjo, skatino domėtis ir sužinoti vis daugiau. Vėliau kartu su vienu giminaičiu, kuris tuo metu domėjosi mūsų giminės gegealoginiu medžiu, pasitelkę šiuolaikines technologijas, perkėlėme savo šeimos medį į interneto svetainę. Taip mūsų šeimos medis tapo „gyvas“, pasiekiamas visiems šeimos nariams. Archyvo pritaikymas, dokumentacijos ar nuotraukų turėjimas gali būti panaudojamas teisiniuose ir administraciniuose procesuose. Be to, tokio tipo archyvas leidžia išsamiai išanalizuoti giminės ar šeimos genealogiją“, – pasakoja J. Povilauskaitė. Ji, rinkdama informaciją apie savo šeimos istoriją, sužinojo keletą naujų dalykų: „Sužinojau, kad mano proprosenelis iš mamos pusės dingo per Pirmąjį pasaulinį karą, kad mamos sesers vyras dirbo kariuomenėje“.

J. Povilauskaitė, atlikusi analizę, pastebėjo kelis dėsningumus. Šeimos nariai nebuvo labai mobilūs geografinėje erdvėje. Bent vienas iš šeimos narių, kalbant apie įvairias kartas, likdavo gyventi Kėdainių rajone, kiti išsisklaidė po kitus Lietuvos regionus. Visi šeimos nariai – Romos katalikai, krikštyti. Giminėje asmenys šeimas kūrė tik su lietuvių tautybės piliečiais. J. Povilauskaitė sako, kad šiomis dienomis, kai gyvenimo tempas yra labai greitas ir intensyvus, svarbu turėti atsvaros tašką. Tam puikiai tinka šeima. Jos istorijos tyrinėjimas labai svarbus ir naudingas dalykas. Nesusisteminta ir neužfiksuota žodinė medžiaga negali ilgai gyvuoti, ją reikia užrašyti. Sukūrus šeimos genealoginį medį ir archyvą, galima išsaugoti informaciją ateities kartoms.

Pradėti domėtis istorija reikia nuo savęs

Tyrimus atlikusiems studentams turimi faktai padėjo geriau suvokti šeimos istorijos naudingumą ir pritaikymą lokalinės istorijos tyrinėjimų srityje. Kartu su profesoriumi A. Ragausku LEU Istorijos fakulteto Lietuvos lokaliosios istorijos magistrantai, atlikę savo šeimų istorijos tyrimą, priėjo prie išvados, kad tokio turinio lokalinės istorijos tyrimo projektas ir rezultatai yra tinkami platesnei sklaidai kaip lokalinės istorijos studentų veiklos pavyzdys ir bendra paskata kiekvienam domėtis savo šeimos ar giminės istorija.

Paklaustas, kaip kilo idėja skirti studentams tokią užduotį, A. Ragauskas sakė, kad, norint deramai rašyti apie kitus ir pajausti atsakomybę, pirmiausia reikia pradėti nuo savęs. „Tad ir praktinės užduotys, ir studijos turi glaudžiai sietis su gyvenimu. Be to, studentai yra skirtingos asmenybės su labai įdomiomis šeimų istorijomis“, – pasakoja A. Ragauskas.

Tyrimą atlikusių studentų grupės seniūnas V. Šadauskas sako skatinsiąs kitų disciplinų studentus labiau domėtis savo šeimos istorija ir genealogija. „Tiek genealogijos ir antropologijos mokslas, tiek elementari filosofija rodo, kad mes visi kažkuria dalimi įkūnijame savo protėvius. Turime jų fizinių bruožų, charakterio savybių, panaši kalbėjimo maniera... Būtų keista nesidomėti tuo, iš kur mes esame kilę. Tačiau šiandieninėje globalizacijos ir kosmopolitizmo paveiktoje visuomenėje šeima ir giminė, kurios turėtų būti fundamentaliomis visuomenės vertybėmis, praranda savo reikšmę. Norint pradėti domėtis istorija, vertėtų pradėti nuo savęs, savo šeimos, giminės, kaimo, miestelio, o tik po to žengti į didžiąją tautų ir pasaulio istoriją. Tik tada, kai suprasime ir įvertinsime tai, kas būdinga tokiam mažam socialiniam dariniui, kaip šeima, galėsime suprasti, kodėl vieni ar kiti dėsniai būdingi didelėms tautoms“, – sako V. Šadauskas.

© 2016 „XXI amžius“